ketvirtadienis, spalio 20, 2005

Kaip mes į Lietuvą važiavom

Ir planai tapo realybe. Penktadienio popietė, beveik vakaras. Sėdome į mašiną ir pajudėjome į Aarhusą, kur turėjome paimti pakeleivę Eglę. Su vėjeliu lėkėme neilgai: magistralėje privažiavome kamštį.













Pasivilkę ilgus kilometrus, aplenkėme kamščio kaltininkę: sudegusią mašiną. Nejaukus vaizdelis. Nuotraukos nėra.

Privažiavome Aarhusą (nenuvažiavom nė 100 km, o jau sutemo - vėlokai išvažiavome). Kadangi važiavo du GPS (technofobams: tai toks dalykas, kuris per palydovus suranda žemėje kokio nors daikto vietą) studentai ir vienas informatikas, tai Eglės adreso ieškojome ne kokiame nors popieriniame žemėlapyje. Nee... Taip būtų per daug primityvu. Vietoje to ties Aarhusu išsitraukiame laptopą ir matome labai gražų miesto planą su labai gražia spalva pažymėtu keliu. Kadangi palydovas mums mūsų vietos nerodo tame plane, per kokius keturis kvartalus susiorientavome, kur esame. Tada kuo sklandžiausiai pagal aukščiau minėtą labai gražia spalva pažymėtą kelią nuvažiavome, kur reikia. Suradome adresą ir besididžiuodami savo aukštųjų technologijų pritaikymo gabumais laukiame, kol išeis Eglė. O ji neišeina. Po kurio laiko skambiname. Ir paaiškėja, kad esame visai kitoje miesto pusėje. Pasirodo, Eglės atsiųsto adreso ta programa, kur labai gražia spalva kelią žymi, nerado. Kadangi programa labai gera, tokioje situacijoje scenų nekelia. Vietoje to tyliai ramiai suranda adresą, kuris yra panašiausiai rašomas į ieškotąjį. Kitoje miesto pusėje...

Įsisodinome Eglę ir judame toliau link Vokietijos. Be nuotykių (pora nusukimų ne į tą kelią nesiskaito) pervažiavome ją. Kai pasiekėme Lenkiją, buvo jau apie ketvirtą ryto. Užsukome į pirmą kavinukę prie kelio, kur kuo puikiausiai susišnekėjome lenkiškai (kalbi rusiškai, tik daug rodai pirštu į meniu ir sakai "dobže" vietoj "chorošo").

Prieš kelionę Kazyma klausė manęs, ar turiu teises. Sakiau, turiu, tik 2 metus nevairavęs. A, tai labai gerai, sako, padėsi parvažiuot ir patirties įgysi. Labai gerai. Bet per kažkokį nesusipratimą tai atsitiko naktį Lenkijoje. Kazyma nuėjo (ar tiksliau, bandė nueiti) miegoti pasodinęs mane prie vairo. Išvažiavau į pagrindinį kelią ir siaubas. Lenkija. Naktis. Intensyvus eismas. Idiotiški kelio ženklai: "70", "50", "toks ir toks kaimas". Pirmas dalykas, kurį supratau, kad į šituos ženklus negalima kreipti dėmesio. 120 ir viskas. Na važiuot būtų galima, jei ne fūros, kurias reikia lenkti. Kokias tris aplenkiau. Nuvažiavau varganus 50 kilometrų, Kazymai pagailo mano stresinės situacijos (ir savo gyvybės turbūt irgi) ir sėdo atgal prie vairo. Dieną bandė duoti Eglei vairuoti. Ji vairuotoja patyrusi ir daug važinėjusi, tačiau, kai sėdo prie vairo, Kazyma mašiną atėmė iš jos turbūt už 20 kilometrų.

Po pietų visai be nuotykių pasiekėme Lietuvą. Sienos kirtimas šiais laikais vienas malonumas. Eilėje kokios 5 mašinos, mašiną praleidžia kas minutę. Ką veži, niekam neįdomu. Parvažiavome į Kauną. Lietuva :). Apie tai kitą kartą.

1 komentaras:

Laurynas rašė...

Išvažiavome keturiese, grįžome trise. (apie tai dar parašysiu). Gedas nevairavo, teisių dar neišsilaikęs.