ketvirtadienis, spalio 27, 2005

Kelionė atgal

Šeštadienį vakare išvažiavome trise. Eglė su mumis grįžti negalėjo, nes mes planavome važiuoti trečiadienį, kas jai buvo per anksti, tai ji ir nusipirko lėktuvo bilietą atgal. Kai jau sužinojo, kad gali su mumis važiuoti, šaukštai buvo jau po pietų. Važiavome vėlai ir pavargusiai. Kažkur Lenkijoje netgi sustojome pamiegoti.

Už Poznanės, kai baigėsi naujoji-puikioji-smagioji-duok-dieve-kad-visi-keliai-būtų-tokie magistralė, pakelėse pradėjo dygti visokie prekybininkai. O pardavinėja jie... Sunku ir pavadinti. Kažkokį šūdą, kuris, jei esi naujasis rusas, labai tinka „pasipuošti“ namus ar kiemą. Savo pilaitės. Trikampio išplanavimo. Su pseudograikiškomis kolonomis. Kai sustojome degalinėje, neištvėriau ir nubėgau nufotografuoti tų meno stebuklų. Užsimerkite ir nežiūrėkite, arba estetikos jausmą traumuosite amžiams:







































Toje degalinėje jau ruošiamės išvažiuoti, kai priėjo lietuvis fūristas ir paaiškino, kad priekyje baisi avarija ir kad nėra ko kol kas važiuoti. Iš tikrųjų prieš tai mus aplenkė greitoji su švyturėliais, o kol buvome degalinėje, jų ir daugiau pralėkė. Dar ir malūnsparnis girdisi danguje. Pasedėjome dvi valandas degalinėje, pro ją tuo metu vėžlio greičiu judėjo kamštis, po to neištvėrėm ir įlindom į tą kamštį. Prišliaužėm avarijos vietą. Kaktomuša. Viena mašina jau nutempta, buvo likusi tik ta, kuri važiavo savo juosta. Priekio nėra, variklis vairuotojo vietoje. Brrr.

Pakelėse meno stebuklų prekiautojus pradėjo keisti naktinių klubų (tiksliau turbūt viešnamių) reklamos. Įstrigo vieno pavadinimas: „Alibi Club“. Simboliška. Be nuotykių pervažiavom Vokietiją ir Daniją. Pusę dviejų nakties buvome namie. Kelionės pabaiga.

Komentarų nėra: