Danų kalbos pradžiamokslis, 4 dalis

Jeigu įdėmiai išstudijavote pirmąsias tris pradžiamokslio dalis, šiuo metu jau gražiai tariate ir puikiai skaičiuojate daniškai. Bet negalima užmigti ant laurų – atėjo metas kibti į literatūrą ir skaityti knygas. Tačiau tai ne taip paprasta, kaip atrodo: štai pavyzdys, kaip to negalima daryti.

Laimei, aš numačiau visas problemas ir parinkau tinkamiausią knygą. Ji yra skirta vaikams – juk kas už juos gali greičiau išmokti kalbą? Be to, ji yra iliustruota – žymiai greičiau įsiminsite naujus žodžius, kai jie susieti su vaizdais. Galiausiai knygos turinys pagilins jūsų erudiciją kaip tik tose srityse, kurias geriausiai išmano Danijos – žemės ūkio krašto gyventojai.















„Kurmis, kuris norėjo sužinoti, kas jam ant galvos prišiko“















Vieną dieną, kai mažasis kurmis iškišo galvą iš žemės, kad pažiūrėtų, ar saulė jau buvo patekėjusi, atsitiko štai kas:
(Tai buvo apvalu ir ruda, truputį panašu į dešrelę – ir blogiausia: tai nukrito kurmiui tiesiai ant galvos).















„Kaip įžūlu!“, sušuko mažasis kurmis. „Kas toks man ant galvos prišiko?“.
(Bet jis buvo toks trumparegis, kad negalėjo to sužinoti)















„Ar tai tu man ant galvos prišikai?“, paklausė jis balandžio, kuris perskrido tą pačią akimirką.















„Aš? Kaipgi tu galėjai taip pagalvoti? – Aš darau šitaip!“, atsakė balandis.
(Ir plekšt-tekšt – baltas drėgnas kleckas nukrito ant žemės šalia mažojo kurmio. Aptaškė jam visą dešinę koją.)















„Ar tai tu man ant galvos prišikai?“, paklausė jis arklio, kuris ėjo lauku ir rupšnojo žolę.















„Aš? Kaipgi tu galėjai taip pagalvoti? – Aš darau šitaip!“, atsakė arklys.
(Ir pliumpt-bumpt – penki dideli sunkūs arkliašūdžiai dunkstelėjo tiesiai prieš kurmį. Jis buvo taip pritrenktas, kad net prisėdo.)















„Ar tai tu man ant galvos prišikai?“, paklausė kiškio.
„Aš? Kaipgi tu galėjai taip pagalvoti?“















„Aš darau šitaip!“, atsakė kiškis.
(Ir ratatatata – penkiolika mažų apvalių kamuoliukų tartum sprogo kurmio ausyse. Jis gelbėjosi įspūdingu šuoliu, kur saugiau.)















„Ar tai tu man ant galvos prišikai?“, paklausė jis ožio, kuris patenkintas ėjo sau lauku.















„Aš? Kaipgi tu galėjai taip pagalvoti? – Aš darau šitaip!“, atsakė ožys.
(Ir klaktklaktklakt – daugybė salyklo saldainių spalvos gabaliukų pasirideno žole. Tada kurmis pagalvojo, kad jie visai nieko.)















„Ar tai tu man ant galvos prišikai?“, paklausė jis ramiai atrajojančios karvės.















„Aš? Kaipgi tu galėjai taip pagalvoti? – Aš darau šitaip!“, atsakė karvė.
(Ir šliupštpliupšt – didelis rudai žalias karvės tortas išsitėškė žolėje pavojingai arti kurmio. Gerai, kad tai ne karvė prišiko jam ant galvos!)















„Ar tai tu man ant galvos prišikai?“, paklausė jis kiaulės.















„Aš? Kaipgi tu galėjai taip pagalvoti? Aš darau šitaip!“, atsakė kiaulė.
(Ir šlept – maža minkšta ruda krūvelė nukrito ant lauko. Kurmis užsiėmė sau už nosies.)















„Ar tai jūs prišik...“ paklausė kurmis, bet susilaikė, nes pamatė, kad tai tik dvi didelės žalios musės, kurios sedėjo ir godžiai maitinosi.
„Pagaliau radau, kas man gali padėti“, pagalvojo mažasis kurmis. „Kas toks man ant galvos prišiko?“, skubiai paklausė jis.















„Palauk akimirką“, suzvimbė tos dvi musės. Tada truputį vėliau: „Be jokios abejonės: tai ŠUO.“















Pagaliau žinojo mažasis kurmis, kas jam ant galvos prišiko:















HANSAS-HENRIKAS, begėdis – kalės vaikas!















Greitai kaip žaibas užlipo jis ant Hanso-Henriko būdos...
(Ir blinkt – maža juoda dešrelė nukrito ant Hanso-Henriko galvos tiesiai per vidurį.)















Laimingas ir patenkintas mažasis kurmis vėl pasislėpė po žeme.


Pabaiga.