Darbas darbas.

Sveiki,

Aš Lietuvoje. Radau keletą laisvų minučių, tad po truputį parašysiu susikaupusius dalykus. Iki Lietuvos iškart neprieisiu – šio vakaro tema bus įsidarbinimo nekvalifikuotu darbininku ypatumai.

Yra Aalborge tokia įdarbinimo agentūra, kuri parūpina darbdaviams laikinų nekvalifikuotų ir nebūtinai daniškai kalbančių darbininkų (žodžiu, iš danų pusės žiūrint, baobabų) – kai kas nors iš nuolatinių darbininkų sprandą nusisuka ar skubaus darbo staiga tris kartus daugiau atsiranda. Tada agentūra skambina savo darbininkams, ar kas nori eit tada ir tada tiek ir tiek dirbti. Jokių ilgalaikių įsipareigojimų. Užmokestis mažas pagal daniškus standartus, bet šiaip neblogas, o su priedais už naktinį ar savaitgalinį darbą pasidaro dar neblogesnis. Kazyma ir Gedas iš to ir gyvena.

Kadangi turiu dar keletą neišnaudotų valandų savo darbo leidime, o papildomi pinigai netrukdo, nuėjau ir aš tenai dar seniai seniai rudens pradžioje. Pasitiko mane tokia vidutinio amžiaus moterėlė. Turbūt ji yra didelė Maiklo Džeksono gerbėja, nes veidas atrodo kaip plastinės chirurgijos klaida. Nosis vietoje, bet oda ištempta taip, kad burnos užčiaupti negalima, antraip plyš. Moterėlė labai džiaugėsi, kad atėjau pas juos, užpildžiau porą anketų, pasakė, kad jiems labai trūksta darbuotojų, taigi greitai su manimi susisieks. Tada sekė pustrečio mėnesio tylos.

Atėjo gruodžio pradžia. ir Gedo dėka paaiškėjo, kad jie tiesiog pametė mano duomenis. Suprantama, gi popierius tvarkyti yra žymiai sunkiau negu Džeksono albumų kolekciją. Nuėjau dar kartą. Dabar pasitiko agentūros bosas, iš naujo užpildžiau anketas, linksmai aptarėm lietuviškų vardų tarimo ypatybes („Leeuriūūnes?“, „Kezymeres?“) bei AirBaltic skrydžių kainas. Jis irgi pažadėjo, kad greitai paskambins. Ir žodžio laikėsi – paskambino tą pačią dieną.

Apie tai kitą kartą.