šeštadienis, rugpjūčio 04, 2007

Kaip mus iš lėktuvo išmetė

Prieš porą savaičių kažkas iš Google internų pasiūlė nuvažiuot su parašiutais iššokti. Sutikau greitai, nes jau metus pavydėjau Eglei. Šiaip bijau visokių ten aukščių, bet pamąsčiau, kad iš lėktuvo išgrūda nieko neatsiklausę prieš tai, tad jokio skirtumo, tereikia rudas kelnes užsidėt, kad baimės išoriškai nesimatytų.

Sutartą dieną trečdalis užsirašiusių kažkur dingo, likę gi mes susėdom į mašinas ir važiavom dvi su puse valandos per dykumas ir kalvas (amerikietiškais standartais kalnus) į parašiutų centrą. Atvažiavę galėjom rinktis du variantus: arba penkios valandos apmokymų ir šoki vienas su savo parašiutu (ir dar du iš šonų šoka su tavimi ir laiko), arba penkios minutės apmokymų ir šoki tandemu intymiai prisirišęs prie profesionalo. Visi draugiškai pasirinkom pastarąjį variantą, palaukėm pusvalandį eilėj, išklausėm penkias minutes apmokymų ir susėdom į kukurūzinį lėktuviuką. Šis kokias dešimt minučių lipo į 4 kilometrų aukštį, atidarė duris ir – atvažiavom, visi prašom lauk.

Prie durų pažiejęs žemyn gal ir spėjau kažką pagalvot, bet instruktorius tą akimirką tiesiog užvirto ant manęs ir štai mes jau krentam. Ne šiaip krentam, o kūlversčiais verčiamės. Žemė, lėktuvas (ėėėėei, kodėl jis taip greitai tolsta), žemė. Pirmas porą sekundžių išvis nieko nesupratau. Po to nustojom vartytis ir laisvai kritom pilvu žemyn. Va tada ir pajutau visą kritimo malonumą. Vėjas švilpia, sukamės, fotografė duoda rankas, sukamės ore ratais. Puikumėlis! Nerealumėlis! Man taip patiko, kad ko gero, vienas pats aš iki pat žemės taip būčiau nušvilpęs su vėjeliu ir ten susikūlęs.

Instruktorius tokiam pasiūlymui turbūt nebūtų pritaręs, tad kažkur po minutės išskleidė parašiutą. Staiga nebekrentu, o kabu. Pasirodo, su parašiutu leistis taip pat linksma kaip ir be parašiuto: galima visaip sukinėtis, galima staigiai nukristi kažkiek metrų ir po to „pakibti“ ore. Taip pasidarkę ore apie penkias minutes nusileidome.

Parvažiavom namo. Visą likusią dieną pravaikščiojau išsišiepęs iki ausų. Jau dvi savaitės kirba noras pakartoti, tik šį kartą vienam. Ateis laikas, ateis...

Nuotraukos!

8 komentarai:

Unknown rašė...

nerealiai!!! Geriausia tai IMG_7004 fotke :))))

Anonimiškas rašė...

pamirsk ta ideja sokti vienam, arba is karto atidek pinigus mamos laidotuvems.Infarktas man garantuotas

Laurynas rašė...

O, mama, labas, jau buvau pamiršęs, kad komentuoti moki :)

Anonimiškas rašė...

Ne tik moku. Tikrai pririsim prie radiatoriaus ir toliau virsuliskiu kiemo nieko nemtaytsi

Laurynas rašė...

Koks siaubas. Gerai, kad aš toli nuo to jūsų kiemo ar radiatoriaus ar abiejų.

Anonimiškas rašė...

A suprantu tave, as ne taip seniai sokau tandemu is 3 km ;) Tik man nieko neaiskino(kad darys vertakus ore..kai man ir taip gera buvo), ir jokiu apmokymu negavau(nusileisti apsimokem pries pat nusileidima :-D ) Tai baimes buvo kaip reikalas, bet ir smagu kaip reikalas:)

Marius Gedminas rašė...

Mamos komentarai truputį primena paskutinę šio reklaminio flash'uko dalį: http://www.theinternetwalk.com/

:-)

Laurynas rašė...

Geras filmukas, reikės pabandyti :)