ketvirtadienis, birželio 12, 2008

Indija: Delis

Atsikėlę kažkur per pietus susėdome į du taksiukus ir vėl patraukėm į oro uostą, tik šį kartą vidaus skrydžių. Pervažiavom tą pačią kvapų ir eismo jūrą ir atvykom į naujai pastatytą terminalą.

Aš pakeliui:

Didžiausių avarijų diena Indijoje:


Naminiame oro uoste jokio supuvusių kilimų kvapo. Jokio įsivaizdavimo, kad tai labai senas sandėlys, o ne oro uostas. Užtat indiška specifika: visos skrydžių bilietų parduotuvės lauke, o prie įėjimo stovi trys kareiviai su šautuvais (ir už stalo sėdi jų generolas) ir tikrina, kad be bilieto į vidų nepatektum. Viduje normalus oro uostas, tik nukondicionuotas šaltyn iki pingvinų žiemos ir su bagažo patikrinimu prieš registraciją.

Skrydžio į Delį metu indiškų oro linijų ypatybių prisižiūrėjom nedaug. Užstrigo tik viena: skrydžio viduryje salonu perėjusi stiuardesė, kuri visur pripurškė tualetinio oro gaiviklio.

Delis. Vėl pasiėmėm pora taksiukų--Mumbajuje visi buvo maži moskvičiukai, Delije gi visi yra mažos senos volgos. Vėl kažkur važiuojam. Kartą sustojom prie raudono šviesoforo. Man ir Eglei sutartinai atvipo žandikauliai. Atvažiavome į seną turgų. Nors taksistui pasakėm kur mums tiksliai reikia (tiek „tiksliai“, kiek tai pasitaiko Indijoje), jis sustojo turgaus gatvės pradžioje ir pareiškė, kad toliau taksams negalima. Eikit va ten, parodė į minią.

Šitaip pasiųstiems nieko kito ir neliko. Turėjom žemėlapį, kuris be abejo, buvo visiškai nenaudingas. Pabandykite turgaus minioje rasti vieną konkrečią dviejų metrų pločio gatvytę tarp penkiolikos tokių gatvių. Užtat pasimetusių turistų su džiaugsmu laukė ne viena ir ne dvi „turizmo agentūros“ ar kas ten bebūtų, kurioms visoms labai rūpėjo mūsų kelionių planai. Perėjom pagrindinę gatvę iki galo ir, žinoma, nieko pakeliui neradom. Užtat radom Eigmį, Viką ir Domą, atvažiavusius kitu taksu iš kitos pusės. Sugrįžom gatve atgal. Paieška vis tiek bevaisė, bet užtat kiek džiaugsmo visoms agentūroms, kurios mus mato antrą kartą.

Galiausiai pasinaudojau vienos tokios agentūros paslaugomis, kad paaiškintų, tai kur gi tas mūsų viešbutis. O! Iš Lietuvos! - apsidžiaugė. Ištraukė kažkokios merginos nuotrauką. Pažįsti? Ne. Kaip tai, taigi čia žinomiausia Lietuvos manekenė! Tikrai?, pagalvojau. Ir ji keliavo su mumis! Keliaukit ir jūs! Galiausiai, išpešęs pažadą, kad tikrai pas jį sugrįšim dėl kelionės (visokius tokius pažadus Indijoje dalindavau nesunkiai), parodė, kaip eiti.

Parodytą vietą vis tiek sugebėjom dar kokius tris kartus praeiti. Galiausiai mus pakvietė kažkoks šone sėdėjęs europietis, visiškai nepanašus į turistą – ei, gal jūs ieškote mano dėdės viešbučio? Paaiškėjo, kad mes tikrai ieškom jo dėdės viešbučio. Įsikūrėm. Kaip ir rašė Lonely Planet, kambariai išdažyti "happy pink" spalva.

Merginos ir ta turgaus gatvė, kuria vaikščiojom pirmyn-atgal:



Už mūsų viešbučio durų:


Kadangi išankstiniai kelionės planai kažkur ties čia ir baigėsi (net ir lėktuvo bilietus Mumbajus-Delis turėjom tik į vieną pusę), pradėjom galvoti, o ką veiksim ir kur toliau važiuosim iš Delio. Su Eigmiu nuėjom paklausti viešbučio savininko, ar turi kokių patarimų. Pasirodo, jis tik to ir telaukė. Su kokia knyga keliaujate? Lonely Planet? Leiskite jums prisistatyti, iškilmingai pareiškė. Ištraukė iš po stalo tris Lonely Planet India leidimus, atvertė vieną. Matote, rodo, čia autorių padėkos. Matote, dėkoja man. Imam kitą leidimą... Matote, ir čia man dėkoja. O trečios knygos turbūt nė neverta rodyti. Tai va, prisistačiau. Dabar šnekam. Ko norit? Pakeliauti penkiese? Kiek laiko turit, ką norit pamatyti? Ką gi ką gi. Tai gal jums mašiną su vairuotoju? Pardavinėjo jis mums tą mašiną ir vairuotoją pusvalandį. Pardavėjas jis geras. Pardavė. Su Eigmiu grįžom pas merginas ir per kokias tris valandas, bekartodami magiškus didžiojo Lonely Planet geradario žodžius, pardavėm ir joms.

Taip pat tą vakarą spėjom truputį apsiprekinti ir pavalgyti:

Nuotraukoje virš stalo matote elektros skydelį. Elektra, kol valgėm, dingo tris kartus. Tuos tris kartus, ir dar kokius tris kartus profilaktiškai, indai viską mesdavo ir, it akis išdegę, bėgdavo jo atidarinėti ir kažką viduje įnirtingai perjunginėti. Jų pastangos nenuėjo veltui. Maistą atnešė karštą.

Kitą dieną prasidėjo kelionė su vairuotoju.

3 komentarai:

Agne rašė...

Nagi nagi, kur tas pasakojimas apie kelione su vairuotoju??? :D

bz rašė...

kol savo pasakojimo tempais prieisi iki ketvirtos kelionės dienos, tai pamirši kad išviso buvai Indijoj :)

Laurynas rašė...

Aha, tada beliks pabaigti "o tada laimingai grįžome namo iš... kažkokios šalies" :)