ketvirtadienis, liepos 03, 2008

Indija: Taj Mahal ir numirėlių miestas: trys išdūrimai

(Automatiškai paskelbtas įrašas. Pats šiuo metu sėdžiu (ar guliu) Roskildės festivalyje)

Aplankyti Taj Mahalo kėlėmės beprotiškai anksti, kad būtumėme ten sulig aušra. Buvo verta. Buvo labai verta, nors ir turistų ten buvo koks milijonas. Kylančios saulės spindulių magija ant balto marmuro:


Vėliau, truputį ratais pasivaikščioję po Agrą, sėdom važiuoti į netoliese esantį Fatehpur Sikri, arba „numirėlių miestą“, kaip kažkas netyčia pavadino.

Nuobodu nebuvo. Mašina nespėjo sustoti, o prie mūsų jau buvo prisistatę bent penki savo paslaugas siūlantys „gidai.“ Po penkių sekundžių prisistatė ir šeštas, bet pastarasis akivaizdžiai kišo nosį ne į savo teritoriją, mat tik išsižiojo ir gavo iš kojos ir vytelės nuo vieno iš pirmų penkių. Visus pasiuntėm po velnių, pasiėmėm rikšą, į kurią susėdom labai indiškai, aš ir Eigminas važiavom pusiau ore vairuotojui iš šonų. Rikša mus privežė prie pačio „numirėlių miesto.“ Čia „gidų“ atakos tik sustiprėjo. Pasitaikė ir originalių: „Hello, I am not a guide, I'm a volunteer. For fifty rupees I'll show you a free entrance around the corner!“ Mandagiai padėkojom ir patraukėm pagrindinio įėjimo link. „No! NO!!! Do you hear me? If you go there you have to pay! Come with me and you will not have to pay!!!“. Priėjom prie pagrindinio įėjimo. Jis, be abejo, buvo nemokamas.

Bet vis tiek išsidūrėm. Prie įėjimo bomžų minia. Batus! Batus nusiimkit, kažkas rėkia iš šono. Mes ir paklausėm. Nusiėmėm, tvarkingai padėjom prie didelės dviejų indų prižiūrimos batų krūvos. Įėjom į vidų. Čia galų gale sutikome tikrą gidą. Government approved, su popieriais, kalba lėtai ir mandagiai. Netgi gaila buvo atsisakyti jo paslaugų.

Na gerai, mes viduje. Ir kas toliau? Aplinkui verda chaosas. Aikštės plytos ant saulės karštos nežmoniškai, o mes basi, tad šokinėjam iš šešėlio į šešėlį. Taip pablūdyjom ratais, kol galų gale neprisistatė dar vienas gidas. Nieko neaiškino nešaukė nesigyrė. Tik ramiai vaikščiojo su mumis ir kažką pasakojo. Parodė pelėdą.

...kol galiausiai nepriėjome jo šeimos turgelio. Antras išdūrimas. Po be galo paslaugaus gido nebuvo kaip nepirkti. Nusipirkau šį tą...

Galiausiai tropikų saulės veikiamos mano smegenys išsilydė galutinai. Kai priėjo kažkoks vaikas ir paprašė tušinuko, aš automatiškai jį ir daviau. Mažasis niekšelis net nepadėkojęs atsisuko kažkur, sušuko „TUŠINUKAS!!!“ ir tą pačią akimirką staiga atsidūriau tarp septynių vaikų, kuriems visiems vienam per kitą reikėjo visko iš eilės ką turiu. Reikėjo didelės kantrybės juos ignoruoti, kol galų gale per kokias dvidešimt minučių jie atsikabino. Visą tą laiką jutau draugiškai veriančius bičiulių žvilgsnius ir girdėjau esminius kritinius komentarus apie savo protinius sugebėjimus. Teisingus...

Supratome, kad toliau nieko nepamatysim be savo paliktųjų batų. Taip pat supratom, kad mus su batais išdūrė. Surinkom saują smulkių (kokias penkias rupijas), nuėjom pas paslaugiuosius batų apsauginius, čiupom savo sandalus, supylėm į saują tuos smulkius ir staigiai pasišalinom. Iš paskos girdėjom ganėtinai nepatenkintą riksmą.

Jau su batais ėjom žiūrėti antrą kartą ir šįsyk rimtai. Galų gale priėjome teritoriją, kur įėjimas mokamas. Susimokėjom, įėjom ir atsisėdom pusvalandžiui pailsėti nuo chaoso. Pailsėjom... Ir galų gale viską apžiūrėjom.

6 komentarai:

sigurdas rašė...

Ta Indija, aišku, įdomi. Išdūrimai išdūrimais, bet čia grynai turistinėse zonuose ir didesniuose miestuose tik - o ir beje, taip yra ir kitose varganose šalyse, įskaitant visą Šiausrės Afrika, kur nebelieka to nuoširdaus indiško apgavimo - ten kiek agresyvesni būdai.
O šiaip, jei tie apgavikai sugeba iš turistų ką nors ištraukti, nepanaudojus prievartos, aišku - skaitau, kad jie to visiškai nusipelno. Ar ne? ;)

Laurynas rašė...

Visiškai nusipelno :)

Anonimiškas rašė...

meile, o kur tesinys?

Laurynas rašė...

Nepatikėsi, bet bus

Anonimiškas rašė...

kaip gerai, kad nepatikėjau...

Laurynas rašė...

Tenka pripažinti, kad taip :)