sekmadienis, spalio 25, 2009

Gyvenimo permainos




Pasveikinkite mus. Rugsėjo dvyliktą vedžiau nuostabiausią merginą pasaulyje.

Dabar, praėjus šventėms, pusmečiui esu Šveicarijoje, Lozanoje, EPFL.

šeštadienis, gegužės 30, 2009

Lietuviškas LiveJournal ir pasaulio gelbėjimas baneriais

Panašu, kad grįžau prie gražios tradicijos rašyti kartą per mėnesį arba rečiau. Kas dar nepripratot, arba priprasit, kur dingsit, arba tikėkitės, kad sąžinė mane užgrauš ir prispaus rašyti dažniau, bet, pažindamas savo sąžinę, daug vilčių jūsų vietoje neturėčiau.

Yra bent pora tikrai įdomių blogų lietuviškame LiveJournal. Pirmas yra Aurelijaus Katkevičiaus. Kreivos kažkada nuomonės buvau apie jį dėl pastarojo darbo Pakso komandoje, šitai padės geriau įsivaizduoti, apie ką aš čia. Ta nuomonė buvo ne dėl konkrečių veiksmų ar pasisakymų, bet vien dėl asociacijos su prezidentu iš pačios mažiausios „p.“ Tikrai žmonėms patogiau gyventi sprendžiant apie kitus vien iš to, su kuo šie vaikšto.

Tačiau praėjo keli metai ir nuomonė pasitaisė, visų pirma to paties blogo dėka. Skaitai ir matai gebėjimą atskirti svarbius dalykus nuo nesvarbių, perspektyvą, bei brandą (keistas pasakymas, kai autorius man į tėvus tinka, bet gi turim ir pavyzdžių, tinkančių man į senelius, o viso to neturinčių – toje pačioje politikoje apstu to). O apie ką rašo? Nesvarbu, skaityti įdomu ir tai, kas manęs tiesiogiai neliečia, tarkim, apie žurnalo redaktoriaus darbą.

Kitas toks blogas yra žalio bebro. Tekstai netrumpi (atleiskit atleiskit tie, kam maksimali informacijos porcija yra viena Twitter žinutė. Beje, kada paskutinį kartą skaitėt knygą? Na žinot, kur daug puslapių ir reikia juos versti?), temos irgi labai įvairios. Bet labiausiai užkabino mane ir privertė parašyti šį blogo įrašą vienas gana paprastas dalykas.

Šitas. Hipokrizė, Birma ir banerizmai. Perskaitykit ir komentarus.

Aaach. Man labai labai patinka, kai kas nors, mokantis už mane aiškiau reikšti savo mintis, parašo už mane viską, ką galvoju. Aš taip gerai nesugebu. Bet grįžtam prie temos. Mane visada glumino visokie facebookistai, kviečiantys mane "join my cause against child cancer!", blogeriai, stabdantys Rusijos agresiją prieš Gruziją, bet nepasakantys, o tai kaip nebaneriškai galima būtų padėti. Na taip, aš nesu UŽ vaikų vėžį, bet ar tu, gerasis samarieti, nors penkis litus paaukojai? O gal kokiu kitu tikru būdu prisidėjai? I got bad news for ya, sunshine, bet banerių gali nors ir tūkstantį prisidėti, tikras būdas tai nebus.

Vienu laipteliu aukščiau yra tos plastmasinės apyrankės, bet, žinai, gal tu geriau padėk į tą dėžutę dvidešimt litų ir neimk tos apyrankės, negu kad padėk du ir vaikščiok išdidžiai pasipuošęs.

Galima būtų tęsti ir tęsti. Exhibit A. Exhibit B. I rest my case.

sekmadienis, balandžio 19, 2009

Baisiausių albumų viršelių sugrįžimas

Nesitikėjot? Nesitikėjau ir aš. Pirma dalis buvo seniai, labai seniai. Bet neseniai netyčia radau šitai.

SVEEEEEEIIKIIII!!!



Mažiau žinomas Brian Eno karjeros posūkis: muzika rankšluosčiams.



Ostapą Benderį ir vėl paleido iš kalėjimo



Merginos su spyruoklėmis ant galvos yra kosmosas.



Pugačiova su draugu pirmosios savo kelionės į Vakarus metu pataikė ne į tas drabužių parduotuves.



Reperiai. Kažkada Los Andželo gatvėse judviejų bijojo visi.



"Well it's the INSIDE story! Got it? INSIDE story! Hahahaha!"



Jonah klausimą apie savo seksualinę orientaciją suprato pažodžiui ir neteisingai.



Amerikietiškas runkelis. Lietuvoje tokie balsuoja už Paksą ir Paleckį, ten už Bušą. Laisvalaikiu pozuoja Wulff Morgenthaler komiksams.



Fosteri, kas toliau? Toliau jau niekur.



Nesuprantu, kam jie tą akiniuotą įdėjo, visai nesiderina prie likusių trijų.



Fredi, jeigu tu tai rašai ant albumo viršelio, tavo draugų labui man belieka tikėtis, kad tai tiesa.



Blogiausia pabaigai. Pirma, labiau juokinga, negu baisu:



Ir galiausiai labiau baisu, negu juokinga:

pirmadienis, kovo 09, 2009

Apie desperatiškus muzikantus

Yra internete toks puslapis Last.fm. Turiu aš ten savo profilį, taipogi turiu iTunes pluginą, kuris visą praklausytą muziką suseka ir ten sudeda, tad visas pasaulis gali matyti, ką klausau. Viskas tiesiog nuostabu ir galvos neskauda.

Tada per Kalėdas grįžtu Lietuvon, nueinu į Thelonious, apsiprekinu krūva kompaktų. Po truputį juos perklausau. Jų tarpe yra ir Baltic Prog Fest 2007, gana vidutiniškas rinkinys su pakankamai vidutiniškais atlikėjais iš Lietuvos ir visos Europos. Na bet viskas tiesiog nuostabu ir galvos neskauda.

Tada per Last.fm gaunu žinutę ir prašymą draugauti: "Hey, thanks for listening to me." Nuo vieno atlikėjo iš Baltic Prog Fest'o.

Susimasčiau. Ar daug kas jo klauso?

ketvirtadienis, vasario 19, 2009

Apie slides

Vieną gražią spalio ar lapkričio dieną Francois pradėjo aiškinti, kad tiesiog būtina važiuoti slidinėti. Nuo tos dienos nepraėjo nė kokie trys mėnesiai, kaip mes taip ir padarėme.

Kas tie mes? Veikiantys asmenys:
Carmen. Slidinėti nemoka, padarė visą juodą slidinėjimo organizavimo darbą
Rune. Danas. Slidinėti moka, padarė patį patį juodžiausią organizavimo darbą – kalbėjo telefonu daniškai.
Dalia Vi. Slidinėti nemoka.
Francois. Slidinėjimo idėjos autorius. Slidinėti moka.
Xin. Kinas. Slidinėti nemoka.
Hoyoung. Išprotėjęs korėjietis. Slidinėti nemoka. Užtat moka snieglentinti, ir dar kaip.
Laurynas. Slidinėti nemoka. Kaip vėliau paaiškėjo, moka kristi ir ridentis nuo šlaito su slidėm ar be jų.

Kadangi lėktuvas brangu, važiavom autobusu. Dvidešimt penkias valandas. Naktį miegojau ant autobuso grindų. Išsimiegojau kaip po plentvole. Septintą ryto buvom Val Thorens, du su puse kilometro virš jūros, pusantro metro sniego. Slidinėsim! Jėga.

Šeštadienis. Išlipom iš autobuso, pavalgėm, ir tiesiai ant slidžių. Krūva naujokų, ganomi dviejų mokytojų – Francois ir Rune. Kapstomės varlinyke ir žalioj trasoj, pradžia linksma: pirmiausia nemoku išstovėti ant slidžių. Vėliau nemoku pajudėti kur nors. Dar vėliau nemoku sustoti. Ir galų gale nemoku pasukti kur nors.
Dienos atradimas. „Kiek žmonių! Visi važiuoja į mane!“
Dienos trauma. Žalioj trasoj netyčia sugebėjau rasti kalnelį, nuo kurio netyčia sugebėjau pašokti. Nesugebėjau tik nusileisti nepametęs slidžių.

Sekmadienis. Miegojom gal vienuolika valandų. Skauda visus raumenis. Mes, naujokai, išėjome mokytis į mokyklą, o ekspertai, atsikratę mūsų, nušvilpė į savo juodąsias trasas. Su mokytoju sukinėjamės varlinyke, darom gyvatuką plūgu įveikinėdami posūkius paskui mokytoją kaip ančiukai ir vaizduojam lėktuvus. Po to žalia trasa, dar po to, anot mokytojo, „lengva mėlyna“. Puikumėlis.
Dienos atradimas. Vakarykščio dienos atradimo atšaukimas.
Dienos trauma. Špagatas. Kai krenti, slides kur kas labiau apsimoka pamesti nei nepamesti.

Pirmadienis. Miegojom gal dešimt valandų. Skauda visus raumenis. Oras kaip Aalborge, tik su sniegu vietoj lietaus. Tai reiškia, kad viskas uždaryta. Pamoka atšaukta, spėju pasikelti paskutiniu liftu kokį 100 m į galą žalios trasos, nusileidžiu nieko nematydamas. Slampinėjam po miestuką ir viešbutį neturėdami, ką veikti.
Dienos mįslė. Čia tik mes, seni krienai, miegam po dešimt valandų, keliamės, kad būtumėm trasoj iš pačio ryto, ir beviltiškai nusivarę einam miegot nesulaukę dešimtos vakaro. Gi septyniolikiniai gimnazistai olandai, su kuriais turim garbės gyventi vienam viešbuty, švenčia iki šešių ryto kasdien. Kada jie slidinėja?

Antradienis. Dėl miego ir raumenų nieko naujo. Oras pasitaisė, Francois pasikeitė slides į snieglentę, o Rune – į trumpas slides. Kad visi vienodai nieko nemokėtumėm. Draugiškai darom mėlynas trasas.
Dienos atradimas. Pirmą dieną atrodę neįveikiami šlaitai šiandien atrodo juokingi.
Dienos trauma. Paskutinė trasa vakare, ant šlaito vieni kalnai ir duobės (naujoko supratimu). Mažai kontrolės ir daug kūlversčių.

Trečiadienis. Antra pamoka. Bandom daryti posūkius lygiagrečiom slidėm, o ne plūgu. Gaunasi neypatingai. Galų gale mokytojas nusiveda mus į, anot jo, „lengvą raudoną“ trasą. Jaučiamės dievai.
Dienos atradimas. Kai rideniesi šlaitu žemyn raudona trasa pametęs slides, savaime nesustoji, ne taip, kaip mėlynoj.
Dienos trauma. Žr. atradimą.

Ketvirtadienis. Peršalau. Pasiimu išeiginę, drebu lovoj po antklode, žaidžiu TapDefense su iPhone.
Dienos atradimas. TapDefense 43 lygis ant "hard" sunkumo.

Penktadienis. Šiek tiek mažiau peršalęs, atgal ant slidžių. Oras vidutiniškas. Keliaujam kažkur toli liftais. Leidžiamės raudona trasa nieko nematydami: viskas absoliučiai balta, sniegas nesiskiria nuo dangaus, baltumą paįvairina tik raudoni kuolai.
Dienos atradimas. Kai nieko nematai, nematai ir visokių kalnelių. Bumt bumt bumt per kojas.
Dienos trauma. Nei iš šio nei iš to špagatas lygioj vietoj. Ai ai ai skauda skauda, gal man jau šiandienai užteks.

Šeštadienis. Išsikraustom iš viešbučio, autobusas tik vakare, paskutinė slidinėjimo diena. Leidžiamės prieš tai nebandyta mėlyna trasa, matomumo nedaug. Aš paskutinis, prieš mane Dalia, leidžiamės nuo kalniuko lygiagrečiom slidėm – priešais įkalnė. Aš vos vos greitesnis už Dalią, tad gimsta geniali mintis aplenkti. Čiut čiut pasuku dešinėn, o ten priversta daug puraus sniego, kurio nesimato. Įvažiuoju į pusnį, pametu lazdas ir pusiausvyrą. Už dešimt metrų pametu dešiniąją slidę. Dar už dešimt pametu ir kairiąją. Bumt, bumt, bumt, dar dešimt metrų kūlversčiais pašokinėjęs sustoju. Nušlubuoju susirinkti žaislų. Tuo metu sustoja snieglentininkas: „hey man are you ok, from the lift I saw you crash“. Slidžių nebegaliu užsidėti: abu priekiniai bato tvirtinimai nusisukę stačiu kampu. Slides nunešam į barą šalia trasos, ten kažkas randa atsuktuvą, išima (akivaizdžiai nereikalingą) detalę iš vieno tvirtinimo ir atstato juos abu į vietą. Dėl išimtosios detalės liepia jokiu būdu daugiau nekristi. Kojos manęs nebeklauso, tad tyliai ramiai nučiuožiu iki nuomos, atiduodu slides. Ramu.

Vakare važiuojam namo. Kelionę paįvairina du autobusai, sugebėję kelyje parvirsti ant šono, tad pirmus dvidešimt kilometrų serpentino žemyn leidžiamės valandą. Sekmadienį vakare esam namie. Visi apsidaužę ir visi labai laimingi.