šeštadienis, spalio 29, 2005

Penktadienis gerai

Jomfru Ane Gade. Jomfru Ane Gade gerai. Savaitgalis. Savaitgalis irgi gerai. Danai mėgsta, kai būna gerai. Dar jie mėgsta gerti, nes tada būna dar geriau.













ketvirtadienis, spalio 27, 2005

Kelionė atgal

Šeštadienį vakare išvažiavome trise. Eglė su mumis grįžti negalėjo, nes mes planavome važiuoti trečiadienį, kas jai buvo per anksti, tai ji ir nusipirko lėktuvo bilietą atgal. Kai jau sužinojo, kad gali su mumis važiuoti, šaukštai buvo jau po pietų. Važiavome vėlai ir pavargusiai. Kažkur Lenkijoje netgi sustojome pamiegoti.

Už Poznanės, kai baigėsi naujoji-puikioji-smagioji-duok-dieve-kad-visi-keliai-būtų-tokie magistralė, pakelėse pradėjo dygti visokie prekybininkai. O pardavinėja jie... Sunku ir pavadinti. Kažkokį šūdą, kuris, jei esi naujasis rusas, labai tinka „pasipuošti“ namus ar kiemą. Savo pilaitės. Trikampio išplanavimo. Su pseudograikiškomis kolonomis. Kai sustojome degalinėje, neištvėriau ir nubėgau nufotografuoti tų meno stebuklų. Užsimerkite ir nežiūrėkite, arba estetikos jausmą traumuosite amžiams:







































Toje degalinėje jau ruošiamės išvažiuoti, kai priėjo lietuvis fūristas ir paaiškino, kad priekyje baisi avarija ir kad nėra ko kol kas važiuoti. Iš tikrųjų prieš tai mus aplenkė greitoji su švyturėliais, o kol buvome degalinėje, jų ir daugiau pralėkė. Dar ir malūnsparnis girdisi danguje. Pasedėjome dvi valandas degalinėje, pro ją tuo metu vėžlio greičiu judėjo kamštis, po to neištvėrėm ir įlindom į tą kamštį. Prišliaužėm avarijos vietą. Kaktomuša. Viena mašina jau nutempta, buvo likusi tik ta, kuri važiavo savo juosta. Priekio nėra, variklis vairuotojo vietoje. Brrr.

Pakelėse meno stebuklų prekiautojus pradėjo keisti naktinių klubų (tiksliau turbūt viešnamių) reklamos. Įstrigo vieno pavadinimas: „Alibi Club“. Simboliška. Be nuotykių pervažiavom Vokietiją ir Daniją. Pusę dviejų nakties buvome namie. Kelionės pabaiga.

trečiadienis, spalio 26, 2005

Lietuva.

Nuėjome pas Kazymos draugą, gyvenantį Kauno senamiestyje. Vaizdas neblogas.




























Truputį ten pasisedėję patraukėme į legendinį Kauno kabaką Boškę. Nežinia kaip (kelionės naktį visgi beveik nemiegojom) prabaliavojom iki kokių 2. Nakvynė pas Kazymą ir kitą rytą namo, į Vilnių. Vilniuje gyvenimas klojosi paprastai. Apsistojau svečiuose pas tėvus, susitikau su daugybe žmonių. Kaip tik tuo metu, kai Nerius džiaugėsi lietuvišku alumi Danijoje, užtikau pigaus daniško alaus Lietuvoje. Ne karlsbergo, ne tuborgo, o tikrai pigaus. Skardinė litas devyniolika.













Antradienį sužinojau, kad nevažiuosime namo trečiadienį vakare, kaip planavome – mašina remonte. Nelauktai atsirado dar kelios dienos Vilniuje. Valio. Dar daugiau susitikimų ir balių. Galų gale šeštadienį vakare išvažiavome.

Keista apsilankyti namie kaip svečiuose. Ten Lietuvoje galima suprasti, ką žmonės šneka, viskas pigu. Dar tie žmonės geria nemažai ir prisigėrę kartais būna pikti. Įdomi šalis ta Lietuva. Reikia dažniau užsukti.

ketvirtadienis, spalio 20, 2005

Kaip mes į Lietuvą važiavom

Ir planai tapo realybe. Penktadienio popietė, beveik vakaras. Sėdome į mašiną ir pajudėjome į Aarhusą, kur turėjome paimti pakeleivę Eglę. Su vėjeliu lėkėme neilgai: magistralėje privažiavome kamštį.













Pasivilkę ilgus kilometrus, aplenkėme kamščio kaltininkę: sudegusią mašiną. Nejaukus vaizdelis. Nuotraukos nėra.

Privažiavome Aarhusą (nenuvažiavom nė 100 km, o jau sutemo - vėlokai išvažiavome). Kadangi važiavo du GPS (technofobams: tai toks dalykas, kuris per palydovus suranda žemėje kokio nors daikto vietą) studentai ir vienas informatikas, tai Eglės adreso ieškojome ne kokiame nors popieriniame žemėlapyje. Nee... Taip būtų per daug primityvu. Vietoje to ties Aarhusu išsitraukiame laptopą ir matome labai gražų miesto planą su labai gražia spalva pažymėtu keliu. Kadangi palydovas mums mūsų vietos nerodo tame plane, per kokius keturis kvartalus susiorientavome, kur esame. Tada kuo sklandžiausiai pagal aukščiau minėtą labai gražia spalva pažymėtą kelią nuvažiavome, kur reikia. Suradome adresą ir besididžiuodami savo aukštųjų technologijų pritaikymo gabumais laukiame, kol išeis Eglė. O ji neišeina. Po kurio laiko skambiname. Ir paaiškėja, kad esame visai kitoje miesto pusėje. Pasirodo, Eglės atsiųsto adreso ta programa, kur labai gražia spalva kelią žymi, nerado. Kadangi programa labai gera, tokioje situacijoje scenų nekelia. Vietoje to tyliai ramiai suranda adresą, kuris yra panašiausiai rašomas į ieškotąjį. Kitoje miesto pusėje...

Įsisodinome Eglę ir judame toliau link Vokietijos. Be nuotykių (pora nusukimų ne į tą kelią nesiskaito) pervažiavome ją. Kai pasiekėme Lenkiją, buvo jau apie ketvirtą ryto. Užsukome į pirmą kavinukę prie kelio, kur kuo puikiausiai susišnekėjome lenkiškai (kalbi rusiškai, tik daug rodai pirštu į meniu ir sakai "dobže" vietoj "chorošo").

Prieš kelionę Kazyma klausė manęs, ar turiu teises. Sakiau, turiu, tik 2 metus nevairavęs. A, tai labai gerai, sako, padėsi parvažiuot ir patirties įgysi. Labai gerai. Bet per kažkokį nesusipratimą tai atsitiko naktį Lenkijoje. Kazyma nuėjo (ar tiksliau, bandė nueiti) miegoti pasodinęs mane prie vairo. Išvažiavau į pagrindinį kelią ir siaubas. Lenkija. Naktis. Intensyvus eismas. Idiotiški kelio ženklai: "70", "50", "toks ir toks kaimas". Pirmas dalykas, kurį supratau, kad į šituos ženklus negalima kreipti dėmesio. 120 ir viskas. Na važiuot būtų galima, jei ne fūros, kurias reikia lenkti. Kokias tris aplenkiau. Nuvažiavau varganus 50 kilometrų, Kazymai pagailo mano stresinės situacijos (ir savo gyvybės turbūt irgi) ir sėdo atgal prie vairo. Dieną bandė duoti Eglei vairuoti. Ji vairuotoja patyrusi ir daug važinėjusi, tačiau, kai sėdo prie vairo, Kazyma mašiną atėmė iš jos turbūt už 20 kilometrų.

Po pietų visai be nuotykių pasiekėme Lietuvą. Sienos kirtimas šiais laikais vienas malonumas. Eilėje kokios 5 mašinos, mašiną praleidžia kas minutę. Ką veži, niekam neįdomu. Parvažiavome į Kauną. Lietuva :). Apie tai kitą kartą.

trečiadienis, spalio 12, 2005

Kelionė į Lietuvą

Viskas jau aišku. Išvažiuojame iš Danijos penktadienį ryte arba vakare ir važiuojame į Kauną. Vilniuje planuoju atsirasti šeštadienį vakare arba sekmadienį ryte. Iš Lietuvos išvažiuojame kitą ketvirtadienį (20 d.), nes Kazymai ir Gediminui penktadienį reikia būti universitete.

Į šį dienoraštį pradėjo užklysti lankytojai, atvesti čia Google ir MSN Search paieškų. Nagi nagi, ir ko gi jie čia ieško?
„danijos keliautojai“ bei
„danijos lietuviai“ – paprasta ir suprantama.
„kietas diskas“ – aš jais neprekiauju. Bet visiems patariu nemėtyti kietų diskų ant šaligatvių.
„kempingo namai“ – geresnių namų už Aalborgo kempingą tikrai nerasit.
„kazyma“ – kažkas užsiima detektyviniu darbu. Nors greičiausiai pats Kazyma tikrinasi savo išgarsėjima googlėje...
„tipiskas lietuvis“ – ačiū už etiketę, ir dar be lietuviškų raidžių :)

Trys gimtadieniai

O šeštadienį buvo trys gimtadieniai – Dariaus, to paties, kuris buvo mūsų įkurtuvėse penktadienį, vieno italo, ir dar trečio (velnias, jau ir tautybių neprisimenu). Veiksmas vyko viename iš universiteto bendrabučių miesto centre. „Bendrabutis“ yra gana netikslus pavadinimas, kadangi iš tikrųjų ten yra gyvenamasis namas su atskirais butais. Gyvena ten doktorantai ir dėstytojai. Nuotraukų nedėsiu, ne su mobiliaku be blico ten fotografuoti. Gal Nerius ar dar kas nors sudės.

O šventėm linksmai. Linksmos dovanos: antrankiai su tigro kailiuko apyrankėmis italui ir apatiniai Dariui. Na ir koks būtų gimtadienis (o tuo labiau trigubas) be policijos trečią ryto. Policininkai buvo mandagūs ir ramūs, šypsodamiesi atvažiavo ir po 5 minučių šypsodamiesi išvažiavo.

Tai va toks buvo savaitgalis – nedaug ramybės...

Įkurtuvės

Anot Neriaus, mano dienoraštis visai ne dienoraštis, nes rašau tik tada, kai jau prisikaupia to rašymo nemažai. Šiandien pajutau, kad jau prisikaupė. Taigi pirmyn.

Stardas išsikraustė galutinai (paliko tik apie pusę daiktų) ir penktadienį pasidarėme oficialias savo namų įkurtuvės. Tą proga namus netgi sutvarkėme. Atrodo visai padoriai.




























Įkurtuvių vaišėms prikepiau vištos, o Kazyma pyrago su persikais ir ledais – neįsivaizduojamai skanaus. Prisirinko nemažai žmonių. Kazyma, Marija, ir Antanas.














Gediminas ir Laurynas














Laurynas ir Darius.















Įsikūrėme linksmai. O šeštadienį jau laukė ne vienas, ne du, bet trys gimtadieniai...