sekmadienis, spalio 21, 2007

Kaip negalima lėktuvais skraidyti. Ketvirta dalis.

(pradžia) (vidurys) (viduriukas)

„Į Vieną?.. Nieko nežinau...“

Praeinu patikrinimą ir patraukiu prie vartų. O tada ir prasideda. Kopenhagoje persėdimui turiu kažkur dvi valandas. Keturiasdešimt minučių iki pakilimo, lėktuvo ar personalo prie vartų nėra. Pusvalandis. Dvidešimt minučių. Nieko nėra. Tada švieslentėje uždegamas kitas skrydis, beveik valanda po maniškio. Atsiranda šioks toks smalsumas, bet jo nėra kur patenkinti – personalo nėra.

Galų gale personalas ateina. Aptarnauti to sekančio skrydžio. Personalą užpuola rėkiantys lenkai iš mano skrydžio. Aš tuo tarpu gaunu trumpąją žinutę iš SAS, kad skrydis atidedamas valandą penkiolika minučių. Hm... Kopenhagoje turiu kokias keturiasdešimt minučių. Spėsiu ir nebus kada nuobodžiaut. Šitas planas buvo labai optimistinis.

Praeina valanda, per ją per mūsų vartus sėkmingai išskrenda sekantis skrydis, o mūsų lėktuvo vis tiek dar nėra. Vienam keleiviui neišlaikė nervai ir prisigėrė negyvai. Atėjo pasieniečiai ir išsivedė, teks į Daniją skristi kitą kartą. Mano nervai irgi po truputį tempiasi.

Galų gale paskelbiama, kad skrydis atidedamas dar keturiasdešimt penkiomis minutėmis. Viskas! Viskas baigiasi. Nebus man Vienos. Pradedu planuoti, kad iškart važiuoju traukiniu į Aalborgą ir savaitę miegu vietoj tos konferencijos. Neturiu kaip nusipirkti tą patį prakeiktą bilietą trečią kartą. Šitas planas, pasirodo, buvo labai pesimistinis.

Galų gale atsiranda lėktuvas, visi susėdam. Kapitonas pasisveikina: „Sveiki visi, atsiprašome už vėlavimą, lėktuvui nuleido padangą, tai biškį keitėm, bet dabar viskas OK. Pučia baisiai palankus vėjas ir biškį spustelėsim, todėl skrydis užtruks pusvalandžiu trumpiau nei planuota.“

O tai tau. Kad kur velniai nujotų, nervai sugrįžo. Tai negi spėsiu? Nusileisim, pamatysim. Stiuardesės visiems keleiviams su normaliais bilietais aiškina jų persėdimo variantus. Mano bilietas nenormalus, tad klausiu pats. „Į Vieną?!“ – reakcija, tarsi ten oro uosto nebūtų, – „nežinau tokio skrydžio, bet spėsit spėsit.“

Nusileidžiam. Dvidešimt minučių. Bėgu bagažo. Bebėgdamas užmetu akį į persėdimus. Vienos nėra. Vis tiek bėgu. Bagažo laukiam apie dešimt minučių. Čiumpu jį, bėgu į registracijas. O kaip gi, yra toks skrydis. Pirmam monitoriuje antra eilutė nuo viršaus. Atsistoju į eilę, prieš mane tik kokie trys žmonės. Papasakoju problemą pirmai, užleidžia. Pasakoju problemą sekančiai porelei, bernas tik kreivai nusuka akis ir išsišiepęs sako „sorry.“ Mintyse prilinkiu jam daug negerų dalykų. Vis tik per minutę ateina mano eilė, tik mano skrydžio jau nebėra monitoriuose. Panelė skambina į vartus, ar registruoti? - registruoti, turi 8 minutes, bet mes jo nelauksim.

Bėgam! Pribėgam patikrinimą. Ir mane eilinį sykį atrenka detalesniam patikrinimui. Pasiguodžiu apie problemas. Tada atiduoda viską ir moja ranka - bėk. Kartoti nereikėjo. Galiausiai matau savo vartus, ir dar kokius penkis keleivius prieš juos. Spėjau. Uždusęs, dvi paras nesiprausęs ir suprakaitavęs atsisėdu apytuščiam austrų lėktuve. Stiuardesės turbūt nesuprato, ko aš toks laimingas ir visą skrydį sėdžiu išsišiepęs nuo ausies iki ausies.

Bagažas nebuvo toks greitas kaip aš. Tad visą pirmą konferencijos dieną teko pravaikščioti su tais pačiais dvi paras nekeistais sulakstytais suprakaituotais marškinėliais. Vengiau būti arti žmonių.

Po šitos kelionės reikėjo gerų dviejų savaičių atsigavimui.

antradienis, spalio 16, 2007

Kaip negalima lėktuvais skraidyti. Trečia dalis.

(pradžia) (vidurys)

„Jakšemaščjakšemaščjakšemašč Laurynas Biveinis jakšemašč“


Naktis į sekmadienį. Kraunuosi daiktus. Kadangi iš transatlantinio skrydžio susirinkęs bagažą turėsiu persėsti į europinį, išmetu krūvą nereikalingų arba ne taip reikalingų daiktų. Krovimosi rezultatas: kuprinė pridavimui, 23 kg; rankinis bagažas, 10 kg; laptopo krepšys, 10 kg. Puiku. Atvažiuoja Joao, nuveža mane į oro uostą. Prisiregistruoju, einu į security - ir! Esu visiškai atsitiktinai atrinktas nuodugniam patikrinimui. Ačiū dievui, ne pačiam nuodugniausiam, kadangi nusirengti nereikėjo. Bet daiktus išnarstė pagal visas instrukcijas. Vienintelis privalumas, kad išvengiau visų eilių. Be to, visi tikrintojai labai apsidžiaugė išgirdę, kad dirbau Googlėj. Gal tai mane ir išgelbėjo nuo nuodugniausio patikrinimo.

Jau ir pats galutinai patikėjęs, kad nieko nelegalaus nesivežu, skrendu į Niujorką. Mus bando linksminti filmais: blogiausiu filmu, kokį kada nors esu matęs, ir Ocean's 13, kuris po to ano atrodė kinematografijos klasika.

Niujorkas. Be nuotykių pereinu JFK chaosą. Prisiregistruoju į lenkų skrydį. LOT specifika ta, kad visi šneka su tavimi lenkiškai. Pamatę vardą ir pavardę, pavartę tavo pasą. Bet po vienos "visiško idioto" veido išraiškos pradeda kalbėti ir angliškai. Belaukiant įsodinimo pasitaikė ir įdomesnis variantas, per JFK oro uosto garsiakalbį: „jakšemaščjakšemašcjakšemašč Laurynas Biveinis jakšemašč.“ O tai tau. Ir ko gi jie čia nori iš manęs? Nueinu pas juos, paklausiu. Nieko nenori, tik boarding pasą pamatyti nori. Beje, LOT'as niekur neskuba. Žmones sodinti į lėktuvą pradėjo apie 20 minučių po numatyto skrydžio laiko. Už tai oro uostas LOT'ui atkeršyjo su kaupu ir už savo pakilimo laiko pramiegojimą pralaikė ant tako dvi valandas.

Varšuva. Ne oro uostas, o tvartas. Tik skirtingai nuo, tarkim, Venecijos Ryanairinio oro uosto, didelis tvartas su turgaus elementais. Alkoholio parduotuvių daugiau nei kėdžių keleiviams. Trys wi-fi internetai, visi mokami. Prastūmiau ten apie aštuonias valandas besėdėdamas kažkokioj kavinukėj, besiurbčiodamas red bulių ir bebandydamas pakurti iPhone su europinėmis SIM kortelėmis. Pasikūrė. Galiausiai patraukiau link Kopenhagos skrydžio vartų.

O vat tada ir prasidėjo... Matau, kad be ketvirtos dalies neapsieisiu.

šeštadienis, spalio 13, 2007

Kaip negalima lėktuvais skraidyti. Antra dalis.

(Pirma dalis)

Penkios valandos telefonu paskutinę darbo dieną

Vasara baigėsi, priartėjo kelionių metas. Per tą laiką du to paties modelio, kaip mano biliete, SAS lėktuvai spėjo surūdyti ir nusileisti avariniu būdu. SAS visus tokius lėktuvus uždarė į garažą remontui. Be abejo, tada nepaskaičiau savo bilieto įdėmiai ir nieko nežinojau. Jokių nuotykių nebuvo iki pat paskutinio penktadienio – paskutinės mano darbo dienos – dvi dienos iki mano skrydžio.

Septinta ryto. Atsikeliu, užmetu akį į paštą. O ten sėdi baisus laiškas „IMPORTANT CHANGES ABOUT YOUR FLIGHT.“ Galutinai prabundu netgi be rytinės kavos. Skaitom. „Please call Expedia customer support.“ Skambinam. Mobilaus ryšio kokybė tipiška amerikietiška, kitaip sakant – visiškai tragiška. Penkios minutės muzikytės, penkios minutės aiškinimo, ko skambinu, ir galų gale man pasako, ko laiške neparašė – skrydis Varšuva-Kopenhaga atšauktas, tad mane persodins į kitą lėktuvą. Puiku, bet aš noriu į Vieną spėti. Bandau paaiškinti, kad turiu ten atskirą bilietą, girdžiu atgal "Taip, taip, Viena, taip taip." Ar spėsiu su persodintu reisu? "Jo jo visur spėsit." Ryšio gal vienas ar du stulpeliai. Vienos užsakymo numerio manęs neklausia, tai iš kur žino, kad spėsiu? Bandau pasakyti išskridimo į Vieną laiką - "spėsit spėsit." Ir keičia į kažkokį skrydį. Prašau pasakyti laiką. Pasako, ir matau, kad Kopenhagoje lėktuvas nusileidžia 50 minučių po Vienos lėktuvo išskridimo.

Ačiū už ignoravimą pusę pokalbio. „No, this is wrong, because...“ Tą pačią akimirką, didvyriškai atsilaikęs pusvalandį, vargšelis mobilusis ryšys pakrato kojytes. Nusikeikiu iš visų plaučių. Lėtai pakvėpuojam. Gerai.

Bandom dar kartą. Dešimt minučių muzikytės, dešimt minučių aiškinimo kitai operatorei, kas aš toks ir ko aš noriu, galų gale dar dešimt minučių aiškinimo, kad neigiamas laikas persėdimui Kopenhagoje nėra idealus variantas. Kai jau išaiškinau, ryšis dingsta dar kartą. Hmm. Be mobilaus nelabai ką turiu. Laiško gi nerašysiu jiems. Skambinam dar kartą. Dar pusvalandis to paties aiškinimo, tada operatorė įjungia man muzikytę ir eina aiškintis. Dešimt minučių muzikytės. Dvidešimt. Keturiasdešimt. Muzikytė: trys minutės kanono, būtų nieko, jei nebūtų grojama seno telefono skambučio melodijos principu. Valanda. Pusantros. Dingsta ryšys.

Toliau mano atmintis miglota. Berods paskambinau ir paklausiau, ką daryti, jeigu dings ryšys. Tada gaunu „case number,“ kurį stropiai užsirašau ir kuriuo po to pasinaudojau gal penkis kartus. Eilinį sykį išdėstau savo problemą, eilinį sykį įjungia muzikytę, eilinį sykį dingsta ryšys.

Pasižiūriu į laikrodį, vidurdienis. Reiktų ir į Google nueiti, paskutinė diena, šiaip ar taip. Bandau eiti perskambinęs, bet išėjus iš namų ryšio nebėra nė vieno stulpelio. Tad tyliai ramiai pasivaikštau. Bendradarbiai, pamatę mano veido išraišką, nieko neklausinėja. Jie turbūt supranta, kad paskutinė darbo diena bet kam būtų sunki. Ryšio nėra ir Googlėje. Ką gi, ir kolegos pasidžiaugs mano cirku, pagalvoju, ir skambinu iš darbo vietos darbo telefonu. Galų gale viskas sklandžiai. Problemą suprato, man perskambins. Aš jau nieko nebenoriu iš tų skrydžių, bet žinau, kad noriu nebekalbėti telefonais.

Po poros valandų perskambina vadybininkė. Išdėsto man mano problemą taip aiškiai, kad net nustembu. Tada rezultatas - austrų avialinijoms nusišikti, o LOT/SAS atsiprašo už nepatogumus ir siūlo grąžinti pinigus už šiaip jau negrąžintiną bilietą. Sujaudintų iki sielos gelmių, jeigu ne smulkmenėlė, kad tada reiktų pirkti naują transatlantinį bilietą į vieną pusę likus dviems dienoms iki skrydžio.

Galutinis rezultatas: praleistos penkios valandos telefonu paskutinę darbo dieną, kad išmesčiau bilietą Kopenhaga - Viena ir atgal. Šeštadienį nusiperku tą patį bilietą iš naujo, tik kitu laiku. Sekmadienį išskrendu. Aišku, nuotykiai dar nesibaigė. Bus daugiau.

antradienis, spalio 02, 2007

Kaip negalima lėktuvais skraidyti. Pirma dalis.

Visi geri dalykai baigiasi, Google internšipas nebuvo išimtis. Užtat vienus gerus dalykus pakeičia kiti, tad aš jau Danijoje, dvi dienos, kaip darau Ph.D.. Praeitą savaitę buvau konferencijoje. Tarp Google ir konferencijos bei tarp konferencijos ir Ph.D. laisvo laiko turėjau po savaitgalį. Tad keliaujant iš žemyno į žemyną ir iš šalies į šalį reikėjo suktis vikriai. Sukausi taip vikriai, kad vos nenusisukau sprando, o jei būčiau skraidęs iš savo kišenės, dar būčiau ir bankrutavęs bei užstrigęs kur nors Tadžikistane. Tai kaip šauniai aš čia sugebėjau pakeliauti?

Priešistorė: kaip negalima kelionių planuoti.

Pavasaris. Reikia suderinti su Google internšipo datas, konferencijos straipsnio statusas neaiškus. Pasirenku bene trumpiausią rekomenduojamą internšipo trukmę. Jis su konferencija persidengia keliomis dienomis. Kadangi visaip ten gali būti, nusiperku keičiamą bilietą Kopenhaga - San Franciskas ir atgal. Sklandžiau ir nesuplanuosi.

Vasaros vidurys. Išskrendu į Google. Konferencija straipsnį priėmė. Noriu visur spėti. Pradedu aiškintis su Google, kad išleistų mane čiut čiut anksčiau. Google išleidžia. Skambinu į agentūrą, kad pakeistų mano bilietą. Veiksmas vidury nakties mano laiku (skambinu juk į Daniją):
– Pakeiskit datą ir pridėkit skrydžių.
– Pridėti skrydžių negalima, šitas bilietas ne iki tiek keičiamas, bet dėl datos jokių problemų, pasakykite daniškos kreditinės kortelės numerį, mes kokius 50 kronų nusirašysim už keitimą.
– Neturiu daniškos kreditinės po ranka, galiu rytoj anksčiausiai turėti.
– Jokių problemų, perskambinkite rytoj, lėktuvas jūsų norimai dienai kol kas beveik tuščias.

Klaida nr. 1: aš patikėjau. Pastaba sau: dar kartą perskaityti Merfio dėsnių rinkinį. Toliau klaidos pasipylė kaip iš gausybės rago. Klaida nr. 2: ryte nusipirkau nekeičiamą neatšaukiamą skrydį Kopenhaga - Viena - Kopenhaga - Aalborgas. Laukiu kitos nakties su ta nelemta kortele su 50 kronų. Paskambinu. Kaip jau atspėjot, lėktuvas negyvai užsikimšo keleiviais per tą parą. Kadangi data netinkama, o pakeisti negalima, San Francisko - Kopenhagos bilietą grąžinu.

Ieškau to paties bilieto į vieną pusę tinkančiai dienai. R-randu...

San Franciskas - Niujorkas - VARŠUVA - Kopenhaga.

E.... M... Jo... Pažiūriu į sekantį pagal kainą variantą, kuris visais atžvilgiais normalus, tik tris kartus brangesnis. Grįžtu prie šio varianto, atsidūstu ir paspaudžiu "Pirkti." Susumuoju, ką turiu. Hm, gal dar ir ne taip baisiai. Du bilietai, keturi skrydžiai per aplinkui ir aš Vienoje, po to dar du, ir aš savo universitete. Kas gali blogo nutikti? Varšuvoje tarp skrydžių tik 50 minučių, bet kažkas man aiškino, jog transatlantiniai skrydžiai nevėluoja, be to, oro uostas mažiukas, spėsiu. OK.

Tuomet dar nežinojau, ką reiškia užrašai „SAS ir „de Havilland Canada DHC-8 400“ mano bilieto Varšuva - Kopenhaga dalyje.

Bus daugiau. Daug daugiau...