Kaip negalima lėktuvais skraidyti. Ketvirta dalis.
(pradžia) (vidurys) (viduriukas)
„Į Vieną?.. Nieko nežinau...“
Praeinu patikrinimą ir patraukiu prie vartų. O tada ir prasideda. Kopenhagoje persėdimui turiu kažkur dvi valandas. Keturiasdešimt minučių iki pakilimo, lėktuvo ar personalo prie vartų nėra. Pusvalandis. Dvidešimt minučių. Nieko nėra. Tada švieslentėje uždegamas kitas skrydis, beveik valanda po maniškio. Atsiranda šioks toks smalsumas, bet jo nėra kur patenkinti – personalo nėra.
Galų gale personalas ateina. Aptarnauti to sekančio skrydžio. Personalą užpuola rėkiantys lenkai iš mano skrydžio. Aš tuo tarpu gaunu trumpąją žinutę iš SAS, kad skrydis atidedamas valandą penkiolika minučių. Hm... Kopenhagoje turiu kokias keturiasdešimt minučių. Spėsiu ir nebus kada nuobodžiaut. Šitas planas buvo labai optimistinis.
Praeina valanda, per ją per mūsų vartus sėkmingai išskrenda sekantis skrydis, o mūsų lėktuvo vis tiek dar nėra. Vienam keleiviui neišlaikė nervai ir prisigėrė negyvai. Atėjo pasieniečiai ir išsivedė, teks į Daniją skristi kitą kartą. Mano nervai irgi po truputį tempiasi.
Galų gale paskelbiama, kad skrydis atidedamas dar keturiasdešimt penkiomis minutėmis. Viskas! Viskas baigiasi. Nebus man Vienos. Pradedu planuoti, kad iškart važiuoju traukiniu į Aalborgą ir savaitę miegu vietoj tos konferencijos. Neturiu kaip nusipirkti tą patį prakeiktą bilietą trečią kartą. Šitas planas, pasirodo, buvo labai pesimistinis.
Galų gale atsiranda lėktuvas, visi susėdam. Kapitonas pasisveikina: „Sveiki visi, atsiprašome už vėlavimą, lėktuvui nuleido padangą, tai biškį keitėm, bet dabar viskas OK. Pučia baisiai palankus vėjas ir biškį spustelėsim, todėl skrydis užtruks pusvalandžiu trumpiau nei planuota.“
O tai tau. Kad kur velniai nujotų, nervai sugrįžo. Tai negi spėsiu? Nusileisim, pamatysim. Stiuardesės visiems keleiviams su normaliais bilietais aiškina jų persėdimo variantus. Mano bilietas nenormalus, tad klausiu pats. „Į Vieną?!“ – reakcija, tarsi ten oro uosto nebūtų, – „nežinau tokio skrydžio, bet spėsit spėsit.“
Nusileidžiam. Dvidešimt minučių. Bėgu bagažo. Bebėgdamas užmetu akį į persėdimus. Vienos nėra. Vis tiek bėgu. Bagažo laukiam apie dešimt minučių. Čiumpu jį, bėgu į registracijas. O kaip gi, yra toks skrydis. Pirmam monitoriuje antra eilutė nuo viršaus. Atsistoju į eilę, prieš mane tik kokie trys žmonės. Papasakoju problemą pirmai, užleidžia. Pasakoju problemą sekančiai porelei, bernas tik kreivai nusuka akis ir išsišiepęs sako „sorry.“ Mintyse prilinkiu jam daug negerų dalykų. Vis tik per minutę ateina mano eilė, tik mano skrydžio jau nebėra monitoriuose. Panelė skambina į vartus, ar registruoti? - registruoti, turi 8 minutes, bet mes jo nelauksim.
Bėgam! Pribėgam patikrinimą. Ir mane eilinį sykį atrenka detalesniam patikrinimui. Pasiguodžiu apie problemas. Tada atiduoda viską ir moja ranka - bėk. Kartoti nereikėjo. Galiausiai matau savo vartus, ir dar kokius penkis keleivius prieš juos. Spėjau. Uždusęs, dvi paras nesiprausęs ir suprakaitavęs atsisėdu apytuščiam austrų lėktuve. Stiuardesės turbūt nesuprato, ko aš toks laimingas ir visą skrydį sėdžiu išsišiepęs nuo ausies iki ausies.
Bagažas nebuvo toks greitas kaip aš. Tad visą pirmą konferencijos dieną teko pravaikščioti su tais pačiais dvi paras nekeistais sulakstytais suprakaituotais marškinėliais. Vengiau būti arti žmonių.
Po šitos kelionės reikėjo gerų dviejų savaičių atsigavimui.