ketvirtadienis, liepos 13, 2006

Pamokanti pasaka-nepasaka apie kvailiausius skandinavus pasaulyje, 2 dalis

(Pirma dalis)

Taigi patiklieji mūsų švedai susikrovė lagaminus ir patraukė pėsčiomis iš Estijos į Ukrainą. Kelionė truko aštuonis mėnesius ir kelyje pasitaikė šiokių tokių nesklandumų, taigi į pažadėtąją žemę atvyko jau tik pusė. Atvykusiuosius ištiko nauji nemalonumai: vietoj pažadėtų namų ir dirbamų žemių rado plyną lauką. Kaip byloja legendos, pirmieji švedų žodžiai čia buvo „Dabar mus tikrai apkvailino!“. Objektyviai įvertinę situaciją, švedai kibo į darbą ir pasistatė sau kaimuką, pavadinę jį Gammalsvenskby („Senasšvediškasmiestas“).

Daugelį metų gyveno jie tame kaimuke ramiau ar neramiau, nelygu koks karas praūždavo pro šalį. Galiausiai atėjo dideli dideli neramumai – komunistai ėmė valdžią. Kai galutinai paėmė, pristatė ir švedus prie šviesaus rytojaus statybų. Per kelis metus šiuos galutinai užkniso komunistiniai bardakai, ir jų galvose gimė bene gudriausia per 200 metų mintis: reikia migruoti namo į Švediją. Kažkokiu stebuklingu būdu įtikino SSRS juos išleisti, o Švediją – priimti. Galiausiai nemaža dalis iškeliavo istorinėn tėvynėn.

Šitoje vietoje pasakojimas turėtų baigtis. Tačiau jis tęsis, nes tai yra istorija apie kvailiausius pasaulyje skandinavus.

Taigi. Švedijoje ne visus sugrįžusiuosius priėmė išskėstom rankom. Tai kartu su aktyvia vietinės komunistų partijos propaganda įtikino kai kuriuos, kad reikia grįžti atgal į SSRS komunizmo statyti. Kaip žinia, į SSRS buvo žymiai lengviau įvažiuoti nei išvažiuoti, tad netrukus visi norintys jau grįžo į savo senąjį kaimą kurti švediško kolūkio.

Moralas nr. 3: netikėk propaganda, ypač apie gerą gyvenimą SSRS.
Moralas nr. 4: tuo labiau neemigruok ten!
Moralas nr. 5: ypač jei ką tik iš ten ištrūkęs!!

Grižųsiųjų švedų – kvailiausių skandinavų pasaulyje – likimas susiklostė liūdnai. Parvyko jie labai labai nelaiku: tiesiai prieš didįjį badą Ukrainoje. Per tuščius pilvus galvose vėl pradėjo rastis protingos mintys: kokio velnio reikėjo čia grįžti. Naivūs optimistai vėl kreipėsi į valdžią, prašydami antrą kartą juos išleisti į Švediją. Savaime suprantama, Stalino valdžia liaudies priešams tokios komunizmo nemeilės taip lengvai neatleido. Prasidėjo represijos. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad po karo beveik visus švedus sukišo į lagerius. Kai kurie sugebėjo išgyventi ir netgi namo grįžti, bet švedų kaimelio praktiškai nebeliko.

Taip liūdnai baigėsi švedų Ukrainoje istorija.

trečiadienis, liepos 05, 2006

Pamokanti pasaka-nepasaka apie kvailiausius skandinavus pasaulyje, 1 dalis

Sveiki visi,

Noriu papasakoti istoriją apie kvailiausius skandinavus pasaulyje. Ne, tai ne danai, kaip jau pagalvojote. Tai – vienas švedų kaimelis Ukrainoje (!), kurio gyventojai per kelias kartas sugebėjo prisidaryti sau ne vieną ir ne dvi kvailystes.

Viskas prasidėjo iš pirmo žvilgsnio nekaltai. Skandinavai labai mėgo kitą Baltijos jūros pakrantę, tačiau ne visą, nes kai kur, pavyzdžiui, Lietuvoje, vietiniai buvo gana pikti visokių ten krikščionių atžvilgiu. Tad natūralu, kad jiems labiau patiko Estija, kur lėtas vietinių būdas neleisdavo šiems rimtai susiorganizuoti, griebtis kardų ir priversti visokius atklydėlius plaukti namučio. Šioje taikioje aplinkoje danai įkūrė Taliną ir susirado savo vėliavą. O keletas švedų atplaukė iš Švedijos ir įsikūrė saloje, dabar žinomoje Hijumos vardu.

Moralas nr. 1: neemigruok.

Gyveno švedai ir ganė savo karves gana ramiai, kol Estijos nenukariavo Rusijos imperija. Geroji imperatorienė Jekaterina II švedukams pasiūlė persikraustyti į Ukrainą, kur jų laukia derlinga žemė ir pastatyti namai. Ir kur teka pieno upės medaus krantais. Švedai patikėjo...

Moralas nr. 2: netikėk nerealiais pažadais.

Pasakojimą, kaip toliau sekėsi, tiksliau, nesisekė, patikliesiems švedukams, pratęsiu kitą kartą...