trečiadienis, lapkričio 29, 2006

Knyga, kuri nebijo laiko

Kaip žinia, geriausios knygos, kaip ir Egipto piramidės, nebijo laiko. Pasirodo, šaunusis Pressmano „Software Engineering“ vadovėlis irgi yra viena iš geriausių knygų, o aš taip negražiai apie jį atsiliepiau pavasarį.















Maniau, jog po egzamino knygą reikės išmesti ar padovanoti priešui, bet gi taip negalima elgtis su knygomis, kurios nebijo laiko. Šaunusis best-of-breed „Software Engineering“ vadovėlis rado adekvatų „best-of-breed“ pritaikymą.




















Dabar kolonėlė ant palangės mano kambaryje nebebarška.

šeštadienis, lapkričio 11, 2006

Dvi trumpos dienos Londone

Taigi. Aalborgas mane išlydėjo šlykščiausiu įmanomu oru. Traukinys. Randersas. Ėjimas atsitiktine kryptimi autobusų stoties beieškant. Švinta. Ima miegas. Autobusas. Neprisimenu. Aarhuso oro uostas. Iš visos širdies visiem galiu patarti: jei skrendant šauniuoju ryanairu ir neturit priduodamo bagažo, įsičekininkite namie internetu ir atsispausdinkit patys boarding pass'ą. Tai duoda žvėriškai efektyvų eilių išvengimo efektą, be to, jei vėluojat į skrydį, daugiau šansų suspėti. Žodžiu, nuostabu, tik niekam nesakykit - gi nenorit, kad visi būtų gudrūs?

Lėktuvas. Eilinė proga numigti. Stanstedas. Išeinu, susirandu savo autobusą. Važiuojam Londonan. Stebiuosi, ko tie visi durniai ne ta kelio puse važiuoja – kur žiūri kelių policija? Aplenkiam lietuvišką lietuvio autobusiuką, kurio šeimininkas didžiuodamasis užsirašė ant užpakalinio stiklo „paimk mane kas rytą...“. Ilgai galvojau, kodėl tai reikia užsirašyti ant autobusiuko. Nesugalvojau nieko.

Centrinis Londonas. Pasirodo, jis didelis. Iki vakaro turėjau laisvo laiko, sunku buvo nuspręst, ką čia pažiūrėjus – vis tiek beveik nieko nepamatysiu per tiek mažai laiko. Taigi sėsdavau metro, pavažiuodavau stotelę ar dvi, išlipu, apsidairau, apvaikštau ratą, ir atgal į požemį. Iki vakaro pamatyti spėjau tiek. Būtinai reikės sugrįžti, apžieti daugiau, nueiti į muziejus. O jei kada nors norėsiu pasijust visiškai vienišas, galėsiu čia persikraustyt. Puikus miestas gyventi anonimams.

Vakaras. Pirmiausia trumpai susitikau su dar nuo licėjaus pažįstama Ieva, kuri čia gyvena jau nuo seno. Išgėrėm kavos, pasišnekėjom, kaip sekasi. Po to susitikau su Rita ir jos kambarioke Egle, kurios maloniai sutiko priimti mane pernakvoti. Nuėjom į kažkokį pubą atsigert alaus. Deja, po praeitos nakties nemiegojimo vakarą teko nutraukt anksčiau, nei norėjosi.

Penktadienio rytas. Pirma išsimiegota naktis tą savaitę! Ačiū dievui, britai ne skandinavai, ir namie turi vonias. Kaip gera buvo išsimaudyti. Tik vienas vargas su jų santechnika: du atskiri čiaupai šaltam ir karštam vandeniui leidžia ir nusiplikyti, ir nusišaldyti vienu metu. Nepakartojama.

Google. Tai aprašyta atskirai angliškai. Nuotraukos.

Grįžęs turėjau apie tris valandas miego. Kad nepramiegočiau, užsistačiau porą žadintuvų trečiai ryto. Nuėjau miegot. Ketvirtą ryto mane žadina Eglė. Bebėgdamas pro duris išsiaiškinau, kad trečią žadintuvus išjungiau, o pusę keturių pareiškiau, jog dar tikrai ne laikas keltis. Naktis. Turiu atsispausdintą maršrutą naktiniais autobusais, kurie neskelbia stotelių iš anksto. Tad klausiu pakeleivių, kur man išlipti. Pirmam autobuse viena musulmonė mielai padeda. Antras autobusas. Paklausiau šalia sėdinčio, kur man lipti. "Yes, yes, no problem, I will tell you", ..., "So that one was your stop". Thanks, asshole. Išlipu, paeinu atgal, surandu savo autobusą, kuris jau nenori manęs įlaipinti, iš anksto nusipirktas bilietas situaciją išsprendžia mano naudai, tik įlipu, ir iškart išvažiuoja. Fu. Spėjau. Šeštadienio ryto lėktuvo sindromas šį kartą sėkmingai įveiktas.

Oro uostas. Security tikrinimai. Pirma standartinis. Po to naujiena, kurios nebuvo pavasarį: "Please remove your shoes and put them on the belt. Thanks for understanding." Man dėkoti už supratimą nereikia, kadangi aš nesuprantu. Trūksta tik užrašo "Please remove your dignity. Thanks for understanding." Nors gal aš per daug išlepęs, nes neteko naudotis JAV oro uostų paslaugomis.

Danija. Kelionę namo prisimenu miglotai. Namai. Miegojau visą likusį savaitgalį. Pavargęs, bet laimingas.

sekmadienis, lapkričio 05, 2006

Prieš dvi trumpas dienas Londone

Visiems Summer of Code studentams Google pasiūlė apsilankyti kuriame nors iš jų ofisų. Galimybė pabendrauti su kolegomis ir su pačiu Google man pasirodė gana patraukli, nors finansuoti tenka iš savos kišenės. Pradėjau rinktis iš pasiūlytųjų Google ofisų. Hamburgas... Arčiausias iš visų, bet deutch schprechen nemėgstu ir nemoku. Trondheimas... Čia Norvegija, čia gražu, čia norėjosi, bet noras ataušo pažiūrėjus, kiek kainuoja nusigauti iki ten lėktuvais ar bet kaip kitaip. Tad galiausiai apsistojau ties Londono ofisu, be to, aš ir Londone niekad nebuvęs. Kaip nelietuviška.

Susitikimas buvo numatytas spalio 27-ą, penktadienį. Kelionės laiką pinigų taupymo tikslais susiplanavau visiškai studentiškai: išskrendu ketvirtadienį ryte iš Århuso, grįžtu šeštadienį anksti ryte. Maršrutas irgi ne verslo klasės: iš Aalborgo važiuot traukiniu 60 km iki Randers, iš ten kažkokiu kaimo autobusu važiuot dar valandą iki Århuso oro uosto, iš ten šaunusis Ryanairas skraidina į Londono Stanstedą. Tad jei lėktuvas pusę vienuoliktos ryte, iš Aalborgo išvažiuot reikia šeštą ryto. Kelionė atgal irgi kėlė šiokių tokių rūpesčių: lėktuvas iš Stanstedo numatytas pusę aštuntos ryto, o ne paslaptis, jog šeštadienio rytais lėktuvus aš esu linkęs pramiegoti. Optimistiškai maniau, jog svarbiausia to nepamiršti ir tai tikrai nepasikartos.

Nusipirkau šauniojo Ryanairo bilietus, susitariau dėl nakvynės pas buvusią bendradarbę Alnoje Ritą ir laukiau. Laukimą paįvairino pasigautas neprastas gripas, bet apie Danijos sveikatos apsaugą parašysiu kada nors kitąkart. Galiausiai savaitę prieš kelionę kažkas iš kolegų Summer of Code el. pašto konferencijoj pametėjo mintį, jog universitetai gali finansuot šias keliones. Iškart pakniopstomis puoliau universitetan aiškintis šito, keikdamas save, kaip anksčiau pats nesusiprotėjau. Išsiaiškinau. Universitetas maloniai pasiūlė parašyti trumpą paraišką, kurią ir parašiau paskutinę naktį prieš kelionę. (Ta savaitė buvo visiškai bemiegė).

Hm, gaunasi ilgokas pasakojimas jau, o dar paties Londono nepriėjau. Londonas bus rytoj.

ketvirtadienis, lapkričio 02, 2006

Vaizdai pro langą

Namie kartas nuo karto girdisi, kaip kažkas didelio ir netelpančio lėtai lėtai bando pravažiuoti gatve. Pasirodo, čia pastoviai vežiojamos vėjo malūnų detalės:
















Čia dalis vienos mentės. Galite įsivaizduoti viso malūno dydį. Priešais ir po jos važiuoja pora autobusiukų, kurie baido visus į šalis ir verčia lipti ant šaligatvių miesto autobusus.
















Kitose naujienose: vakar iškrito pirmas sniegas. Dviem mėnesiais per anksti. Po šilčiausio spalio visoje Danijos metereologinėje istorijoje. Globalinis atšilimas po truputį žudo visus, net ir mažiausiai dėl jo kaltą Skandinaviją. Šią vakarykštę žmonijos pabaigos pradžią, kaip visada, dokumentuoja Nerius savo kiekvienoje dienoje kaip šventėje. Va tai tau. Globalinis atšilimas žudo žmoniją, o Neriui, matai, šventė.