penktadienis, rugsėjo 30, 2005

Apie gimtadienius, danų kalbą ir kitus džiaugsmus

Sveiki. Kaip ir reikėjo tikėtis, gyvenimas čia po truputį pradeda nusistovėti. Tad nenuostabu, kad rašau rečiau.

Šventėme Lino (sėdi viduryje) gimtadienį. Iš kairės Laurynas (ne aš, kitas), iš dešinės Albrecht Schmidt. Kieme už lango kažkoks danas matyt irgi švenčia.















Nerius ir Marija, doktorantė iš Rumunijos. Nerius tyčiojasi iš manęs – „su kuo čia fotkini, dar su kokiu laikrodžiu pradėk fotografuoti...“. Prie kriauklės šmirinėja Stardas.















Tas pats Albrechtas, Agnė, Simas (mano bosas) ir Augustas.














Danų kalba yra vienas iš dviejų dalykų, kuriuos mokausi šį semestrą. Kartais sugebu suregzti sakinį daniškai ir kartą vos nenuvirtau nuo dviračio, nes supratau sakinį, pasakytą per danų radiją. Grupė turi du mokytojus. Antradieniais dėsto kažkoks su savimi besišnekantis nekomunikabilios išvaizdos danas. Ketvirtadieniais – linksma danė. Tiesa, nežinojau, kad visokios tarptautinės mainų programos yra ne tik studentams, bet ir moksleiviams ir dar jaunesniems. Tik taip galiu paaiškinti kažkokių meksikiečių elgesį per tas danų paskaitas. Bet ir tas vaikų darželis elgesiu negali būt lyginamas su dviem šiaip jau ramiais lenkais:














Grupėje esame trys lietuviai: aš ir dvi panos. Donata. Nuotraukoje rimtai žiūri į danų kalbą.














Ir Aistė. Į danų kalbą žiūri ne taip rimtai.















Prieš savaitę buvo Dalios V. išleistuvės į Ispaniją. Tą progą buvo didelis party international staff klube. Labai gerai praleidom laiką. O po jo išeinu į lauką ir nebematau savo dviračio. Taip beniurnėdamas keiksmažodžius po nosimi ir grįžau pėsčiomis namo. Dabar važinėju su pasiskolintu iš Stardo dviračiu. Jis tikrai nėra tipiškas Stardo dviratis – beveik naujas, atrodo kaip beveik naujas ir važiuoja kaip beveik naujas. Turbūt dėl to, kad čia buvo ne Stardo, o Aušros (Stardo žmona) dviratis.

Kazyma sugalvojo važiuoti į Lietuvą savaitei su mašina. Skamba neblogai, žiūrėsim, kaip čia gausis...

ketvirtadienis, rugsėjo 22, 2005

Pora naujienų

Gavau darbo leidimą ir jau dirbu universitete. Labai gerai, kad nereikėjo 2 mėnesius jo laukti, kaip kai kurie oficialūs asmenys čia gąsdino. Dabar finansinė situacija pagerės kardinaliai, nes ne iš santaupų gyventi Danijoje susirinkome. Kadangi uždirbu mažiau visų įsivaizduojamų Danijos pragyvenimo minimumų, mokesčių tarifas man 0%. Dar turiu laisvų valandų ir galiu susirasti antrą darbą, bet tada jau mokesčių tarifas bus 39% pajamoms virš minimumo.

Stardas jau išsikrausto, nes susirado svajonių namus – dabar gyvens dideliame bute su kokiais 6 danais ir mokysis sklandžiai ir gražiai (jei šis žodis čia tinka) kalbėti daniškai.

Daugiau apie kasdienybę parašysiu, kai persikelsiu nuotraukas.

P.S. Pridėjau šone porą nuorodų.

penktadienis, rugsėjo 16, 2005

Specialus reportažas: kempingas

Universitetas nedavė bendrabučio? Kišenėje švilpauja vėjai? Mergina išmetė į gatvę? Ne bėda! Drąsiajam keliauninkui užtenka apsiginkluoti optimizmu, plačia šypsena ir traukti į kempingą!

Kempingą surasti tikrai labai paprasta. Drąsiajam keliauninkui kelias paslaugiai parodomas kiekvienoje sankryžoje.














Kai bebaimis keliautojas pakels sparnus iš kempingo ir netyčia susiras, kur Aalborge gyventi, jam gali tekti sumokėti taip vadinamą „depozitą". Tenebijo jis ir miega naktį ramiai – jo „depozitą“ saugo budrūs ir iki dantų ginkluoti danų kariai, apie kurių pergales dar ir dabar kuriamos legendos.















Šaunusis kempingas jau visai netoli...

















Su kempingo stogu virš galvos narsiajam žygeiviui nebaisūs ir tamsiausi debesys.














Kiekvieną vakarą drąsusis keliauninkas grįžta namo po dramatiškai sėkmingos būsto paieškos. Niekas tada geriau nepadeda atgauti jėgų, kaip pasivaikščiojimas plačiosiomis kempingo alėjomis.














Nepriekaištingai prižiūrėtos kempingo pievelės laukia šauniojo keliauninko palapinės.














O šita pievelė yra išskirtinė.














Nes šiame jos kampe palapinę statėsi Laurynas ir Eigminas. Iš šio tų dviejų narsuolių žygdarbio ir gimė šiandieninis kuklaus Jūsų tarno pasakojimas.














Kadangi kempingo kaina yra „all-inclusive“, jo bare galima sedėti ir gerti nors ir kiaurą parą. Koks servisas!














Šiame iš pažiūros kukliame namuke narsieji keliautojai ruošia egzotiškus patiekalus savo vakarienei ir nuplauna dienos dulkes duše.














O čia sėdi kempingo administracija. Armija paslaugių tarnautojų akimirksniu išpildo bet kokį šauniojo keliauninko norą. Ir nekreipia dėmesio į tokias smulkmenas, kaip šauniojo keliauninko pamiršimą susimokėti už kempingą.














Tai tiek šiam kartui! Apsilankykite šauniajame Aalborgo kempinge!

sekmadienis, rugsėjo 11, 2005

Mozaika

Šį kartą apie nieką konkrečiai.

Iš neturėjimo ką veikti nuėjau į skandinavų kultūros kursus. Pasakojo apie danų nacionalinę savimonę. Kaip ir bet kuriai kitai tautai, didžiausią jos dalį sudaro varymas ant kaimynų, šiuo atveju ant vokiečių. Na dar truputį ant švedų. O vat kuo danai skiriasi nuo kokių nors ten norvegų, jie patys gerai nežino, taip ir pareiškė dėstytoja.

„Horrible Aalborg“. Šitos turistų atrakcijos vinis turėtų būti paprastų vietinių danų parodymas, ko gero. Na biškį ir aš matausi nuotraukoje, bet į tai dėmesio nekreipkite.














Trečiadienis yra tarptautinių studentų diena vietiniame studentų kabake. Kadangi buvo pirmas trečiadienis po rugsėjo pirmosios, žmonių buvo koks milijardas. Du vokiečiai, kurie būtų mano kursiokai, jei man universitetas mokytis leistų.














Stardas kraustosi pas mus. Nuotraukoje truputį sunerimęs. Kraustymosi pagrindinis akcentas yra Stardo mašina su signalizacija, kuri kokius 2 kartus brangesnė nei pati mašina. Ir akumuliatoriumi, kuris jau nebeakumuliuoja. Iš viso to gaunasi ypatingas mašinos užvedimo ritualas: reikia dešimt kartų įjungti ir išjungti signalizaciją, užspaust ir atspaust visas dureles, dar kažką paveikti, kad signalizacija „atiduotų“ mašiną. Ir tada jau galima nustumti ją nuo kalniuko, užsivesti ir linksmai važinėtis. Iki sekančio variklio užgesinimo. Būdami nepažabotais optimistais, planuojame su Stardu jo mašina važiuoti į Italiją. Pas kitus du optimistus, kurie planuoja ten mokytis nuo spalio. Eigmi ir Vika, kai jau važiuosime, gal galėsit iki Vokietijos atvaryt pasitikt. Padėsite mašiną į Alpes užsistumti.














Apskritai čia balių sezonas dabar. Jie vyksta kas antrą dieną, kartais dažniau. Penktadienį pas Dalias šventėm įkurtuves. Labai geras butas, tik dušas bendras ir kitame aukšte. Nerius, Symka ir prancūzas. Mano atmintis bloga vardams, bet užtat tautybėms tiesiog auksinė.














Pamiegojęs keturias valandas (ir pramiegojęs valandą žadintuvą) šeštadienio rytą patraukiau į danų kalbos kursus. Toks įspūdis, kad visi tarptautiniai studentai dorai nesuprato ir pamanė, kad čia eilinis balius, nes vėl susirinko jų milijardas. Nieko, per dvi savaites ir kvailiausi iš jų supras, kad nemokamo alaus čia nedalina, ir liks kokie 20 studentų. Kursai buvo labai linksmi, nuo 9 ryto iki 16 dienos. Kalbos daug neišmokom, bet dėstytojai pralinksmino su eilėraštukais: „god dag min far, sikke hat du har...“, turinčiais choreografinį komponentą: dėstytoją, vaizduojantį varlinėjantį gandrą ar girtą baleriną.

Pietaujam.














Tas pats prancūzas ir obuolys. Prancūzui gavau aiškinti keletą faktų apie lietuvius. Kad mūsų kalba nei slaviška, nei germaniška, ir kad mūsų abėcėlė yra lotyniška, o ne kirilica.














Vokietė. Žaidžiam kažkokį danišką pokalbį iš vadovėlio kursuose, dabar ji vaidina dialogo vietą „(Looks dissappointed)“.














Dar pora lietuvių.














Dėstytoja. Žaidžia dialogą su savimi. Jei su kepure – ji yra graikas, jei be – lietuvė.














Pagrindinis kursų vadas. Pašnekėjo mums pačiame ryte, po to išėjo gerti, kol mes mokėmės, ir vat po pietų šneka vėl. Akys stiklinės, akiniai kreivai ant kaktos, tik į tribūną atsinešto alaus butelio nuotraukoje nesimato. Kitaip sakant, ne tik kalbos moko, bet ir vietinę kultūrą pristatinėja.














Susitvarkėme namus: prisitempėme krūvą baldų, daugiausia Stardo dėka. Geriame įdomų alų. Butelys iš kairės yra „Monty Python's Holy GrAil (Tempered over burning witches)“.














Šeštadienį vakare eilinis balius. Čia mano sugyventiniai. Kazyma.














Ir ką tik į Daniją atvažiavęs, bet vietoj poilsio į balių nutemptas Gediminas.














Tai tiek šiam kartui.

- Mergaite, ar sutiktumėte, na... už milijoną dolerių?
- Hm... Na, už milijoną... Ko gero, kad sutikčiau...
- O už vieną centą?
- Ką??? Tu kuo mane laikai?
- Na, kas tu tokia, jau išsiaiškinome, dabar deramės dėl kainos...

antradienis, rugsėjo 06, 2005

Įsikūrinėju

Va, pagaliau persikėliau nuotraukas iš mobiliako ir galiu viską pasakoti toliau. Apie viską iš eilės. Mano namai, į kuriuos penktadienį persikrausčiau. O gi rūsys, kuriame lankiausi pavasarį. Mielieji tėveliai, jau galite po truputį pradėti pakraupti dėl mano gyvenimo sąlygų, jūsų dėmesiui nuotraukos.










































Yra dar vienas, jau užimtas kambarys. Kai turbūt matosi, šis kambarys yra tuštokas ir tamsokas. Abi problemas sprendžiame. Baldai po truputį tempiami iš "sąvartyno" (danai gerus odinius fotelius išmetinėja, turbūt gyvunėlių gailisi). Ir internetą įsivedinėjame. O gyvenu su tokiu Kazyma, ir dar atvažiuos už savaitės jo grupiokas. Sutariame neblogai :)

Šeštadienį iš kažkokio geltonodžio nusipirkau dviratį už 250 kronų. Pigu, tik po to visas likęs savaitgalis buvo sunaudotas priekinės padangos lopymui, stabdžių kaladėlių keitimui ir bendram remontui. Nieko, važiuoja, ir tikiuosi, tpfu tpfu, važiuos ir ateityje.














Universitetas nežino, ką su manimi daryti. Bet daryti pirmo semestro projekto neleidžia, nes formaliai gaunasi antrą kartą tas pats dalykas. Liepė susirasti šiaip bet kokį dalyką ir jį vienintelį pasimokyti šį semestrą. Kadangi projekto nedarysiu, neturiu nei savo grupės, nei grupės kambario. Bet kadangi dirbsiu univere, turėsiu ofisą. Nėr blogai :)

Miesto biblioteka yra labai geras daiktas. Dalina ne tik knygas, bet ir muzikinius kompaktus. Jau pradėjau užkišinėti savo visokių "The Orb" diskografijų spragas.

Visa sena chebra sugrįžo iš Norvegijos - Dalia, Nerius ir Stardas. Sena gera kompanija.

Tai tiek šiandienai.

ketvirtadienis, rugsėjo 01, 2005

Rugsėjo pirmoji

Pabundu nuo telefono žadintuvo, atsikeliu, jau einu pro duris, kai pastebiu, kad atvažiavęs į Daniją pamiršau telefono laikrodį atsukti valanda atgal. Nuostabu. Dar po kurio laiko patraukiau į miestą, į rugsėjo pirmosios šventę.










































Viskas kaip prieš du metus. Aikštė, stalai, bandelės su sviestu, arbata kava, maži degtinės buteliukai. Tipiški studento pusryčiai.














Tarptautinių studentų kampas. Prisėdu kažkur, pažindinuosi su kaimynais. Publika marga: du lenkai, vengras, kanadietis, amerikietis, pasimetusi aplinkoje čekė, vokietė, suomė ir prancūzė. Visi studijuoja kažką krūto: tarptautinį verslą ir kitas Aurimą žavinčias specialybes.

Prancūzė su lenku geria degtinę.















Po to mus autobusais veža į universitetą. Autobuse sutinku keletą lietuvių mainų studentų ekonomistų. Visi truputį paplaukę ir truputį kvadratinėmis akimis dairosi aplinkui. Lengva kultūrinio šoko stadija, na bet nieko, užtat jie visi turi stogą virš galvos. Vien tik mainų studentai ir nė vieno magistranto, tokio kaip aš. Negana to, kadangi aš prieš tai esu čia buvęs, atrodau jiems kaip viską žinantis apie Aalborgą senis. Kažkaip nejauku pasidarė.

Lietuviai kvadratinėmis akimis. Kadangi pozuoja nuotraukai, akys trumpam nekvadratinės.















Universitete nieko įdomaus, t.y. viskas taip pat, kaip prieš du metus. Tipiška reikalų tvarkymosi ir kėdžių zulinimo auditorijose per universiteto pristatymus rutina.

Dar vienas senas pažįstamas: Linas.















Vakare po truputį vėl pradėjau rūpintis savo pastoviuoju būstu. Vos spėjau išsiaiškinti, koks yra tikrasis mano būsimo sugyventinio telefonas, kai jis pats man paskambino. Rytoj laisva diena. Kraustysiuosi, o kol kas nakvoju pas Stardą.

Trečia diena – traukinys ir Aalborgas

Ryte atsikėlęs su truputį skaudančia galva susipakavau ir išėjau traukinių stotin. Nusipirkau bilietą į Aalborgą ir sužinojau, kad wildcardo bent jau kol kas neturėsiu: jis užsakomas ir padaromas tik per porą savaičių. Pabandžiau paskambinti žmogui, su kuriuo turėčiau gyventi Aalborge. Numeris nenaudojamas. Tiek tos, dėl šito nervinsiuosi vėliau, o kol kas reikia nuvažiuoti Aalborgan.

Tiksliai tiksliai laiku atvažiuoja mano traukinys. Aš jau lipu į vagoną, kai staiga toptelėjo: traukinys elektrinis. O Aalborge geležinkelis be elektros. Pasiklausiau palydovo, ar traukinys į Aalborgą važiuoja. Jis man sako, kad tik tie ir tie du vagonai važiuoja. Pasijutau kaip čiukčia lėktuve iš anekdoto – „o šita sėdynė irgi į Maskvą skrenda?“.

Įsėdau, važiuoju. Nors traukinys ir „InterCity“, bet greičiu lietuviškiems traukiniams gėdos nepadarytų. Ir kaip šuva sustoja prie kiekvieno stulpo. Už gerų dviejų valandų ir 200 kilometrų kažkoks senis iškrapšto mane iš mano vietos. Prakeikta išankstinė vietų rezervacija. Kadangi senis angliškai nė bumbum, apsimetu, kad nesuprantu, ko jis nori. Tuoj pat kažkas vagone paslaugiai išverčia man į anglų kalbą. Prakeiktas danų paslaugumas.

Senai matytas idiotiškos spalvos televizijos reklamų monstras persekioja mane traukinyje ir po dviejų metų. Džiaukis, Eigmi, kad nevažiavai :)















Dar už 150 kilometrų mane pažadina kažkokia pagyvenusi danė ir liepia lipti lauk. Nieko nesuprantu, kas dedasi, juk mes dar Arhuso neprivažiavę. Sakau danei, kad it's OK, I'm going to Aalborg. Ne ne, sako ji, lipk lauk – persėsti į kitą traukinį reikia. Dar geriau. Belipdamas girdžiu, kaip viena mergina vagone su krūva daiktų irgi angliškai aiškinasi, kur čia persėsti į Aalborgo traukinį. Prieinu, užkalbinu. O ji, pasirodo, lietuvė, važiuojanti į ekonomikos magistrantūrą. Aš kažką minėjau praeitame pasakojime apie mažą pasaulį? Naujasis traukinys išvis baisus, na bet dviese žymiai linksmiau važiuojasi.















Aalborgas. Išlipu iš traukinio, atsisveikinu su Karolina ir traukiu pirkti klipkortos ir važiuoti į universitetą, kur manęs laukia raktas nuo laikinų namų. Prisimenu savo praeitą atvažiavimą, kai išlipome su krūva daiktų iš golfuko ir labai mažai buvo aišku, o kas gi toliau. Nors ir nenoriai, bet pasijuntu kaip namuose. Tegu ir nepagrindiniuose.

Universitetas tuščias.















Sėdi tik kitas Laurynas ir Augustas.















Beveik visi likę senieji lietuviai išvažiavę Norvegijon. Pasišnekam, pasiemu iš Augusto raktą. Apie dešimtą vakaro dar kartą ant pečių užsiverčiu jau spėjusį įgrįsti savo bagažą ir traukiu link Stardo namų.
























































Išsitiesiu miegmaišį ir krentu miegoti kaip negyvas.