šeštadienis, sausio 21, 2006

Įspūdžiai iš Lietuvos

Grįžau į Aalborgą, taigi jau pats laikas aprašyti visus įspūdžius apie Lietuvą.

Vilniaus aerouostas. Sutikimas, kaip ir prašiau, buvo be dūdų orkestro, nes išvis niekas neatėjo. Parvažiavau namo autobusu ir troleibusu. Bevažiuodamas pastebėjau, kad jau per ilgai užsisedėjau Skandinavijoje: labai keista buvo stebėti žmones perkreiptais veidais, kurių kiekvienas atrodo tartum su pusės pasaulio problemų našta. Tiems veidams labai tinkamą foną sudarė chruščioviniai Naujininkų penkiaukščiai ir Naujamiesčio fabrikai. Postsovietinė dvasia sklandė ore, kartodama „Dirbti nenoriu! Viskas blogai! Pigus alus... Duokit man bambalį pigaus alaus!“ Na nieko, gyvenimas gerėja ir vėliau įspūdis pasitaisė. Po Aalborgo kaimo Vilnius atrodė didelis, gražus ir gerai gyvenantis miestas.

Po kelių dienų nuėjau į savo VU MIFą. Jame vyko tarptautinė konferencija WIM2006, į kurią atvažiavo ir pusė Aalborgo universiteto lietuvių. Ir vienas danas. Pasiklausiau prezentacijų, apvaikščiojau MIFą, pabendravau su pora dėstytojų. Permainos į gerą pusę MIFe lėtesnės, negu norėtųsi:

1. Dėstytojas pavarde, labai gerai besirimuojančia su „žvyras“, vis dar dirba fakultete.
2. Tualetinio popieriaus tualetuose niekaip neatsiranda. O šikti tai norisi kartais...

ketvirtadienis, sausio 12, 2006

Google google

Nagi nagi, ir ko gi dabar žmonės ieško kastauyroje?



„Darbas su Ni-TI“ – na aš ne specialistas, bet tikiuosi, kad rado, ko ieškojo...
„danu abecele“ – „meksikieciu abeceles“ herojus sugrįžo.
„bedarbio pasalpa danijoje“ – eik dirbt, tinginy!
„Danų kiaulės“ – jokių problemų, prašom čia.

antradienis, sausio 10, 2006

Pirk treningą.

Namo parvažiavau blogiausiu įmanomu laiku: pataikiau tiesiai į tėvų kraustymosi įkarštį. Važiavau į svečius, o atvažiavęs vietoj pelnyto poilsio gavau pusę to kraustymosi suorganizuoti ir sutvarkyti. Na niekis, tėvai perkraustyti, šventės baigėsi, nusipirkau laptopą, įvedžiau tėvams internetą ir dabar galiu rašyti toliau.

Lietuva Lietuvėlė. Gimtojo krašto specifika prasidėjo jau lėktuve iš Kopenhagos. Sėdžiu sau vienas prie lango, skaičiuoju debesis, ir staiga prieina kažkoks vaikinas:

– Aš čia atsisėsiu.
– Nu sėskis.

Įsipatoginęs iš kažkur ištraukia treningą ir sako:

– Pirk treningą.

Aš dar nespėju niekaip sureaguoti į prekybinę ataką, o jaunasis pardavėjas iš kažkurios kišenės (atskirai nuo treningo (!)) ištraukia etiketę ir pateikia neatremiamą pasiūlymą:

– Pirk treningą. Matai, naujas kainuoja 2000 kronų. Iš parduotuvės pavogėm, labai pinigų reikia, tau už 100 litų atiduodu. Labai krūtas treningas, juk 2000 kronų kainuoja, pažiek kokia medžiaga, va, ir užsidėk, kaip tik tavo dydis, labai gerai atrodysi. Pirk treningą.

Ir taip toliau. Geras 10 minučių atkakliai įrodinėjau, kad man treningas už 100 litų nereikalingas ir viskas. Galiausiai jaunasis drabužių verslininkas nustojo man įrodinėti priešingai, susirinko savo ekspoziciją ir išėjo ieškoti pelningesnių rinkų.

O visų svarbiausia, kad dingo man iš akių.