trečiadienis, gruodžio 21, 2005

Kiaušinių fabrikas

Taigi paskambino man agentūros bosas tą patį vakarą. Kai pagaliau prisiminė, kad reikia šnekėti angliškai, pasakė, kad atsitiko emergency – kažkoks tinginys darbe nepasirodė, ir ar aš galėčiau dirbt tą patį vakarą ir pusę nakties kartu su Kazyma Hadsundo (60 km nuo Aalborgo) maisto fabrike. Sutikau. Po kurio laiko atvažiavo danas su mašina ir nuvažiavom į tą Hadsundą. Pakeliui pasišnekėjom apie verslo sąlygas Danijoje, apie imigraciją, atlyginimus, nekilnojamo turto kainas ir kitus kiaušinių fabriko darbininkui rūpimus dalykus.

Nuvežtas į vietą radau jau besidarbuojantį Kazymą ir pagyvenusią danę, kuri su mumis dirbo ir vadovavo. Susišnekėt su ja buvo sunku, nes jos anglų kalbos žinios buvo ganėtinai kuklios. Kuklių žinių kompensavimas daniškais intarpais ir išraiškingais rankų mostais situaciją pagerino ne tiek, kiek norėtųsi.

Darbas buvo toksai. Yra konvejeris per du kambarius, prie vieno jo galo stoviu aš ir kraunu žalius kiaušinius. Jie ten būna išverdami ir nulupami. Kitame konvejerio gale stovi Kazyma ir virtus nuluptus kiaušinius skirsto į takelius. Ten jie sukrenta į kibirus, kurie pripilami kažkokio skysčio, uždengiami ir ant jų užklijuojamos etiketės. Švediškos. Na vat. Jei jau švedai nebemoka kiaušinio išsivirti ir nusilupti, tai danai iš to biznį padaro...

Prikrauti man tų žalių kiaušinių reikėjo apie 15000. Tą padariau gal per 2/3 pamainos. Likęs laikas buvo sunaudotas neįdomiausiai darbo daliai – cecho valymui. Kiaušinių visur. Žalių sveikų, žalių sudaužytų, tik lukštų, tik baltymo, tik trynio, tik sumaišytos pliurzės. Tas konvejeris, bjaurybė, irgi spjaudosi kiaušiniais kartas nuo karto. Todėl dar ir pusiau išvirtų, pusiau išvirtų sudaužytų, išvirtų, išvirtų nuluptų, išvirtų nuluptų, ant kurių kažkas užmynė, kiaušinių buvo pilnos pakampės. Kiaušiniai kiaušiniai visur! Aaaa! Tai ir tvarkėm. Pasiėmi kastuvą, kibirą, ir kasi kiaušinius. Po to visko išardymas ir plovimas. Čia su Kazyma pasinaudojom kalbiniu barjeru, ir daugiausia stengėmės nepakliūti po akimis viršininkei, kuri nusprendė, kad greičiau pati daug ką padarys, negu kad mums išaiškins. Labai gerai.

Pusę keturių ryto parvažiavom namo. Kelias dienas negalėjau valgyti kiaušinių.

šeštadienis, gruodžio 17, 2005

Darbas darbas.

Sveiki,

Aš Lietuvoje. Radau keletą laisvų minučių, tad po truputį parašysiu susikaupusius dalykus. Iki Lietuvos iškart neprieisiu – šio vakaro tema bus įsidarbinimo nekvalifikuotu darbininku ypatumai.

Yra Aalborge tokia įdarbinimo agentūra, kuri parūpina darbdaviams laikinų nekvalifikuotų ir nebūtinai daniškai kalbančių darbininkų (žodžiu, iš danų pusės žiūrint, baobabų) – kai kas nors iš nuolatinių darbininkų sprandą nusisuka ar skubaus darbo staiga tris kartus daugiau atsiranda. Tada agentūra skambina savo darbininkams, ar kas nori eit tada ir tada tiek ir tiek dirbti. Jokių ilgalaikių įsipareigojimų. Užmokestis mažas pagal daniškus standartus, bet šiaip neblogas, o su priedais už naktinį ar savaitgalinį darbą pasidaro dar neblogesnis. Kazyma ir Gedas iš to ir gyvena.

Kadangi turiu dar keletą neišnaudotų valandų savo darbo leidime, o papildomi pinigai netrukdo, nuėjau ir aš tenai dar seniai seniai rudens pradžioje. Pasitiko mane tokia vidutinio amžiaus moterėlė. Turbūt ji yra didelė Maiklo Džeksono gerbėja, nes veidas atrodo kaip plastinės chirurgijos klaida. Nosis vietoje, bet oda ištempta taip, kad burnos užčiaupti negalima, antraip plyš. Moterėlė labai džiaugėsi, kad atėjau pas juos, užpildžiau porą anketų, pasakė, kad jiems labai trūksta darbuotojų, taigi greitai su manimi susisieks. Tada sekė pustrečio mėnesio tylos.

Atėjo gruodžio pradžia. ir Gedo dėka paaiškėjo, kad jie tiesiog pametė mano duomenis. Suprantama, gi popierius tvarkyti yra žymiai sunkiau negu Džeksono albumų kolekciją. Nuėjau dar kartą. Dabar pasitiko agentūros bosas, iš naujo užpildžiau anketas, linksmai aptarėm lietuviškų vardų tarimo ypatybes („Leeuriūūnes?“, „Kezymeres?“) bei AirBaltic skrydžių kainas. Jis irgi pažadėjo, kad greitai paskambins. Ir žodžio laikėsi – paskambino tą pačią dieną.

Apie tai kitą kartą.

antradienis, gruodžio 06, 2005

Danų kalbos pradžiamokslis, 4 dalis

Jeigu įdėmiai išstudijavote pirmąsias tris pradžiamokslio dalis, šiuo metu jau gražiai tariate ir puikiai skaičiuojate daniškai. Bet negalima užmigti ant laurų – atėjo metas kibti į literatūrą ir skaityti knygas. Tačiau tai ne taip paprasta, kaip atrodo: štai pavyzdys, kaip to negalima daryti.

Laimei, aš numačiau visas problemas ir parinkau tinkamiausią knygą. Ji yra skirta vaikams – juk kas už juos gali greičiau išmokti kalbą? Be to, ji yra iliustruota – žymiai greičiau įsiminsite naujus žodžius, kai jie susieti su vaizdais. Galiausiai knygos turinys pagilins jūsų erudiciją kaip tik tose srityse, kurias geriausiai išmano Danijos – žemės ūkio krašto gyventojai.















„Kurmis, kuris norėjo sužinoti, kas jam ant galvos prišiko“















Vieną dieną, kai mažasis kurmis iškišo galvą iš žemės, kad pažiūrėtų, ar saulė jau buvo patekėjusi, atsitiko štai kas:
(Tai buvo apvalu ir ruda, truputį panašu į dešrelę – ir blogiausia: tai nukrito kurmiui tiesiai ant galvos).















„Kaip įžūlu!“, sušuko mažasis kurmis. „Kas toks man ant galvos prišiko?“.
(Bet jis buvo toks trumparegis, kad negalėjo to sužinoti)















„Ar tai tu man ant galvos prišikai?“, paklausė jis balandžio, kuris perskrido tą pačią akimirką.















„Aš? Kaipgi tu galėjai taip pagalvoti? – Aš darau šitaip!“, atsakė balandis.
(Ir plekšt-tekšt – baltas drėgnas kleckas nukrito ant žemės šalia mažojo kurmio. Aptaškė jam visą dešinę koją.)















„Ar tai tu man ant galvos prišikai?“, paklausė jis arklio, kuris ėjo lauku ir rupšnojo žolę.















„Aš? Kaipgi tu galėjai taip pagalvoti? – Aš darau šitaip!“, atsakė arklys.
(Ir pliumpt-bumpt – penki dideli sunkūs arkliašūdžiai dunkstelėjo tiesiai prieš kurmį. Jis buvo taip pritrenktas, kad net prisėdo.)















„Ar tai tu man ant galvos prišikai?“, paklausė kiškio.
„Aš? Kaipgi tu galėjai taip pagalvoti?“















„Aš darau šitaip!“, atsakė kiškis.
(Ir ratatatata – penkiolika mažų apvalių kamuoliukų tartum sprogo kurmio ausyse. Jis gelbėjosi įspūdingu šuoliu, kur saugiau.)















„Ar tai tu man ant galvos prišikai?“, paklausė jis ožio, kuris patenkintas ėjo sau lauku.















„Aš? Kaipgi tu galėjai taip pagalvoti? – Aš darau šitaip!“, atsakė ožys.
(Ir klaktklaktklakt – daugybė salyklo saldainių spalvos gabaliukų pasirideno žole. Tada kurmis pagalvojo, kad jie visai nieko.)















„Ar tai tu man ant galvos prišikai?“, paklausė jis ramiai atrajojančios karvės.















„Aš? Kaipgi tu galėjai taip pagalvoti? – Aš darau šitaip!“, atsakė karvė.
(Ir šliupštpliupšt – didelis rudai žalias karvės tortas išsitėškė žolėje pavojingai arti kurmio. Gerai, kad tai ne karvė prišiko jam ant galvos!)















„Ar tai tu man ant galvos prišikai?“, paklausė jis kiaulės.















„Aš? Kaipgi tu galėjai taip pagalvoti? Aš darau šitaip!“, atsakė kiaulė.
(Ir šlept – maža minkšta ruda krūvelė nukrito ant lauko. Kurmis užsiėmė sau už nosies.)















„Ar tai jūs prišik...“ paklausė kurmis, bet susilaikė, nes pamatė, kad tai tik dvi didelės žalios musės, kurios sedėjo ir godžiai maitinosi.
„Pagaliau radau, kas man gali padėti“, pagalvojo mažasis kurmis. „Kas toks man ant galvos prišiko?“, skubiai paklausė jis.















„Palauk akimirką“, suzvimbė tos dvi musės. Tada truputį vėliau: „Be jokios abejonės: tai ŠUO.“















Pagaliau žinojo mažasis kurmis, kas jam ant galvos prišiko:















HANSAS-HENRIKAS, begėdis – kalės vaikas!















Greitai kaip žaibas užlipo jis ant Hanso-Henriko būdos...
(Ir blinkt – maža juoda dešrelė nukrito ant Hanso-Henriko galvos tiesiai per vidurį.)















Laimingas ir patenkintas mažasis kurmis vėl pasislėpė po žeme.


Pabaiga.

pirmadienis, gruodžio 05, 2005

Vietoje laiškų iš Lietuvos

Ne Danijoje švęsti Kalėdas susirinkome.

BT0168 (Copenhagen, Denmark (CPH) - Vilnius, Lithuania (VNO))

Departure: Copenhagen Terminal 3 13 Dec 2005 12:45
Arrival: Vilnius 13 Dec 2005 15:45

BT0163 (Vilnius, Lithuania (VNO) - Copenhagen, Denmark (CPH))

Departure: Vilnius 17 Jan 2006 12:25
Arrival: Copenhagen Terminal 3 17 Jan 2006 13:35

Greitai susitiksime, aerouoste galite pasitikti ir be dūdų orkestro.

pirmadienis, lapkričio 28, 2005

Danų kalbos pradžiamokslis, 3 dalis

Šiandien mokysimės skaičiuoti.

Daniški skaičiai

Skirtingi žmonės skirtingai suprato matematiką. Šumerai sugalvojo šešiasdešimtainę skaičiavimo sistemą, romėnai rašydavo skaičius gudriai sudėliodami pagaliukus, kryžiukus ir kitas šiukšles. Vėliau pasaulis beveik apsistojo ties dešimtaine sistema, kol informatikai nepradėjo naudoti dvejetainės.

Senovės danai, nežinau, gal ir visi skandinavai, irgi norėjo būti gudrūs. Nors jie labiau specializavosi galvų kapojimo ir raguotų šalmų darymo moksluose, bet nusprendė neatsilikti ir matematikoje, tad sugalvojo dvidešimtainę skaičiavimo sistemą:

50 – halvtreds, žiauriai sutrumpinta frazė „pustrečio karto po dvidešimt“.
60 – tres, „tris kartus po dvidešimt“.
70 – halvfjerds, „pusketvirto karto po dvidešimt“
80 – firs, „keturis kartus po dvidešimt“
90 – halvfems, „puspenkto karto po dvidešimt“

Jeigu lietuvių kalboje būtų tokia sistema, tai vietoje „penkiasdešimt“ ir t.t. turėtume kažką panašaus į „pustrečd“, „trečd“, „pusketvird“, „ketvird“, „puspenktd“. Kaip gerai, kad nebuvome tokie gudrūs, kaip danai.

Taip pat gerai, kad gudrumas baigiasi, nepasiekęs 100 – „hundred“. Galėtų būti gi „penkis kartus po dvidešimt“ arba „pustrečio karto po keturiasdešimt“...

Švedai ir norvegai tokių dvidešimtainių gudrybių neturi. Danai ilgai pavydėjo ir kentė jų patyčias, kol galų gale nusprendė ateiti į protą ir pradėti naudoti žmoniškus dešimtainius skaičius:

50 – „femti“, 60 – „seksti“, 70 – „syvti“, 80 – „otteti“, 90 – „niti“.

Planas buvo geras, netgi 50 kronų banknotus spėjo atspausdinti su užrašu „femti kroner“, tačiau tuo atėjimas į protą ir baigėsi. Po šiai dienai visi kalba dvidešimtiškai. Turbūt kalbininkai neleido kalbos niokoti visokiomis reformomis.

penktadienis, lapkričio 25, 2005

Danų kalbos pradžiamokslis, 2 dalis

Antroji danų kalbos pradžiamokslio dalis yra praktinė. Šiandien papasakosiu, kaip pasitobulinti savo tartį ir kokią naudą galima iš to išpešti.

Egzaminas pilietybei gauti

Kartais vienas kitas svetimšalis įrodo, kad iš tikrųjų viduje yra danas, ir išmoksta danišką tartį. Tada jis gali eiti laikyti egzamino, gauti danišką pasą ir džiaugtis lengvu gyvenimu brandaus socializmo šalyje. Jei tik panorėsite, pasiruošti egzaminui jums padės bet kuri linksmiau nusiteikusi danų kompanija, neimdama už tai jokio užmokesčio, tik galimybę skaniai pasijuokti. Pats egzaminas iš pirmo žvilgsnio yra paprastas. Tereikia pasakyti „rød grød med fløde“ (tai daniškas uogų desertas, pažodžiui „raudona košė su kremu“. Receptas.). Štai tipiškas ruošimosi egzaminui pavyzdys.

Linksmai nusiteikusi danų kampanija:
Sige „rød grød med fløde“ (Pasakyk „raudona košė su kremu“).
Svetimšalis, pvz. lietuvis:
„Rod grod med flode“ („Rodona kažėd sud kraku“).
Linksmai nusiteikusi danų kompanija miršta iš juoko. Kai atsigauna:
Nej, gentage: „rød grød med fløde“ (Ne, pakartok: „raudona košė su kremu“).
Svetimšalis:
„rod grod mel floe“(„Rodona kažėh suf kraū“).

Ir taip toliau. Visiems gerai: danams linksma, o svetimšalis mokosi.

Galų gale susidorojus su šia fraze ir išlaikius egzaminą, prasideda lengvas gyvenimas su krūva pinigų iš valstybės, pavyzdžiui bedarbio pašalpa. Kad visų jų neišleistumėte per vieną apsilankymą bare, trečioje pradžiamokslio dalyje mokysimes skaičiuoti. Daniškai.

trečiadienis, lapkričio 23, 2005

Danų kalbos pradžiamokslis, 1 dalis

Sveiki,

Šiandien sužinojau danų kalbos egzamino rezultatus. Gavau 13 – aukščiausią įmanomą pažymį. Tą proga norėčiau jums pristatyti danų kalbos pradžiamokslį. Tikiuosi, kad šis nedidelis įvadas padės jums susišnekėti įvairiose buitinėse situacijose, jei lankysites Danijoje, bei atskleis šios senos indoeuropietiškos kalbos grožį. Na bet gana tų įžangų, kimbam į mokslus. Šiandien pirmoji dalis: tarimas.


Fonetika (t.y. visokie garsai)

Kiekviena pasaulio kalba nori būti kuo sunkiau išmokstama visiems, kas nėra verti ją mokėti, t.y. visiems nevietiniams. Pavyzdžiui, todėl lietuviai susigalvojo neįveikiamą gramatiką, slavai sukūrė savo abėcėlę. O danai bandė apsunkinti savo kalbos išmokimą tarimu. Tai jiems pavyko gana neblogai.

Pirmą kartą su danų kalba susidūręs žmogus pastebi, kad danų šneka yra krūva sumaltų balsių su pora priebalsių ir be tarpų tarp žodžių. Štai tipiškas pavyzdys. Danas sako: „Sveiki atvykę į Aalborgą". Lietuvis girdi: „violoėūolyūyūlklįolioioiobor“. Danas klausia: „Kaip sekasi?“. Lietuvis girdi: „lklįolioioioborvioloėūolyūyū“. Vargšam lietuviui, kuris ir žemaitiškai ne viską supranta, iškyla krūva klausimų: kaip tokia kalba išvis galima susišnekėti, ir ar jis kada nors ką nors supras. Nereikia nusiminti, nes visas tas „ioioėiothliiūiū“ srautas yra sudarytas tik iš saujelės skirtingų garsų, tokių kaip ø (tariama „io“), y („iū“) ir baisiausio pasaulyje priebalsio nekaltu pavadinimu „minkštas d“. Jis tariamas nenupasakojamai. Panašiai kaip „l“ ir angliško „th“ mišinys.

Pradedančiajam kartais gali pasirodyti, kad vienintelis būdas įgyti gražią danišką tartį yra išsimušti visus dantis ir įsidėti karštą bulvę į burną. Nedarykite taip. Tai danų sugalvoti spąstai svetimšaliams. Liksite be dantų ir su nudegusiu liežuviu. O daniškai tarti vis tiek nemokėsite.

Tai tiek šiandienai, bus daugiau.

antradienis, lapkričio 22, 2005

Namų kinas

Lauryno Speičio, Kazymos ir kitų, nežinomų žmonių dėka prieš kokį semestrą atsirado tradicija savaitės pradžioje pažiūrėti kokį nors gerą filmą. Šį kartą ir aš susigundžiau nueiti. Na, buvau ir anksčiau susigundęs, bet atgundė aplinkybės: filmas buvo su prancūzišku įgarsinimu ir daniškais titrais.

Šį kartą nebuvo jokių kalbinių kliūčių, taigi labai sėkmingai nuėjome ir pažiūrėjome „Amadėjų“. Filmas ne siužetu geras, bet žiūrisi gerai. O žiūrėjome taip vadinamame „DE-klube“. Nu ir namų, atsiprašau, universiteto, kiną turi tas mūsų universitetas. Nuotraukos prastos, bet, tikiuosi, pakankamai geros, kad pavydėtumėte.














antradienis, lapkričio 15, 2005

Mokslai baigėsi

Ketvirtadienį laikiau danų kalbos egzaminą universitete. Įvertinimas bus tik už savaitės, bet tikiuosi, kad išlaikiau. Su šiuo egzaminu man baigėsi rudens semestras universitete, mokslai (jau normalūs, o ne tokie, kaip šį semestrą) tęsis tik nuo vasario. Tą pačią egzamino dieną nuėjau į miesto komuną („Savivaldybę“ lietuviškai? Prakeikti komunistai.) ir užsirašiau į jų danų kalbos kursus, pažiūrėsim, kaip seksis toliau.

Prasidėjusias atostogas išnaudoju turiningai. Šeštadienį atvažiavo Eglė iš Aarhuso (ta pati, kuri į Lietuvą su mumis važiavo), svetingai priėmėm, sekmadienį miestą parodėm. Kada nors važiuosim patys į Aarhusą. Miestą pamatysim...

pirmadienis, lapkričio 07, 2005

Meksikiečių abecelė ir lietuvių alus

Kažkoks gudruolis per Googlę bandė mano puslapyje surasti „meksikieciu abecele“. Puikus, stačiai amerikietiškas supratimas apie užsienio kalbas. Sėkmės paieškose. Tik kai surasi, nenustebk, kad ispanai irgi rašo meksikietiškai.

Na o penktadienį Nerius nupirko visų lietuviško alaus rūšių, kiek jų yra Aalborge, po du butelius ir suorganizavo degustaciją fakultete savo grupės darbuotojams. Ragavom Švyturio Ekstrą, Baltą, Kalnapilį Export ir Utenos Porterį. Visi danai išsijuosę gyrė ir greičiausiai išgėrė Baltą, po to Ekstrą. Kalnapilio likučius teko patiems pabaigti, na o Utenos Porterio vienas butelys taip ir liko neatkimštas.




























Per vidurį degustacijos iš kažkur išlindo toks Kurtas Normarkas (kam reikia, tas prisimena :). Nepasikuklino, apsivertė šiukšliadėžę, atsisėdo ir išgėrė pusę Kalnapilio. Nuotraukoje jau persėdęs ant padoresnio baldo.

šeštadienis, spalio 29, 2005

Penktadienis gerai

Jomfru Ane Gade. Jomfru Ane Gade gerai. Savaitgalis. Savaitgalis irgi gerai. Danai mėgsta, kai būna gerai. Dar jie mėgsta gerti, nes tada būna dar geriau.













ketvirtadienis, spalio 27, 2005

Kelionė atgal

Šeštadienį vakare išvažiavome trise. Eglė su mumis grįžti negalėjo, nes mes planavome važiuoti trečiadienį, kas jai buvo per anksti, tai ji ir nusipirko lėktuvo bilietą atgal. Kai jau sužinojo, kad gali su mumis važiuoti, šaukštai buvo jau po pietų. Važiavome vėlai ir pavargusiai. Kažkur Lenkijoje netgi sustojome pamiegoti.

Už Poznanės, kai baigėsi naujoji-puikioji-smagioji-duok-dieve-kad-visi-keliai-būtų-tokie magistralė, pakelėse pradėjo dygti visokie prekybininkai. O pardavinėja jie... Sunku ir pavadinti. Kažkokį šūdą, kuris, jei esi naujasis rusas, labai tinka „pasipuošti“ namus ar kiemą. Savo pilaitės. Trikampio išplanavimo. Su pseudograikiškomis kolonomis. Kai sustojome degalinėje, neištvėriau ir nubėgau nufotografuoti tų meno stebuklų. Užsimerkite ir nežiūrėkite, arba estetikos jausmą traumuosite amžiams:







































Toje degalinėje jau ruošiamės išvažiuoti, kai priėjo lietuvis fūristas ir paaiškino, kad priekyje baisi avarija ir kad nėra ko kol kas važiuoti. Iš tikrųjų prieš tai mus aplenkė greitoji su švyturėliais, o kol buvome degalinėje, jų ir daugiau pralėkė. Dar ir malūnsparnis girdisi danguje. Pasedėjome dvi valandas degalinėje, pro ją tuo metu vėžlio greičiu judėjo kamštis, po to neištvėrėm ir įlindom į tą kamštį. Prišliaužėm avarijos vietą. Kaktomuša. Viena mašina jau nutempta, buvo likusi tik ta, kuri važiavo savo juosta. Priekio nėra, variklis vairuotojo vietoje. Brrr.

Pakelėse meno stebuklų prekiautojus pradėjo keisti naktinių klubų (tiksliau turbūt viešnamių) reklamos. Įstrigo vieno pavadinimas: „Alibi Club“. Simboliška. Be nuotykių pervažiavom Vokietiją ir Daniją. Pusę dviejų nakties buvome namie. Kelionės pabaiga.

trečiadienis, spalio 26, 2005

Lietuva.

Nuėjome pas Kazymos draugą, gyvenantį Kauno senamiestyje. Vaizdas neblogas.




























Truputį ten pasisedėję patraukėme į legendinį Kauno kabaką Boškę. Nežinia kaip (kelionės naktį visgi beveik nemiegojom) prabaliavojom iki kokių 2. Nakvynė pas Kazymą ir kitą rytą namo, į Vilnių. Vilniuje gyvenimas klojosi paprastai. Apsistojau svečiuose pas tėvus, susitikau su daugybe žmonių. Kaip tik tuo metu, kai Nerius džiaugėsi lietuvišku alumi Danijoje, užtikau pigaus daniško alaus Lietuvoje. Ne karlsbergo, ne tuborgo, o tikrai pigaus. Skardinė litas devyniolika.













Antradienį sužinojau, kad nevažiuosime namo trečiadienį vakare, kaip planavome – mašina remonte. Nelauktai atsirado dar kelios dienos Vilniuje. Valio. Dar daugiau susitikimų ir balių. Galų gale šeštadienį vakare išvažiavome.

Keista apsilankyti namie kaip svečiuose. Ten Lietuvoje galima suprasti, ką žmonės šneka, viskas pigu. Dar tie žmonės geria nemažai ir prisigėrę kartais būna pikti. Įdomi šalis ta Lietuva. Reikia dažniau užsukti.

ketvirtadienis, spalio 20, 2005

Kaip mes į Lietuvą važiavom

Ir planai tapo realybe. Penktadienio popietė, beveik vakaras. Sėdome į mašiną ir pajudėjome į Aarhusą, kur turėjome paimti pakeleivę Eglę. Su vėjeliu lėkėme neilgai: magistralėje privažiavome kamštį.













Pasivilkę ilgus kilometrus, aplenkėme kamščio kaltininkę: sudegusią mašiną. Nejaukus vaizdelis. Nuotraukos nėra.

Privažiavome Aarhusą (nenuvažiavom nė 100 km, o jau sutemo - vėlokai išvažiavome). Kadangi važiavo du GPS (technofobams: tai toks dalykas, kuris per palydovus suranda žemėje kokio nors daikto vietą) studentai ir vienas informatikas, tai Eglės adreso ieškojome ne kokiame nors popieriniame žemėlapyje. Nee... Taip būtų per daug primityvu. Vietoje to ties Aarhusu išsitraukiame laptopą ir matome labai gražų miesto planą su labai gražia spalva pažymėtu keliu. Kadangi palydovas mums mūsų vietos nerodo tame plane, per kokius keturis kvartalus susiorientavome, kur esame. Tada kuo sklandžiausiai pagal aukščiau minėtą labai gražia spalva pažymėtą kelią nuvažiavome, kur reikia. Suradome adresą ir besididžiuodami savo aukštųjų technologijų pritaikymo gabumais laukiame, kol išeis Eglė. O ji neišeina. Po kurio laiko skambiname. Ir paaiškėja, kad esame visai kitoje miesto pusėje. Pasirodo, Eglės atsiųsto adreso ta programa, kur labai gražia spalva kelią žymi, nerado. Kadangi programa labai gera, tokioje situacijoje scenų nekelia. Vietoje to tyliai ramiai suranda adresą, kuris yra panašiausiai rašomas į ieškotąjį. Kitoje miesto pusėje...

Įsisodinome Eglę ir judame toliau link Vokietijos. Be nuotykių (pora nusukimų ne į tą kelią nesiskaito) pervažiavome ją. Kai pasiekėme Lenkiją, buvo jau apie ketvirtą ryto. Užsukome į pirmą kavinukę prie kelio, kur kuo puikiausiai susišnekėjome lenkiškai (kalbi rusiškai, tik daug rodai pirštu į meniu ir sakai "dobže" vietoj "chorošo").

Prieš kelionę Kazyma klausė manęs, ar turiu teises. Sakiau, turiu, tik 2 metus nevairavęs. A, tai labai gerai, sako, padėsi parvažiuot ir patirties įgysi. Labai gerai. Bet per kažkokį nesusipratimą tai atsitiko naktį Lenkijoje. Kazyma nuėjo (ar tiksliau, bandė nueiti) miegoti pasodinęs mane prie vairo. Išvažiavau į pagrindinį kelią ir siaubas. Lenkija. Naktis. Intensyvus eismas. Idiotiški kelio ženklai: "70", "50", "toks ir toks kaimas". Pirmas dalykas, kurį supratau, kad į šituos ženklus negalima kreipti dėmesio. 120 ir viskas. Na važiuot būtų galima, jei ne fūros, kurias reikia lenkti. Kokias tris aplenkiau. Nuvažiavau varganus 50 kilometrų, Kazymai pagailo mano stresinės situacijos (ir savo gyvybės turbūt irgi) ir sėdo atgal prie vairo. Dieną bandė duoti Eglei vairuoti. Ji vairuotoja patyrusi ir daug važinėjusi, tačiau, kai sėdo prie vairo, Kazyma mašiną atėmė iš jos turbūt už 20 kilometrų.

Po pietų visai be nuotykių pasiekėme Lietuvą. Sienos kirtimas šiais laikais vienas malonumas. Eilėje kokios 5 mašinos, mašiną praleidžia kas minutę. Ką veži, niekam neįdomu. Parvažiavome į Kauną. Lietuva :). Apie tai kitą kartą.

trečiadienis, spalio 12, 2005

Kelionė į Lietuvą

Viskas jau aišku. Išvažiuojame iš Danijos penktadienį ryte arba vakare ir važiuojame į Kauną. Vilniuje planuoju atsirasti šeštadienį vakare arba sekmadienį ryte. Iš Lietuvos išvažiuojame kitą ketvirtadienį (20 d.), nes Kazymai ir Gediminui penktadienį reikia būti universitete.

Į šį dienoraštį pradėjo užklysti lankytojai, atvesti čia Google ir MSN Search paieškų. Nagi nagi, ir ko gi jie čia ieško?
„danijos keliautojai“ bei
„danijos lietuviai“ – paprasta ir suprantama.
„kietas diskas“ – aš jais neprekiauju. Bet visiems patariu nemėtyti kietų diskų ant šaligatvių.
„kempingo namai“ – geresnių namų už Aalborgo kempingą tikrai nerasit.
„kazyma“ – kažkas užsiima detektyviniu darbu. Nors greičiausiai pats Kazyma tikrinasi savo išgarsėjima googlėje...
„tipiskas lietuvis“ – ačiū už etiketę, ir dar be lietuviškų raidžių :)

Trys gimtadieniai

O šeštadienį buvo trys gimtadieniai – Dariaus, to paties, kuris buvo mūsų įkurtuvėse penktadienį, vieno italo, ir dar trečio (velnias, jau ir tautybių neprisimenu). Veiksmas vyko viename iš universiteto bendrabučių miesto centre. „Bendrabutis“ yra gana netikslus pavadinimas, kadangi iš tikrųjų ten yra gyvenamasis namas su atskirais butais. Gyvena ten doktorantai ir dėstytojai. Nuotraukų nedėsiu, ne su mobiliaku be blico ten fotografuoti. Gal Nerius ar dar kas nors sudės.

O šventėm linksmai. Linksmos dovanos: antrankiai su tigro kailiuko apyrankėmis italui ir apatiniai Dariui. Na ir koks būtų gimtadienis (o tuo labiau trigubas) be policijos trečią ryto. Policininkai buvo mandagūs ir ramūs, šypsodamiesi atvažiavo ir po 5 minučių šypsodamiesi išvažiavo.

Tai va toks buvo savaitgalis – nedaug ramybės...

Įkurtuvės

Anot Neriaus, mano dienoraštis visai ne dienoraštis, nes rašau tik tada, kai jau prisikaupia to rašymo nemažai. Šiandien pajutau, kad jau prisikaupė. Taigi pirmyn.

Stardas išsikraustė galutinai (paliko tik apie pusę daiktų) ir penktadienį pasidarėme oficialias savo namų įkurtuvės. Tą proga namus netgi sutvarkėme. Atrodo visai padoriai.




























Įkurtuvių vaišėms prikepiau vištos, o Kazyma pyrago su persikais ir ledais – neįsivaizduojamai skanaus. Prisirinko nemažai žmonių. Kazyma, Marija, ir Antanas.














Gediminas ir Laurynas














Laurynas ir Darius.















Įsikūrėme linksmai. O šeštadienį jau laukė ne vienas, ne du, bet trys gimtadieniai...

penktadienis, rugsėjo 30, 2005

Apie gimtadienius, danų kalbą ir kitus džiaugsmus

Sveiki. Kaip ir reikėjo tikėtis, gyvenimas čia po truputį pradeda nusistovėti. Tad nenuostabu, kad rašau rečiau.

Šventėme Lino (sėdi viduryje) gimtadienį. Iš kairės Laurynas (ne aš, kitas), iš dešinės Albrecht Schmidt. Kieme už lango kažkoks danas matyt irgi švenčia.















Nerius ir Marija, doktorantė iš Rumunijos. Nerius tyčiojasi iš manęs – „su kuo čia fotkini, dar su kokiu laikrodžiu pradėk fotografuoti...“. Prie kriauklės šmirinėja Stardas.















Tas pats Albrechtas, Agnė, Simas (mano bosas) ir Augustas.














Danų kalba yra vienas iš dviejų dalykų, kuriuos mokausi šį semestrą. Kartais sugebu suregzti sakinį daniškai ir kartą vos nenuvirtau nuo dviračio, nes supratau sakinį, pasakytą per danų radiją. Grupė turi du mokytojus. Antradieniais dėsto kažkoks su savimi besišnekantis nekomunikabilios išvaizdos danas. Ketvirtadieniais – linksma danė. Tiesa, nežinojau, kad visokios tarptautinės mainų programos yra ne tik studentams, bet ir moksleiviams ir dar jaunesniems. Tik taip galiu paaiškinti kažkokių meksikiečių elgesį per tas danų paskaitas. Bet ir tas vaikų darželis elgesiu negali būt lyginamas su dviem šiaip jau ramiais lenkais:














Grupėje esame trys lietuviai: aš ir dvi panos. Donata. Nuotraukoje rimtai žiūri į danų kalbą.














Ir Aistė. Į danų kalbą žiūri ne taip rimtai.















Prieš savaitę buvo Dalios V. išleistuvės į Ispaniją. Tą progą buvo didelis party international staff klube. Labai gerai praleidom laiką. O po jo išeinu į lauką ir nebematau savo dviračio. Taip beniurnėdamas keiksmažodžius po nosimi ir grįžau pėsčiomis namo. Dabar važinėju su pasiskolintu iš Stardo dviračiu. Jis tikrai nėra tipiškas Stardo dviratis – beveik naujas, atrodo kaip beveik naujas ir važiuoja kaip beveik naujas. Turbūt dėl to, kad čia buvo ne Stardo, o Aušros (Stardo žmona) dviratis.

Kazyma sugalvojo važiuoti į Lietuvą savaitei su mašina. Skamba neblogai, žiūrėsim, kaip čia gausis...

ketvirtadienis, rugsėjo 22, 2005

Pora naujienų

Gavau darbo leidimą ir jau dirbu universitete. Labai gerai, kad nereikėjo 2 mėnesius jo laukti, kaip kai kurie oficialūs asmenys čia gąsdino. Dabar finansinė situacija pagerės kardinaliai, nes ne iš santaupų gyventi Danijoje susirinkome. Kadangi uždirbu mažiau visų įsivaizduojamų Danijos pragyvenimo minimumų, mokesčių tarifas man 0%. Dar turiu laisvų valandų ir galiu susirasti antrą darbą, bet tada jau mokesčių tarifas bus 39% pajamoms virš minimumo.

Stardas jau išsikrausto, nes susirado svajonių namus – dabar gyvens dideliame bute su kokiais 6 danais ir mokysis sklandžiai ir gražiai (jei šis žodis čia tinka) kalbėti daniškai.

Daugiau apie kasdienybę parašysiu, kai persikelsiu nuotraukas.

P.S. Pridėjau šone porą nuorodų.

penktadienis, rugsėjo 16, 2005

Specialus reportažas: kempingas

Universitetas nedavė bendrabučio? Kišenėje švilpauja vėjai? Mergina išmetė į gatvę? Ne bėda! Drąsiajam keliauninkui užtenka apsiginkluoti optimizmu, plačia šypsena ir traukti į kempingą!

Kempingą surasti tikrai labai paprasta. Drąsiajam keliauninkui kelias paslaugiai parodomas kiekvienoje sankryžoje.














Kai bebaimis keliautojas pakels sparnus iš kempingo ir netyčia susiras, kur Aalborge gyventi, jam gali tekti sumokėti taip vadinamą „depozitą". Tenebijo jis ir miega naktį ramiai – jo „depozitą“ saugo budrūs ir iki dantų ginkluoti danų kariai, apie kurių pergales dar ir dabar kuriamos legendos.















Šaunusis kempingas jau visai netoli...

















Su kempingo stogu virš galvos narsiajam žygeiviui nebaisūs ir tamsiausi debesys.














Kiekvieną vakarą drąsusis keliauninkas grįžta namo po dramatiškai sėkmingos būsto paieškos. Niekas tada geriau nepadeda atgauti jėgų, kaip pasivaikščiojimas plačiosiomis kempingo alėjomis.














Nepriekaištingai prižiūrėtos kempingo pievelės laukia šauniojo keliauninko palapinės.














O šita pievelė yra išskirtinė.














Nes šiame jos kampe palapinę statėsi Laurynas ir Eigminas. Iš šio tų dviejų narsuolių žygdarbio ir gimė šiandieninis kuklaus Jūsų tarno pasakojimas.














Kadangi kempingo kaina yra „all-inclusive“, jo bare galima sedėti ir gerti nors ir kiaurą parą. Koks servisas!














Šiame iš pažiūros kukliame namuke narsieji keliautojai ruošia egzotiškus patiekalus savo vakarienei ir nuplauna dienos dulkes duše.














O čia sėdi kempingo administracija. Armija paslaugių tarnautojų akimirksniu išpildo bet kokį šauniojo keliauninko norą. Ir nekreipia dėmesio į tokias smulkmenas, kaip šauniojo keliauninko pamiršimą susimokėti už kempingą.














Tai tiek šiam kartui! Apsilankykite šauniajame Aalborgo kempinge!