trečiadienis, liepos 18, 2007

Amerika: kuo naudingas Stanfordas, "Oh, you are from Google?", ir kodėl negalima šaudyti paštininkų

Liepos 3 ir kažkiek darbo dienų po to. Darbo pradžia. Man šokas, bet toks visai mielas. Apie darbo ypatybes ir linksmybes dar parašysiu. Visas pirmas darbo dienas ten ir praleidau nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. O kam namo eiti? Darbe gi linksma! Laukiau šeštadienio, kad galėčiau apsirūpinti dviračiu – pasivaikščiojimai pėstute į antrą savaitės pusę visai pradėjo atsibosti.

Atėjus šeštadieniui sėdau į tą patį piktą dviejų aukštų traukinį ir pavažiavau porą stotelių SF pusėn, iki Stanfordo. Universiteto miestelio vidury yra dviračių parduotuvė, kuri mielai išsprendė mano problemą. Stanfordas visai gražus, bet fotoaparato kaip tyčia nepasiėmiau. Sugrįšiu ten, kai reikės kokį varžtelį prisukti, tada bus ir nuotraukos. Dviratuotas po truputį grįžau namo, pakeliui dar sutvarkydamas milijoną reikalų.

Vakare, o vakare užtat buvo SF intern party. Proga trumpam grįžti į miestą, ir netgi nereikėjo tuo traukiniu trenktis, o buvo visas „party bus“ užsakytas, kas labai svarbu, nes antraip nėra kaip naktį grįžti iš SF į MV – šiuo metu didžiausia problema mano buityje. Party'is praėjo linksmai. Dar nespėjau priprasti prie didesnio nei įprasta aplinkinių susidomėjimo savo darboviete, bet tai visai nieko.

Sekmadienio rytą (kuris buvo gerokai po pietų) vėl sėdau į traukinį ir vėl važiavau į Stanfordą pasiimti savo kažkur nakčiai palikto dviračio. Jeigu Danijoj, kur nusikalstamumo kaip ir išvis nėra, dviračius vagia, tai čia rimtai svarsčiau, ar berasiu. Radau. Be oro galinėj padangoj. Užtat už kvartalo pasitaikė dviračių parduotuvė, kurie mielai už kuklų mokestį sutvarkė. Turbūt jie ir pradūrė.

Kitą darbo savaitę viskas beveik tas pats, tik su dviračiu. Antradienį pusę dienos sugadino social security numerio išėmimas. Ofise eilės kaip trečio pasaulio šalyje. Bet nuo trečio pasaulio šalies ofisą galima atskirti kvailų užrašų, kokių pasitaiko tik Amerikoje, buvimu. Visus konkurentus nugalėjo šitas: „It is a federal felony to kill, (...milijonas kitų negerų dalykų...) a federal employee on a duty.“ Ot velnias, maniau, jog pirmus du kartus tik baudą išrašo. Ten turbūt prieš šimtą metų buvo sportas paštininkus šaudyti?

trečiadienis, liepos 11, 2007

Amerika: San Franciscas baigėsi. Tam kartui...

(anksčiau)

Ketvirtadienis, 28 d. Sergu. Ieškau buto. Nerandu. Nors užmuškit, neprisimenu, ką veikiau vidury dienos, turbūt tvarkiau ir dėjau internetan Grenlandijos nuotraukas. Vakare toliau pažindinausi su vietinėm pasilinksminimo vietomis. Visai į vakarą prisijungia Jake, vakaras tęsiasi. Susipažįstam su vietinėmis, pažinčių su vietiniais sėkmingai išvengiam. Išsiskirstom antrą nakties.

Penktadienis, 29 d. Sergu visiškai. Be to, esu visiškai praradęs balsą. Šiandien per pietus baigiasi mano Mountain View rezervacijos atšaukimo terminas, ir kaip tik Mila parašo, jog įsikraustė kažkur tam pačiam Mountain View'e. Ką gi, planas gyventi mieste buvo geras, bet tam kartui žlugo. Visi trys išsiskirstom kas kur: aš ir Mila esam kaimynai MV, Jake kol kas apsistojęs pas pusbrolį San Francisce ir ieško sau vienam vietos.

Nusprendžiu, jog užteks kultūrintis, reikia savaitgalį ramiai išsimiegoti ir pasveikti. Tad susirenku daiktus, išsikraustau iš hostelio ir traukiu miestan ieškoti traukinio į MV. Traukinys irgi amerikietiškas: atrodo kaip piktas dviejų aukštų namas. Ir juda greičiu, nedarančiu gėdos nekilnojamam turtui, tik tiek, kad kaip per žemės drebėjimą. Bet užtat girdi visas miestas. Per valandą įveikiam apie 70 kilometrų, ir išlipu tipiškam amerikietiškam priemiesty Mountain View. Jokių kalnų nematau, tik tokius nelygumus, truputį aukštesnius už Šeškinės ozą. Bet amerikiečius čia galima suprasti, gi nevadinsi miestuko Not Very High Mountain View arba We Wish There Was A Mountain View.

Toliau su transportu sudėtinga. Pasiimu taksi, taksistas nejungia skaitliuko, kainą užkelia trigubai. Nusideru iki pusantragubai. Galų gale atvykstu į būsimus namus, numetu daiktus ir marš miegot.

Miegu visą savaitgalį su nedidelėmis pertraukomis nusipirkt maisto ir vaistų. Pirmadienį galų gale pradedu sveikti, sugrįžo net ir kažkur visą savaitgalį pragastroliavęs balsas. Ta proga galų gale pradedu nuo pradžių rašyti kelionės dienoraštį. Po to išeinu pasivaikščioti iki Google, kad pirmą darbo dieną nepavėluočiau, nepasiklysčiau ir į kokį Microsoftą netyčia nenueičiau. Google amerikietiškų priemiesčių standartais nuo namų labai arti, pėškom eiti apie pusvalandį.

Kitą dieną prasidėjo Google.

antradienis, liepos 10, 2007

Ameria: San Franciscas įpusėjo

(anksčiau)

Kol nepamiršau: mano kontaktai: +1-415-269-4819 bei laurynas@gūgle.com („ū“, žinoma, pakeiskit). Tad skambinkit ir rašykit :)

Antradienis, 26 d. Pagal jau susiklosčiusią visai negražią tradiciją miegu po 12 valandų ir nė kiek nesveikstu. Atsikėlęs toliau sėdu prie laptopo, einu į craigslistą ir toliau ieškau namų mums trims. Šį kartą vienas, nes Milai ir Jake'ui šiandien pirma diena Googlėj. Aš tuo tarpu dar turiu savaitę. Paieška bevaisė. Po truputį pradedu galvoti, jog turbūt teks gyventi ten, kur rezervavausi, Mountain View. Po pietų vėl traukiu miestan. Užlipu į Twin Peaks, kur truputį vėjuota. Ir vėl gana greitai apsisuku, dėl jau nė kartą minėtos priežasties, kad ją kur.

Vakare į mano hostelio restoraną atvažiuoja Mila ir Jake. Linksmai pasėdim, dalinames Ohio, Oksfordo ir Aalborgo nuotykiais, ir, be abejo, jųdviejų pirmos dienos įspūdžiais. Mudu su Jake guodžiam Milą, kad tikrai rasim, kur gyventi. Istorija parodė, kad melavom :)

Trečiadienis, 27 d. Apie kėlimąsi ryte žr. bet kurios ankstesnės dienos dienoraštį, nieko naujo. Po kėlimosi kaip į darbą: už laptopo, telefono ir į skelbimus. Įvykdęs dienos kvotą patraukiu miesto centran. Kelionės priemonė - vėžlio greičiu besivelkantis troleibusas, toksai už Vilniaus Škodas prastesnis. Publika irgi panaši kaip Vilniuj troleibuse prie Kalvarijų turgaus. Pagal amerikietiškus standartus San Francisko viešasis transportas yra labai labai išvystytas, kitaip sakant, Europoje nedarytų gėdos Albanijai. Bet užtat kelionės tikslas buvo to vertas. Apžiejau Fisherman's Wharf, sutikau ir šitą, pasirodo, žymiausią, pasaulio bušmeną.

Vakare ėjau tikrinti savo hostelio kaimynystėje esančių barų ir klubų. Laiką praleidau puikiai, su Aalborgo gatvės „pasirinkimu“ nepalyginsi. Ir žmonės kur kas draugiškesni nei Danijoje. Su Jake ir Mila nesusitikau. Pastaroji, būdama labai gudri mergina, nujautė, kaip čia viskas baigsis, ir vakarą praleido Mountain View besieškodama namų sau.

pirmadienis, liepos 09, 2007

Amerika: San Franciscas tęsiasi

(anksčiau)

Pirmadienis, 25 d.
Atsibundu po 14 valandų miego kaip sudaužytas. Vis dar baisiai peršalęs. Toliau su Jake ieškom namų. Peršalus prie kompo nesisėdi, tad po kokių trijų valandų paieškų nusprendžiu, kad apsieisiu šiandien be namų ir išeinu pasivaikščioti po miestą. Hostelyje pasakau, kad kol kas išsikraustyti nesiruošiu.

Taigi, San Franciscas (nuotraukos už visas ten praleistas dienas iš karto). Iš tiesų jis yra mažiukas – plotu mažesnis už Kauną, ir gyventojų „tik“ apie 700000. Aišku, jis mažiukas ne iš gero gyvenimo – iš trijų pusių jūra, iš ketvirtos pikti priemiesčiai, kurie nė už ką nesijungs prie miesto. Tad jis užgrūstas betonu ir asfaltu iki ausų. Be to, baisiai kalvotas. Taip radosi tokie stebuklai, kaip 17 laipsnių statumo gatvės, galite pažiet prie nuotraukų.

Kitas įdomus dalykas čia yra mikroklimatai. Šalia esantis vandenynas plius pastovūs vėjai plius tos kalvos – oras keičiasi kas 200 metrų. Ir ne taip, kad oras būtų tiesiog labai permainingas – ne, kiekvienoje vietoje jis pastovus. Kiekvienas rajonas turi savo vietinį orą. Temperatūrų skirtumai iki gerų 5 laipsnių.

Po miestą vaikščiojau gal tik kokias dvi valandas, po to eilinį sykį prilaužė peršalimas, tad apsisukau nė nepasiekęs centro. Grižęs į hostelį sužinojau, jog trečia suplanuota buto draugė, Mila, doktorantė iš Oksfordo, atskrido iš Niujorko, nuvažiavo į Mountain View, irgi galų gale perskaitė paštą ir sužinojo, jog nebeturi kur gyventi. Nesunku atspėti, jog tikrai nedžiūgavo.

Galiausiai vakare susipažinau su abejais savo hostelio restoranais. Jie visai nieko.

ketvirtadienis, liepos 05, 2007

Amerika: San Franciskas toliau

(anksčiau)

Sekmadienis, 24 d. Lėtai lėtai atsibundu. Pirmas pojūtis: aš baisiai baisiai peršalęs. Su tuo susitaikęs pradedu reaguoti į aplinką. Per naktį atsirado daugiau kambariokų: olandė, atvažiavusi į kažkokią konferenciją Stanforde. Stanfordas yra vienas geriausių pasaulio universitetų, bene pagrindinė silicio slėnio atsiradimo priežastis, ir stanfordiečių dar teks sutikti ne vieną ir ne du. Taigi toji olandė pasiskundė, kad konferencijoje nuobodoka, ir išėjo žiūrėti gėjų parado.

Tada pradėjo keltis mano lovos kaimynas iš pirmo aukšto. O jo nugara visa subintuota. Kas atsitiko? - pripjovė už poros kvartalų paaugliai. Už ką? - kaip ligoninėj jam paaiškino – nes tokių, kaip jis, daug, todėl ligoninėj žino gerai – už nieką, čia tiesiog "įšventinimo" į gaujos narius ritualas. Nuostabu. Vargšas atskrido iš Floridos vasarai padirbėti čia, bet po gatvės nemalonumų spjovė į viską, pasikeitė bilietą, ir už poros dienų išskrido namo. Mane irgi nuteikė pozityviai, ką padarysi.

Tai koks čia rajonas, kad žmones pjausto? O rajonas iš tikrųjų įdomus - Mission District. Gyvena meksikiečiai ir menininkai. Pilnas kavinių, klubų, bohemos ir kitų linksmybių. Bet sutemus nuošalios gatvės pilnos meksikiečių paauglių su peiliais, ar bent jau man taip paaiškino.

Atsikeliu. Kaip žinia, reikia susirasti, kur gyventi. Vienas iš suplanuotų buto draugų, Jake, irgi turėjo penktadienį vakare atvažiuoti į SF, tad skambinu jam. Atsiliepia, taip, jis sėkmingai atvažiavęs, ir kas geriausia – apsistojęs pas pusbrolį praktiškai už 100 metrų nuo mano hostelio. Susitinkam, nueinam pusryčių, plepam. Jake yra Ohio studentų sąjungos prezidentas, ar kažkaip panašiai. Organizavęs koncertus ir Bilo Klintono kalbas per diplomų įteikimus.

Po pusryčių nepamirštam, ko susirinkę, ir einam ieškoti namų. Nusiperku telefono kortelę, su laptopais susirenkam jo pusbrolio name–jo pusbrolis kažkoks pardavėjas/vadybininkas Googlėj–ir kimbam į skelbimus internete. Po keturių valandų darbo nusprendžiam, kad šiandienai užteks, einam papietauti. Tada mane prilaužia peršalimas/jet lag'as, tad atsisveikinęs nueinu miegoti gal šeštą vakaro.

trečiadienis, liepos 04, 2007

Pirma diena Google

Šiandien buvo pirma darbo diena. Ačiū dievui, kad rytoj išeiginė, nes galiu nors truputį atsigauti ir suvirškinti šiandienos įspūdžius. Pasakot detalių negaliu :), bet galiu patvirtinti, kad visa, ką girdėjote ar galit paskaityti oficialiame puslapyje apie darbo sąlygas Googlėj, yra tiesa – nuo geram restoranui nedarančio gėdos maisto iki masažų ir kirpyklų. Visko per tris mėnesius ir nespėsiu išbandyti. Bet svarbiausia yra publika, ten surinkti žmonės. Nė su vienu nebuvo nuobodu pašnekėti apie tai, ką jis daro, arba kad ir apie orą.

Iš techninės pusės visko dar neišsiaiškinau, bet jau jaučiuosi, kaip gavęs mygtukus nuo atominių bombų paleidimo.

Rišlumo mano rašinėjimuose nesitikėkit dar kokią savaitę. Dabar einu padaužyt galvą į sieną, kad įsitikinčiau, jog nesapnuoju. Tada toliau pasakosiu apie San Franciską.

antradienis, liepos 03, 2007

Amerika: atvykus į San Franciską

(pradžia)

Šeštadienis, 23 d. San Franciscas – Sietlas. Amerikietiškos avialinijos skiriasi nuo europietiškų. Į gerą, nes gėrimai nemokami. Į blogą, nes skrydžio saugumas demonstruojamas „TV shop“ stiliumi susuktu filmuku. Jis panašus į skalbimo miltelių reklamą. Pilnas besišypsančių žmonių, kurie laimingi, nes spėjo deguonies kaukę užsidėti prieš sudūžtant lėktuvui. Nuostabu. Tik pakilus mane įveikia jet lagas, pabundu tik prieš pat San Franciscą.

Šeštadienis, 23 d. San Franciscas. Nusileidžiu apie aštuonias vakaro, mano vidiniu laiku, pasilikusiu kažkur Danijoje – apie penkias ryto. San Francisco oro uostas ne toks įdomus, kaip Sietlo. Belaukdamas bagažo svajoju apie miegą. Kaip tyčia bagažo nesulaukiu. Einu aiškintis, paaiškėja, jog mano bagažas buvo suoptimizuotas iš maniškio į sekantį skrydį, kuris yra mažiau nei už valandos. Nesigilinu, kokio velnio šeštadienio vakarą yra du skrydžiai vienas iškart po kito iš Sietlo į San Franciską, ir kantriai laukiu. Valandą įnirtingai kovoju su miegu, bagažo visgi sulaukiu. San Franciske dešimta vakaro, o man septinta ryto. Išeinu iš orouosto, surandu mikrūškę „nuo durų iki durų“, pasakau adresą, atsisėdu, smingu. Vairuotojas porą kartu mane pažadina dėl adreso. Nieko nesuprantu, ko jis nori iš manęs. Gal šiaip norėjo pabendrauti, nes nuveža vis tiek teisingai.

Išlipu gatvėje vidury didelio didelio baliaus. Mano hostelyje balius ypač įsibėgėjęs - pirmame aukšte ir ant stogo yra po restoraną. „You should join the party“, šypsosi registratorė. Teisybę sako, bet tik bejėgiškai nusišypsau ir kažką sumurmu apie jet lagą. Mano kambarys keturvietis su dviem dviaukštėm lovom. Aš miegu antram aukšte, mano lovos pirmam aukšte kažkas dejuoja. Mane palydėjusi registratorė labai jo atsiprašinėja. Nors pro atidarytą langą baliaus garsai girdisi kaip iš gretimo kambario, krentu miegot kaip rąstas.

Oij, rytoj iš pačio ryto mano pirmas kartas Googlėj, tad vėlgi teks pratęsti kitą kartą :)

pirmadienis, liepos 02, 2007

Amerika: kelionės pradžia

Penktadienis, 22 d. Kelionės priešistorė. Pagaliau paštu atgaunu savo pasą su JAV viza. Kraunuosi daiktus. Internetu užsirezervuoju hostelį (Symka, tavo rekomenduotas buvo pilnas...), kadangi pastovus plotas pažadėtas tik nuo pirmadienio. Atsikelti reikia šeštadienį šeštą ryto, suveikia senas šeštadienio ryto lėktuvo pramiegojimo kompleksas, tad kaip beišmanydamas į kairę ir į dešinę atsisakinėju visų kvietimų į penktadieninius balius. Jų kaip tyčia koks milijonas. Į vieną visgi užsuku pusvalandžiui. Kaip įsitikinu šeštadienio ryte, balius buvo tikrai labai sėkmingas. Lėktuvo nepramiegojimo profilaktika buvo labai laiku.

Šeštadienis, 23 d, Europa. Nieko nepramiegojau! Traukinys į Kopenhagą, man jau trečias per savaitę. Pradedu švelniai nekęsti kelionių traukiniu. Pagalvoju apie keliones autobusu ir neapykanta traukiniams bemat išsisklaido. Oro uostas. Įsičekininu. Paskutinį kartą Europoje pasitikrinu el. paštą. Randu laišką iš Jake, vieno iš dviejų suplanuotų buto draugų, kad suplanuoto buto savininkas ėmė ir atšaukė mūsų susitarimą. Iškyla palapinės Aalborge prisiminimai. Džiaugiuosi, kad nenutraukiau savo pirmos rezervacijos butui Mountain View, kuris yra arti Google, bet palyginus toli nuo San Francisko.

Skrydis Kopenhaga–Sietlas. Skirtingai nuo kai kurių mano draugų perspėjimų, SAS nuskraidino visai neblogai. Visas devynias valandas maitino, girdė ir bandė linksminti. Nesigavo tik paskutinis punktas – kad ir kaip besistengtų, lėktuvas vistiek yra gana prastas kino teatras. Bet man tai ir nerūpėjo. Prilipęs prie iliuminatoriaus žiopsojau į Arkties kalnus ir ledynus, retkarčiais paplepėdamas su kaimynu, kažkokiu labai dideliu kažkieno bosu, apie tai, kodėl katės mėgsta miegoti ant klaviatūrų. Nuskridom be nuotykių.

Šeštadienis, 23 d., Sietlas. Išlipu Amerikoje. Imigracijoje nufotografuoja ir paima pirštų antspaudus. Man visai nepatinka, bet niekas manęs neklausia apie tai. O klausia apie mano vizito tikslą, ir daro tai kur kas rūpestingiau nei ambasadoje. Kita vertus, į klausimus „ką darysi Google“ ir „nupasakok savo paskutinio darbo pobūdį“ galima atsakyti taip, kad pareigūnui praeina bet koks pareigos ginti Tėvynę sukeltas noras plėtoti šias temas. Praeinu fantastišką Sietlo oro uostą, o, jis toks fantastiškas, kad aš apie tai dar parašysiu atskirai, ir sėdu į San Francisco skrydį.

Kadangi per ilgų įrašų bloguose žmonės neskaito, tęsinys bus kitą kartą :)