šeštadienis, gruodžio 01, 2007

Raskite 3 skirtumus

Tai visai netipiška tema kastauyrai, bet negaliu neparašyti. Vakar kažkur užtikau tokį labai įdomų puslapį - zaputina.ru aka russia.ru. Tenai yra keletas filmukų. Pasižiejau. Neapleido jausmas, kad visa tai kažkur jau matyta. Pirmyn į YouTube.

Ir ką gi ką gi. Raskite 3 skirtumus. Ar bent jau vieną.





antradienis, lapkričio 27, 2007

Tėvų ir vaikų bendravimo problemų požymiai

Spalio viduryje apžiūri tuščią butą ir jį išsinuomoji. Lapkričio pirmą įsikraustai. Kiekvieną dieną gauni daug daug pašto buvusiems nuomininkams – vaikinui ir merginai. Tada lapkričio antroje pusėje į svečius ateina vaikino tėvai ir klausia, ar jo nemačiau pastaruosius du mėnesius ir ar nežinau, kur jis yra ir kaip jį pasiekti. Išsineša susikaupusią toną pašto, kurio didžioji dalis atrodė kaip sąskaitos. Palieka mane susimasčiusį.

Kitą dieną paštas jiedviem pradeda kauptis iš naujo.

Jiems tikrai reikėjo bendrauti dažniau.

penktadienis, lapkričio 09, 2007

Google, Summer of Code, podcast ir antras blogas

Kai nuvažiavau į Google, pačią pirmą savaitę nuėjau pasisveikinti su Summer of Code organizatoriais – šiaip ar taip, būtent SoC apvertė mano pastarąsias dvi vasaras iš pašaknų.

Pagrindinė organizatorė Leslie Hawthorn taip apsidžiaugė mane išvydus, jog prigrasino, kad įkinkys mane į jos SoC podcastų seriją. Rugsėjį taip ir atsitiko. Rezultatas yra čia, kur ji, aš, ir mano bosas Ian Lance Taylor (nepatikėsit, bet švedas) plepam apie GCC, SoC ir dar apie kažką. Perspėju, kad įdomu ten gali būti tik informatikams.

Ta proga galiu paminėti, kad kažkada seniai užsikūriau antrą blogą angliškai. Nededu į jį danų kalbos pamokėlių ir kitų paistalų, o rašau (rašiau) apie SoC. Ką toliau rašysiu, neįsivaizduoju. Ankstesnis perspėjimas galioja dar labiau.

sekmadienis, spalio 21, 2007

Kaip negalima lėktuvais skraidyti. Ketvirta dalis.

(pradžia) (vidurys) (viduriukas)

„Į Vieną?.. Nieko nežinau...“

Praeinu patikrinimą ir patraukiu prie vartų. O tada ir prasideda. Kopenhagoje persėdimui turiu kažkur dvi valandas. Keturiasdešimt minučių iki pakilimo, lėktuvo ar personalo prie vartų nėra. Pusvalandis. Dvidešimt minučių. Nieko nėra. Tada švieslentėje uždegamas kitas skrydis, beveik valanda po maniškio. Atsiranda šioks toks smalsumas, bet jo nėra kur patenkinti – personalo nėra.

Galų gale personalas ateina. Aptarnauti to sekančio skrydžio. Personalą užpuola rėkiantys lenkai iš mano skrydžio. Aš tuo tarpu gaunu trumpąją žinutę iš SAS, kad skrydis atidedamas valandą penkiolika minučių. Hm... Kopenhagoje turiu kokias keturiasdešimt minučių. Spėsiu ir nebus kada nuobodžiaut. Šitas planas buvo labai optimistinis.

Praeina valanda, per ją per mūsų vartus sėkmingai išskrenda sekantis skrydis, o mūsų lėktuvo vis tiek dar nėra. Vienam keleiviui neišlaikė nervai ir prisigėrė negyvai. Atėjo pasieniečiai ir išsivedė, teks į Daniją skristi kitą kartą. Mano nervai irgi po truputį tempiasi.

Galų gale paskelbiama, kad skrydis atidedamas dar keturiasdešimt penkiomis minutėmis. Viskas! Viskas baigiasi. Nebus man Vienos. Pradedu planuoti, kad iškart važiuoju traukiniu į Aalborgą ir savaitę miegu vietoj tos konferencijos. Neturiu kaip nusipirkti tą patį prakeiktą bilietą trečią kartą. Šitas planas, pasirodo, buvo labai pesimistinis.

Galų gale atsiranda lėktuvas, visi susėdam. Kapitonas pasisveikina: „Sveiki visi, atsiprašome už vėlavimą, lėktuvui nuleido padangą, tai biškį keitėm, bet dabar viskas OK. Pučia baisiai palankus vėjas ir biškį spustelėsim, todėl skrydis užtruks pusvalandžiu trumpiau nei planuota.“

O tai tau. Kad kur velniai nujotų, nervai sugrįžo. Tai negi spėsiu? Nusileisim, pamatysim. Stiuardesės visiems keleiviams su normaliais bilietais aiškina jų persėdimo variantus. Mano bilietas nenormalus, tad klausiu pats. „Į Vieną?!“ – reakcija, tarsi ten oro uosto nebūtų, – „nežinau tokio skrydžio, bet spėsit spėsit.“

Nusileidžiam. Dvidešimt minučių. Bėgu bagažo. Bebėgdamas užmetu akį į persėdimus. Vienos nėra. Vis tiek bėgu. Bagažo laukiam apie dešimt minučių. Čiumpu jį, bėgu į registracijas. O kaip gi, yra toks skrydis. Pirmam monitoriuje antra eilutė nuo viršaus. Atsistoju į eilę, prieš mane tik kokie trys žmonės. Papasakoju problemą pirmai, užleidžia. Pasakoju problemą sekančiai porelei, bernas tik kreivai nusuka akis ir išsišiepęs sako „sorry.“ Mintyse prilinkiu jam daug negerų dalykų. Vis tik per minutę ateina mano eilė, tik mano skrydžio jau nebėra monitoriuose. Panelė skambina į vartus, ar registruoti? - registruoti, turi 8 minutes, bet mes jo nelauksim.

Bėgam! Pribėgam patikrinimą. Ir mane eilinį sykį atrenka detalesniam patikrinimui. Pasiguodžiu apie problemas. Tada atiduoda viską ir moja ranka - bėk. Kartoti nereikėjo. Galiausiai matau savo vartus, ir dar kokius penkis keleivius prieš juos. Spėjau. Uždusęs, dvi paras nesiprausęs ir suprakaitavęs atsisėdu apytuščiam austrų lėktuve. Stiuardesės turbūt nesuprato, ko aš toks laimingas ir visą skrydį sėdžiu išsišiepęs nuo ausies iki ausies.

Bagažas nebuvo toks greitas kaip aš. Tad visą pirmą konferencijos dieną teko pravaikščioti su tais pačiais dvi paras nekeistais sulakstytais suprakaituotais marškinėliais. Vengiau būti arti žmonių.

Po šitos kelionės reikėjo gerų dviejų savaičių atsigavimui.

antradienis, spalio 16, 2007

Kaip negalima lėktuvais skraidyti. Trečia dalis.

(pradžia) (vidurys)

„Jakšemaščjakšemaščjakšemašč Laurynas Biveinis jakšemašč“


Naktis į sekmadienį. Kraunuosi daiktus. Kadangi iš transatlantinio skrydžio susirinkęs bagažą turėsiu persėsti į europinį, išmetu krūvą nereikalingų arba ne taip reikalingų daiktų. Krovimosi rezultatas: kuprinė pridavimui, 23 kg; rankinis bagažas, 10 kg; laptopo krepšys, 10 kg. Puiku. Atvažiuoja Joao, nuveža mane į oro uostą. Prisiregistruoju, einu į security - ir! Esu visiškai atsitiktinai atrinktas nuodugniam patikrinimui. Ačiū dievui, ne pačiam nuodugniausiam, kadangi nusirengti nereikėjo. Bet daiktus išnarstė pagal visas instrukcijas. Vienintelis privalumas, kad išvengiau visų eilių. Be to, visi tikrintojai labai apsidžiaugė išgirdę, kad dirbau Googlėj. Gal tai mane ir išgelbėjo nuo nuodugniausio patikrinimo.

Jau ir pats galutinai patikėjęs, kad nieko nelegalaus nesivežu, skrendu į Niujorką. Mus bando linksminti filmais: blogiausiu filmu, kokį kada nors esu matęs, ir Ocean's 13, kuris po to ano atrodė kinematografijos klasika.

Niujorkas. Be nuotykių pereinu JFK chaosą. Prisiregistruoju į lenkų skrydį. LOT specifika ta, kad visi šneka su tavimi lenkiškai. Pamatę vardą ir pavardę, pavartę tavo pasą. Bet po vienos "visiško idioto" veido išraiškos pradeda kalbėti ir angliškai. Belaukiant įsodinimo pasitaikė ir įdomesnis variantas, per JFK oro uosto garsiakalbį: „jakšemaščjakšemašcjakšemašč Laurynas Biveinis jakšemašč.“ O tai tau. Ir ko gi jie čia nori iš manęs? Nueinu pas juos, paklausiu. Nieko nenori, tik boarding pasą pamatyti nori. Beje, LOT'as niekur neskuba. Žmones sodinti į lėktuvą pradėjo apie 20 minučių po numatyto skrydžio laiko. Už tai oro uostas LOT'ui atkeršyjo su kaupu ir už savo pakilimo laiko pramiegojimą pralaikė ant tako dvi valandas.

Varšuva. Ne oro uostas, o tvartas. Tik skirtingai nuo, tarkim, Venecijos Ryanairinio oro uosto, didelis tvartas su turgaus elementais. Alkoholio parduotuvių daugiau nei kėdžių keleiviams. Trys wi-fi internetai, visi mokami. Prastūmiau ten apie aštuonias valandas besėdėdamas kažkokioj kavinukėj, besiurbčiodamas red bulių ir bebandydamas pakurti iPhone su europinėmis SIM kortelėmis. Pasikūrė. Galiausiai patraukiau link Kopenhagos skrydžio vartų.

O vat tada ir prasidėjo... Matau, kad be ketvirtos dalies neapsieisiu.

šeštadienis, spalio 13, 2007

Kaip negalima lėktuvais skraidyti. Antra dalis.

(Pirma dalis)

Penkios valandos telefonu paskutinę darbo dieną

Vasara baigėsi, priartėjo kelionių metas. Per tą laiką du to paties modelio, kaip mano biliete, SAS lėktuvai spėjo surūdyti ir nusileisti avariniu būdu. SAS visus tokius lėktuvus uždarė į garažą remontui. Be abejo, tada nepaskaičiau savo bilieto įdėmiai ir nieko nežinojau. Jokių nuotykių nebuvo iki pat paskutinio penktadienio – paskutinės mano darbo dienos – dvi dienos iki mano skrydžio.

Septinta ryto. Atsikeliu, užmetu akį į paštą. O ten sėdi baisus laiškas „IMPORTANT CHANGES ABOUT YOUR FLIGHT.“ Galutinai prabundu netgi be rytinės kavos. Skaitom. „Please call Expedia customer support.“ Skambinam. Mobilaus ryšio kokybė tipiška amerikietiška, kitaip sakant – visiškai tragiška. Penkios minutės muzikytės, penkios minutės aiškinimo, ko skambinu, ir galų gale man pasako, ko laiške neparašė – skrydis Varšuva-Kopenhaga atšauktas, tad mane persodins į kitą lėktuvą. Puiku, bet aš noriu į Vieną spėti. Bandau paaiškinti, kad turiu ten atskirą bilietą, girdžiu atgal "Taip, taip, Viena, taip taip." Ar spėsiu su persodintu reisu? "Jo jo visur spėsit." Ryšio gal vienas ar du stulpeliai. Vienos užsakymo numerio manęs neklausia, tai iš kur žino, kad spėsiu? Bandau pasakyti išskridimo į Vieną laiką - "spėsit spėsit." Ir keičia į kažkokį skrydį. Prašau pasakyti laiką. Pasako, ir matau, kad Kopenhagoje lėktuvas nusileidžia 50 minučių po Vienos lėktuvo išskridimo.

Ačiū už ignoravimą pusę pokalbio. „No, this is wrong, because...“ Tą pačią akimirką, didvyriškai atsilaikęs pusvalandį, vargšelis mobilusis ryšys pakrato kojytes. Nusikeikiu iš visų plaučių. Lėtai pakvėpuojam. Gerai.

Bandom dar kartą. Dešimt minučių muzikytės, dešimt minučių aiškinimo kitai operatorei, kas aš toks ir ko aš noriu, galų gale dar dešimt minučių aiškinimo, kad neigiamas laikas persėdimui Kopenhagoje nėra idealus variantas. Kai jau išaiškinau, ryšis dingsta dar kartą. Hmm. Be mobilaus nelabai ką turiu. Laiško gi nerašysiu jiems. Skambinam dar kartą. Dar pusvalandis to paties aiškinimo, tada operatorė įjungia man muzikytę ir eina aiškintis. Dešimt minučių muzikytės. Dvidešimt. Keturiasdešimt. Muzikytė: trys minutės kanono, būtų nieko, jei nebūtų grojama seno telefono skambučio melodijos principu. Valanda. Pusantros. Dingsta ryšys.

Toliau mano atmintis miglota. Berods paskambinau ir paklausiau, ką daryti, jeigu dings ryšys. Tada gaunu „case number,“ kurį stropiai užsirašau ir kuriuo po to pasinaudojau gal penkis kartus. Eilinį sykį išdėstau savo problemą, eilinį sykį įjungia muzikytę, eilinį sykį dingsta ryšys.

Pasižiūriu į laikrodį, vidurdienis. Reiktų ir į Google nueiti, paskutinė diena, šiaip ar taip. Bandau eiti perskambinęs, bet išėjus iš namų ryšio nebėra nė vieno stulpelio. Tad tyliai ramiai pasivaikštau. Bendradarbiai, pamatę mano veido išraišką, nieko neklausinėja. Jie turbūt supranta, kad paskutinė darbo diena bet kam būtų sunki. Ryšio nėra ir Googlėje. Ką gi, ir kolegos pasidžiaugs mano cirku, pagalvoju, ir skambinu iš darbo vietos darbo telefonu. Galų gale viskas sklandžiai. Problemą suprato, man perskambins. Aš jau nieko nebenoriu iš tų skrydžių, bet žinau, kad noriu nebekalbėti telefonais.

Po poros valandų perskambina vadybininkė. Išdėsto man mano problemą taip aiškiai, kad net nustembu. Tada rezultatas - austrų avialinijoms nusišikti, o LOT/SAS atsiprašo už nepatogumus ir siūlo grąžinti pinigus už šiaip jau negrąžintiną bilietą. Sujaudintų iki sielos gelmių, jeigu ne smulkmenėlė, kad tada reiktų pirkti naują transatlantinį bilietą į vieną pusę likus dviems dienoms iki skrydžio.

Galutinis rezultatas: praleistos penkios valandos telefonu paskutinę darbo dieną, kad išmesčiau bilietą Kopenhaga - Viena ir atgal. Šeštadienį nusiperku tą patį bilietą iš naujo, tik kitu laiku. Sekmadienį išskrendu. Aišku, nuotykiai dar nesibaigė. Bus daugiau.

antradienis, spalio 02, 2007

Kaip negalima lėktuvais skraidyti. Pirma dalis.

Visi geri dalykai baigiasi, Google internšipas nebuvo išimtis. Užtat vienus gerus dalykus pakeičia kiti, tad aš jau Danijoje, dvi dienos, kaip darau Ph.D.. Praeitą savaitę buvau konferencijoje. Tarp Google ir konferencijos bei tarp konferencijos ir Ph.D. laisvo laiko turėjau po savaitgalį. Tad keliaujant iš žemyno į žemyną ir iš šalies į šalį reikėjo suktis vikriai. Sukausi taip vikriai, kad vos nenusisukau sprando, o jei būčiau skraidęs iš savo kišenės, dar būčiau ir bankrutavęs bei užstrigęs kur nors Tadžikistane. Tai kaip šauniai aš čia sugebėjau pakeliauti?

Priešistorė: kaip negalima kelionių planuoti.

Pavasaris. Reikia suderinti su Google internšipo datas, konferencijos straipsnio statusas neaiškus. Pasirenku bene trumpiausią rekomenduojamą internšipo trukmę. Jis su konferencija persidengia keliomis dienomis. Kadangi visaip ten gali būti, nusiperku keičiamą bilietą Kopenhaga - San Franciskas ir atgal. Sklandžiau ir nesuplanuosi.

Vasaros vidurys. Išskrendu į Google. Konferencija straipsnį priėmė. Noriu visur spėti. Pradedu aiškintis su Google, kad išleistų mane čiut čiut anksčiau. Google išleidžia. Skambinu į agentūrą, kad pakeistų mano bilietą. Veiksmas vidury nakties mano laiku (skambinu juk į Daniją):
– Pakeiskit datą ir pridėkit skrydžių.
– Pridėti skrydžių negalima, šitas bilietas ne iki tiek keičiamas, bet dėl datos jokių problemų, pasakykite daniškos kreditinės kortelės numerį, mes kokius 50 kronų nusirašysim už keitimą.
– Neturiu daniškos kreditinės po ranka, galiu rytoj anksčiausiai turėti.
– Jokių problemų, perskambinkite rytoj, lėktuvas jūsų norimai dienai kol kas beveik tuščias.

Klaida nr. 1: aš patikėjau. Pastaba sau: dar kartą perskaityti Merfio dėsnių rinkinį. Toliau klaidos pasipylė kaip iš gausybės rago. Klaida nr. 2: ryte nusipirkau nekeičiamą neatšaukiamą skrydį Kopenhaga - Viena - Kopenhaga - Aalborgas. Laukiu kitos nakties su ta nelemta kortele su 50 kronų. Paskambinu. Kaip jau atspėjot, lėktuvas negyvai užsikimšo keleiviais per tą parą. Kadangi data netinkama, o pakeisti negalima, San Francisko - Kopenhagos bilietą grąžinu.

Ieškau to paties bilieto į vieną pusę tinkančiai dienai. R-randu...

San Franciskas - Niujorkas - VARŠUVA - Kopenhaga.

E.... M... Jo... Pažiūriu į sekantį pagal kainą variantą, kuris visais atžvilgiais normalus, tik tris kartus brangesnis. Grįžtu prie šio varianto, atsidūstu ir paspaudžiu "Pirkti." Susumuoju, ką turiu. Hm, gal dar ir ne taip baisiai. Du bilietai, keturi skrydžiai per aplinkui ir aš Vienoje, po to dar du, ir aš savo universitete. Kas gali blogo nutikti? Varšuvoje tarp skrydžių tik 50 minučių, bet kažkas man aiškino, jog transatlantiniai skrydžiai nevėluoja, be to, oro uostas mažiukas, spėsiu. OK.

Tuomet dar nežinojau, ką reiškia užrašai „SAS ir „de Havilland Canada DHC-8 400“ mano bilieto Varšuva - Kopenhaga dalyje.

Bus daugiau. Daug daugiau...

trečiadienis, rugsėjo 05, 2007

Iš šlovingosios San Francisco istorijos: apie iššanchajinimą

San Franciskas - miestas, pastatytas ant visų įsivaizduojamų ir neįsivaizduojamų blogybių: žmonių grobimų, narkotikų, prostitucijos, korupcijos, padegėjų gaujų, ir lošimo kortomis. Visa bėda ta, kad XIX a. viduryje Kalifornijoje kažkas atrado aukso, ir per trumpą laiką į ligi tol mažą kaimelį priplūdo dešimtys tūkstančių laimės ieškotojų. Visą šią avantiūristų minią prižiūrėjo du šerifai už $10 mėnesinį atlyginimą, kai tuo tarpu aukso karštligės dėka vienas obuolys kainavo $5.

San Francisko uostas buvo didelis galvos skausmas bet kuriam kapitonui. Atplauki su 50 žmonių įgula, o po nakties iš jos lieka gal 5 – visi kiti pabėgo aukso ieškoti. O plaukti toliau kažkaip juk reikia. Kur vieni mato problemą, kiti mato galimybę, ir taip atsirado aprūpinimo jūreiviais paslauga, dar žinoma „šanchajinimo“ vardu. Viena vietinė verslininkė turėjo kelis kabakus ant kranto, kur pilstė šanchajinimo kokteilį: 4/5 bet kokio alkoholio po ranka ir 1/5 opiumo. Taipogi strateginėse kabakų vietose grindyse buvo atsidarančios apačion durys, per kurias koktelio paragavę klientai nukrisdavo į laukiančią valtį. Jeigu pasitaikydavo atoslūgis, kristi tekdavo ir iš trijų metrų aukščio, tad kai kurie ir susikuldavo. Sąmonę naujai iškepti jūreiviai atgaudavo jau toli nuo kranto. O visas reikalas vadinasi „šanchajinimu“ todėl, kad jei tave, atsiprašant, „iššanchajino“, tai plauki greičiausiai Šanchajun, ir namo grįši anksčiausiai po dviejų metų.

„Šanchajinimas“ buvo praktikuojamas ir didmeniniais mąstais. Kartą vietinis tiekėjas gavo užsakymą gal šimtui jūreivių. Jei šitiek žmonių pradanginsi vienu ypu, net ir San Francisce turėsi nemalonumų su valdžia, tad reikia suktis gudriai. Tiekėjas, žinomas stambus verslininkas, paskelbė, kad švęs gimtadienį išplaukęs su barža įlankon, ir kad visi kviečiami. Gėrimai nemokamai. Durnių prisirinko pilna barža. Išplaukė įlankon, visi gražiai sumigo paragavę tų gėrimų, priplaukė prie užsakovo laivo, perkrovė kūnus. Dabar kaip sugrįžti iš gimtadienio be svečių? Čia nusišypsojo laimė. Į įlanką atplaukęs kitas laivas kaip tik pradėjo skęsti, beliko priplaukti su barža ir visus kilniai išgelbėti.

Visa tai ir dar daugiau mums papasakojo vietinis komikas pasivaikščiojimo po miestą metu. Nuotraukos.

pirmadienis, rugsėjo 03, 2007

Savaitgalis Niujorke

Sėkmingai sutapus kelioms aplinkybėms – santykinai pigūs lėktuvo bilietai ir Mindaugo atostogų pabaiga – praeitą savaitgalį nuskridau Niujorkan. Susitikau su Mindaugu, apsigyvenom hostelyje kažkur netoli Harlemo ir išėjom tyrinėti miesto. Miestas didelis, labai užsiėmęs ir, be abejo, niekada nemiegantis. Per neonines reklamas Times Square gali prarasti regėjimą, pasiklysti tarp šiukšlių kalnų ant šaligatvio (kuo laisvesnis miestas, tuo labiau šiukšlinas, ir atvirkščiai – Minske ar Pchenjane gatvės blizga). Brodvėjuje prie to pačio Times Square sulauki galybės nuodėmingų pasiūlymų, kuriuose minimos įvarios narkotinės medžiagos ir seksas už pinigus. Kiti gi pasauliui pasakoja apie savo talentus. Vienas priėjo ir prisistatė: „Yo, I'm a rapper!“ Aš, matyt, atrodžiau panašus į įrašų kompanijos bosą, tik ir beieškantį naujų žvaigždžių.

Šeštadienį vėl į miestą. Netgi spėjom pamatyti jį dienos šviesoje.

Grįžę hostelin apturėjom bene geriausią šią vasarą neplanuotą partį hostelyje su džiazo būgnininku, prancūze, vokiečiu, olandu, australu, trim australėm, brite ir dviem rusėm iš gilios provincijos.

Sekmadienį praeito parčio ir mano tingėjimo dėka atsikėlėm labai vėlai ir miesto pamatėm tik truputį.

O naktį į pirmadienį atėjo laikas atgal į oro uostą. Belaukdami mano šatlo prie hostelio, pamatėm, kas atsitinka, kai visokie reperiai (žr. aukščiau) sutinka kvailas per visą pilvą turistes. Taigi, prie turisčių būrelio prieina vietinis ir šaukia: „Hey everybody, come around and listen to my rap!“ Subūręs minią visiškų žioplių, kurie nenutuokia, jog reikalas suksis apie jų pinigus, atlikėjas jau ruošiasi atlikti savo kūrinį, bet jį sustabdo viena susižavėjusi mergina, kuri nori išsitraukti mobiliaką ir nufilmuoti. Puiku. Operatorė filmuoja, reperis repuoja, visi ploja katučių. Kūrinio pabaiga. „Now pay! Money! Money!“ Tada visi, ir operatorė, pareiškia, jog neturi nė cento ir skubiai išsiskirsto. Reperis, dar ir nufilmuotas, tokios neteisybės nedovanos. Praeina pusė minutės ir į šaligatvį bei hostelio duris dūžta alaus buteliai, o reperis reikalauja savojo honoraro. Galiausiai truputį persistengia ir pusę durų sulaužo. Tada susidomi hostelio apsauginis. Iškviečia 911, išeina gatvėn ir sugėdina reperį. Taip sugėdina, kad tas atsiprašinėdamas puola taisyti durų. Galiausiai supranta, kad nepataisys, ir prisimena neatidėliotinai svarbius reikalus kažkur kitur. Apsauginis iš paskos, abu dingsta už kampo. Tada atvažiuoja policija, o apsauginis iš už kampo grįžta vienas.

Tada, pusvalandžiu pavėlavęs, atvažiuoja mano šatlas.

Mano nuotraukos
. Mindaugo nuotraukos.

sekmadienis, rugpjūčio 05, 2007

Apie kvailiausią pasaulyje oro uostą

(Radau šitai kažkur užkaboriuose, 80% parašytą ir pamirštą pabaigti. Pabaigiu.)

Sietlo oro uostas yra organizuotas kvailiausiai pasaulyje. Tiesa, nesu visiškai tikras, kadangi nebuvau Rusijos oro uostuose.

Pradedam. Kas sakė, kad Amerikoje nėra socializmo? Bagažo konvejeriai kartu yra ir socialinė parama skurstančioms bagažo draudimo kompanijoms bei nekvalifikuotiems "minimum wage" darbininkams. Pirmieji remiami specialiai padarytais konvejeriais, kurie mėto lagaminus nuo juostos ant juostos iš gana padoraus aukščio. Antrųjų gi darbas yra pakelti taip numestą lagaminą ir jį pastatyti rankena į viršų prie krašto, kad keliauninkui būtų patogu pasiimti savo šukes ir duženas.

Susirinkus šukes praeinama muitinė ir tada bagažas vėl atimamas iš tavęs, nesvarbu, ar persėdinėji į kitą skrydį ar nori eiti lauk iš oro uosto. Taip, ir pastaruoju atveju privalai savo bagažą užkrauti ant tų šauniųjų konvejerių, tada eiti eiti eiti ir prie išėjimo vėl laukti prie konvejerio. Jeigu sulauksi.

Toliau, tranzitiniams keleiviams, pavyzdžiui man, reikia pereiti į kitą terminalą. Amerikietiškas šios problemos sprendimo būdas būtų nutiesti daug greitkelių tarp terminalų, kiekvienam keleiviui duoti po SUV džipą arba pikapą sunkvežimiuką ir kad visi draugiškai stovėtų kamštyje. Ačiū dievui, kažkas iš planuotojų viena ausim Europoje nugirdo, kad galima tam tikslui traukinuką paleisti. Bet iki galo traukinukų esmės nesuprato. Tad nutiesė tris atskirus žiedus kokių 200 metrų skersmens kiekvienas. Pavažiuoji pirmu traukinuku 200 m. pusratį, išlipi, nueini 200 m. iki antro, pavažiuoji, išlipi, nueini, pavažiuoji. Trys traukinukai, du persėdimai, pusę kelio ėjai. Paksas, ir tas tramvajų Vilniuje gudresniais maršrutais nutiestų.

Įlaipinimo į skrydį cirkų nepasakosiu, jie tokie patys kaip ir visur kitur. Užtenka tik paminėti, kad boarding pasas avialinijų darbuotojo rankose staiga gali nustoti būti boarding pasas ir akimirksniu vėl atvirsti į boarding pasą, priklausomai tik nuo mėnulio fazės ir mano veido išraiškos piktumo.

šeštadienis, rugpjūčio 04, 2007

Kaip mus iš lėktuvo išmetė

Prieš porą savaičių kažkas iš Google internų pasiūlė nuvažiuot su parašiutais iššokti. Sutikau greitai, nes jau metus pavydėjau Eglei. Šiaip bijau visokių ten aukščių, bet pamąsčiau, kad iš lėktuvo išgrūda nieko neatsiklausę prieš tai, tad jokio skirtumo, tereikia rudas kelnes užsidėt, kad baimės išoriškai nesimatytų.

Sutartą dieną trečdalis užsirašiusių kažkur dingo, likę gi mes susėdom į mašinas ir važiavom dvi su puse valandos per dykumas ir kalvas (amerikietiškais standartais kalnus) į parašiutų centrą. Atvažiavę galėjom rinktis du variantus: arba penkios valandos apmokymų ir šoki vienas su savo parašiutu (ir dar du iš šonų šoka su tavimi ir laiko), arba penkios minutės apmokymų ir šoki tandemu intymiai prisirišęs prie profesionalo. Visi draugiškai pasirinkom pastarąjį variantą, palaukėm pusvalandį eilėj, išklausėm penkias minutes apmokymų ir susėdom į kukurūzinį lėktuviuką. Šis kokias dešimt minučių lipo į 4 kilometrų aukštį, atidarė duris ir – atvažiavom, visi prašom lauk.

Prie durų pažiejęs žemyn gal ir spėjau kažką pagalvot, bet instruktorius tą akimirką tiesiog užvirto ant manęs ir štai mes jau krentam. Ne šiaip krentam, o kūlversčiais verčiamės. Žemė, lėktuvas (ėėėėei, kodėl jis taip greitai tolsta), žemė. Pirmas porą sekundžių išvis nieko nesupratau. Po to nustojom vartytis ir laisvai kritom pilvu žemyn. Va tada ir pajutau visą kritimo malonumą. Vėjas švilpia, sukamės, fotografė duoda rankas, sukamės ore ratais. Puikumėlis! Nerealumėlis! Man taip patiko, kad ko gero, vienas pats aš iki pat žemės taip būčiau nušvilpęs su vėjeliu ir ten susikūlęs.

Instruktorius tokiam pasiūlymui turbūt nebūtų pritaręs, tad kažkur po minutės išskleidė parašiutą. Staiga nebekrentu, o kabu. Pasirodo, su parašiutu leistis taip pat linksma kaip ir be parašiuto: galima visaip sukinėtis, galima staigiai nukristi kažkiek metrų ir po to „pakibti“ ore. Taip pasidarkę ore apie penkias minutes nusileidome.

Parvažiavom namo. Visą likusią dieną pravaikščiojau išsišiepęs iki ausų. Jau dvi savaitės kirba noras pakartoti, tik šį kartą vienam. Ateis laikas, ateis...

Nuotraukos!

Iš kur pas mane ką tik tiek daug laiko atsirado

Darbe bežaisdamas krepšinį išsisukau koją pagal pilną programą – su ligoninės priimamuoju, įtvaru ir ramentais. Taip atsirado trys nenumatytos laisvos dienos, kurias planuoju turiningai panaudoti - rašydamas į kastauyrą. Jeigu neatidėliosiu kitai dienai, ką moku labai gerai.

trečiadienis, liepos 18, 2007

Amerika: kuo naudingas Stanfordas, "Oh, you are from Google?", ir kodėl negalima šaudyti paštininkų

Liepos 3 ir kažkiek darbo dienų po to. Darbo pradžia. Man šokas, bet toks visai mielas. Apie darbo ypatybes ir linksmybes dar parašysiu. Visas pirmas darbo dienas ten ir praleidau nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. O kam namo eiti? Darbe gi linksma! Laukiau šeštadienio, kad galėčiau apsirūpinti dviračiu – pasivaikščiojimai pėstute į antrą savaitės pusę visai pradėjo atsibosti.

Atėjus šeštadieniui sėdau į tą patį piktą dviejų aukštų traukinį ir pavažiavau porą stotelių SF pusėn, iki Stanfordo. Universiteto miestelio vidury yra dviračių parduotuvė, kuri mielai išsprendė mano problemą. Stanfordas visai gražus, bet fotoaparato kaip tyčia nepasiėmiau. Sugrįšiu ten, kai reikės kokį varžtelį prisukti, tada bus ir nuotraukos. Dviratuotas po truputį grįžau namo, pakeliui dar sutvarkydamas milijoną reikalų.

Vakare, o vakare užtat buvo SF intern party. Proga trumpam grįžti į miestą, ir netgi nereikėjo tuo traukiniu trenktis, o buvo visas „party bus“ užsakytas, kas labai svarbu, nes antraip nėra kaip naktį grįžti iš SF į MV – šiuo metu didžiausia problema mano buityje. Party'is praėjo linksmai. Dar nespėjau priprasti prie didesnio nei įprasta aplinkinių susidomėjimo savo darboviete, bet tai visai nieko.

Sekmadienio rytą (kuris buvo gerokai po pietų) vėl sėdau į traukinį ir vėl važiavau į Stanfordą pasiimti savo kažkur nakčiai palikto dviračio. Jeigu Danijoj, kur nusikalstamumo kaip ir išvis nėra, dviračius vagia, tai čia rimtai svarsčiau, ar berasiu. Radau. Be oro galinėj padangoj. Užtat už kvartalo pasitaikė dviračių parduotuvė, kurie mielai už kuklų mokestį sutvarkė. Turbūt jie ir pradūrė.

Kitą darbo savaitę viskas beveik tas pats, tik su dviračiu. Antradienį pusę dienos sugadino social security numerio išėmimas. Ofise eilės kaip trečio pasaulio šalyje. Bet nuo trečio pasaulio šalies ofisą galima atskirti kvailų užrašų, kokių pasitaiko tik Amerikoje, buvimu. Visus konkurentus nugalėjo šitas: „It is a federal felony to kill, (...milijonas kitų negerų dalykų...) a federal employee on a duty.“ Ot velnias, maniau, jog pirmus du kartus tik baudą išrašo. Ten turbūt prieš šimtą metų buvo sportas paštininkus šaudyti?

trečiadienis, liepos 11, 2007

Amerika: San Franciscas baigėsi. Tam kartui...

(anksčiau)

Ketvirtadienis, 28 d. Sergu. Ieškau buto. Nerandu. Nors užmuškit, neprisimenu, ką veikiau vidury dienos, turbūt tvarkiau ir dėjau internetan Grenlandijos nuotraukas. Vakare toliau pažindinausi su vietinėm pasilinksminimo vietomis. Visai į vakarą prisijungia Jake, vakaras tęsiasi. Susipažįstam su vietinėmis, pažinčių su vietiniais sėkmingai išvengiam. Išsiskirstom antrą nakties.

Penktadienis, 29 d. Sergu visiškai. Be to, esu visiškai praradęs balsą. Šiandien per pietus baigiasi mano Mountain View rezervacijos atšaukimo terminas, ir kaip tik Mila parašo, jog įsikraustė kažkur tam pačiam Mountain View'e. Ką gi, planas gyventi mieste buvo geras, bet tam kartui žlugo. Visi trys išsiskirstom kas kur: aš ir Mila esam kaimynai MV, Jake kol kas apsistojęs pas pusbrolį San Francisce ir ieško sau vienam vietos.

Nusprendžiu, jog užteks kultūrintis, reikia savaitgalį ramiai išsimiegoti ir pasveikti. Tad susirenku daiktus, išsikraustau iš hostelio ir traukiu miestan ieškoti traukinio į MV. Traukinys irgi amerikietiškas: atrodo kaip piktas dviejų aukštų namas. Ir juda greičiu, nedarančiu gėdos nekilnojamam turtui, tik tiek, kad kaip per žemės drebėjimą. Bet užtat girdi visas miestas. Per valandą įveikiam apie 70 kilometrų, ir išlipu tipiškam amerikietiškam priemiesty Mountain View. Jokių kalnų nematau, tik tokius nelygumus, truputį aukštesnius už Šeškinės ozą. Bet amerikiečius čia galima suprasti, gi nevadinsi miestuko Not Very High Mountain View arba We Wish There Was A Mountain View.

Toliau su transportu sudėtinga. Pasiimu taksi, taksistas nejungia skaitliuko, kainą užkelia trigubai. Nusideru iki pusantragubai. Galų gale atvykstu į būsimus namus, numetu daiktus ir marš miegot.

Miegu visą savaitgalį su nedidelėmis pertraukomis nusipirkt maisto ir vaistų. Pirmadienį galų gale pradedu sveikti, sugrįžo net ir kažkur visą savaitgalį pragastroliavęs balsas. Ta proga galų gale pradedu nuo pradžių rašyti kelionės dienoraštį. Po to išeinu pasivaikščioti iki Google, kad pirmą darbo dieną nepavėluočiau, nepasiklysčiau ir į kokį Microsoftą netyčia nenueičiau. Google amerikietiškų priemiesčių standartais nuo namų labai arti, pėškom eiti apie pusvalandį.

Kitą dieną prasidėjo Google.

antradienis, liepos 10, 2007

Ameria: San Franciscas įpusėjo

(anksčiau)

Kol nepamiršau: mano kontaktai: +1-415-269-4819 bei laurynas@gūgle.com („ū“, žinoma, pakeiskit). Tad skambinkit ir rašykit :)

Antradienis, 26 d. Pagal jau susiklosčiusią visai negražią tradiciją miegu po 12 valandų ir nė kiek nesveikstu. Atsikėlęs toliau sėdu prie laptopo, einu į craigslistą ir toliau ieškau namų mums trims. Šį kartą vienas, nes Milai ir Jake'ui šiandien pirma diena Googlėj. Aš tuo tarpu dar turiu savaitę. Paieška bevaisė. Po truputį pradedu galvoti, jog turbūt teks gyventi ten, kur rezervavausi, Mountain View. Po pietų vėl traukiu miestan. Užlipu į Twin Peaks, kur truputį vėjuota. Ir vėl gana greitai apsisuku, dėl jau nė kartą minėtos priežasties, kad ją kur.

Vakare į mano hostelio restoraną atvažiuoja Mila ir Jake. Linksmai pasėdim, dalinames Ohio, Oksfordo ir Aalborgo nuotykiais, ir, be abejo, jųdviejų pirmos dienos įspūdžiais. Mudu su Jake guodžiam Milą, kad tikrai rasim, kur gyventi. Istorija parodė, kad melavom :)

Trečiadienis, 27 d. Apie kėlimąsi ryte žr. bet kurios ankstesnės dienos dienoraštį, nieko naujo. Po kėlimosi kaip į darbą: už laptopo, telefono ir į skelbimus. Įvykdęs dienos kvotą patraukiu miesto centran. Kelionės priemonė - vėžlio greičiu besivelkantis troleibusas, toksai už Vilniaus Škodas prastesnis. Publika irgi panaši kaip Vilniuj troleibuse prie Kalvarijų turgaus. Pagal amerikietiškus standartus San Francisko viešasis transportas yra labai labai išvystytas, kitaip sakant, Europoje nedarytų gėdos Albanijai. Bet užtat kelionės tikslas buvo to vertas. Apžiejau Fisherman's Wharf, sutikau ir šitą, pasirodo, žymiausią, pasaulio bušmeną.

Vakare ėjau tikrinti savo hostelio kaimynystėje esančių barų ir klubų. Laiką praleidau puikiai, su Aalborgo gatvės „pasirinkimu“ nepalyginsi. Ir žmonės kur kas draugiškesni nei Danijoje. Su Jake ir Mila nesusitikau. Pastaroji, būdama labai gudri mergina, nujautė, kaip čia viskas baigsis, ir vakarą praleido Mountain View besieškodama namų sau.

pirmadienis, liepos 09, 2007

Amerika: San Franciscas tęsiasi

(anksčiau)

Pirmadienis, 25 d.
Atsibundu po 14 valandų miego kaip sudaužytas. Vis dar baisiai peršalęs. Toliau su Jake ieškom namų. Peršalus prie kompo nesisėdi, tad po kokių trijų valandų paieškų nusprendžiu, kad apsieisiu šiandien be namų ir išeinu pasivaikščioti po miestą. Hostelyje pasakau, kad kol kas išsikraustyti nesiruošiu.

Taigi, San Franciscas (nuotraukos už visas ten praleistas dienas iš karto). Iš tiesų jis yra mažiukas – plotu mažesnis už Kauną, ir gyventojų „tik“ apie 700000. Aišku, jis mažiukas ne iš gero gyvenimo – iš trijų pusių jūra, iš ketvirtos pikti priemiesčiai, kurie nė už ką nesijungs prie miesto. Tad jis užgrūstas betonu ir asfaltu iki ausų. Be to, baisiai kalvotas. Taip radosi tokie stebuklai, kaip 17 laipsnių statumo gatvės, galite pažiet prie nuotraukų.

Kitas įdomus dalykas čia yra mikroklimatai. Šalia esantis vandenynas plius pastovūs vėjai plius tos kalvos – oras keičiasi kas 200 metrų. Ir ne taip, kad oras būtų tiesiog labai permainingas – ne, kiekvienoje vietoje jis pastovus. Kiekvienas rajonas turi savo vietinį orą. Temperatūrų skirtumai iki gerų 5 laipsnių.

Po miestą vaikščiojau gal tik kokias dvi valandas, po to eilinį sykį prilaužė peršalimas, tad apsisukau nė nepasiekęs centro. Grižęs į hostelį sužinojau, jog trečia suplanuota buto draugė, Mila, doktorantė iš Oksfordo, atskrido iš Niujorko, nuvažiavo į Mountain View, irgi galų gale perskaitė paštą ir sužinojo, jog nebeturi kur gyventi. Nesunku atspėti, jog tikrai nedžiūgavo.

Galiausiai vakare susipažinau su abejais savo hostelio restoranais. Jie visai nieko.

ketvirtadienis, liepos 05, 2007

Amerika: San Franciskas toliau

(anksčiau)

Sekmadienis, 24 d. Lėtai lėtai atsibundu. Pirmas pojūtis: aš baisiai baisiai peršalęs. Su tuo susitaikęs pradedu reaguoti į aplinką. Per naktį atsirado daugiau kambariokų: olandė, atvažiavusi į kažkokią konferenciją Stanforde. Stanfordas yra vienas geriausių pasaulio universitetų, bene pagrindinė silicio slėnio atsiradimo priežastis, ir stanfordiečių dar teks sutikti ne vieną ir ne du. Taigi toji olandė pasiskundė, kad konferencijoje nuobodoka, ir išėjo žiūrėti gėjų parado.

Tada pradėjo keltis mano lovos kaimynas iš pirmo aukšto. O jo nugara visa subintuota. Kas atsitiko? - pripjovė už poros kvartalų paaugliai. Už ką? - kaip ligoninėj jam paaiškino – nes tokių, kaip jis, daug, todėl ligoninėj žino gerai – už nieką, čia tiesiog "įšventinimo" į gaujos narius ritualas. Nuostabu. Vargšas atskrido iš Floridos vasarai padirbėti čia, bet po gatvės nemalonumų spjovė į viską, pasikeitė bilietą, ir už poros dienų išskrido namo. Mane irgi nuteikė pozityviai, ką padarysi.

Tai koks čia rajonas, kad žmones pjausto? O rajonas iš tikrųjų įdomus - Mission District. Gyvena meksikiečiai ir menininkai. Pilnas kavinių, klubų, bohemos ir kitų linksmybių. Bet sutemus nuošalios gatvės pilnos meksikiečių paauglių su peiliais, ar bent jau man taip paaiškino.

Atsikeliu. Kaip žinia, reikia susirasti, kur gyventi. Vienas iš suplanuotų buto draugų, Jake, irgi turėjo penktadienį vakare atvažiuoti į SF, tad skambinu jam. Atsiliepia, taip, jis sėkmingai atvažiavęs, ir kas geriausia – apsistojęs pas pusbrolį praktiškai už 100 metrų nuo mano hostelio. Susitinkam, nueinam pusryčių, plepam. Jake yra Ohio studentų sąjungos prezidentas, ar kažkaip panašiai. Organizavęs koncertus ir Bilo Klintono kalbas per diplomų įteikimus.

Po pusryčių nepamirštam, ko susirinkę, ir einam ieškoti namų. Nusiperku telefono kortelę, su laptopais susirenkam jo pusbrolio name–jo pusbrolis kažkoks pardavėjas/vadybininkas Googlėj–ir kimbam į skelbimus internete. Po keturių valandų darbo nusprendžiam, kad šiandienai užteks, einam papietauti. Tada mane prilaužia peršalimas/jet lag'as, tad atsisveikinęs nueinu miegoti gal šeštą vakaro.

trečiadienis, liepos 04, 2007

Pirma diena Google

Šiandien buvo pirma darbo diena. Ačiū dievui, kad rytoj išeiginė, nes galiu nors truputį atsigauti ir suvirškinti šiandienos įspūdžius. Pasakot detalių negaliu :), bet galiu patvirtinti, kad visa, ką girdėjote ar galit paskaityti oficialiame puslapyje apie darbo sąlygas Googlėj, yra tiesa – nuo geram restoranui nedarančio gėdos maisto iki masažų ir kirpyklų. Visko per tris mėnesius ir nespėsiu išbandyti. Bet svarbiausia yra publika, ten surinkti žmonės. Nė su vienu nebuvo nuobodu pašnekėti apie tai, ką jis daro, arba kad ir apie orą.

Iš techninės pusės visko dar neišsiaiškinau, bet jau jaučiuosi, kaip gavęs mygtukus nuo atominių bombų paleidimo.

Rišlumo mano rašinėjimuose nesitikėkit dar kokią savaitę. Dabar einu padaužyt galvą į sieną, kad įsitikinčiau, jog nesapnuoju. Tada toliau pasakosiu apie San Franciską.

antradienis, liepos 03, 2007

Amerika: atvykus į San Franciską

(pradžia)

Šeštadienis, 23 d. San Franciscas – Sietlas. Amerikietiškos avialinijos skiriasi nuo europietiškų. Į gerą, nes gėrimai nemokami. Į blogą, nes skrydžio saugumas demonstruojamas „TV shop“ stiliumi susuktu filmuku. Jis panašus į skalbimo miltelių reklamą. Pilnas besišypsančių žmonių, kurie laimingi, nes spėjo deguonies kaukę užsidėti prieš sudūžtant lėktuvui. Nuostabu. Tik pakilus mane įveikia jet lagas, pabundu tik prieš pat San Franciscą.

Šeštadienis, 23 d. San Franciscas. Nusileidžiu apie aštuonias vakaro, mano vidiniu laiku, pasilikusiu kažkur Danijoje – apie penkias ryto. San Francisco oro uostas ne toks įdomus, kaip Sietlo. Belaukdamas bagažo svajoju apie miegą. Kaip tyčia bagažo nesulaukiu. Einu aiškintis, paaiškėja, jog mano bagažas buvo suoptimizuotas iš maniškio į sekantį skrydį, kuris yra mažiau nei už valandos. Nesigilinu, kokio velnio šeštadienio vakarą yra du skrydžiai vienas iškart po kito iš Sietlo į San Franciską, ir kantriai laukiu. Valandą įnirtingai kovoju su miegu, bagažo visgi sulaukiu. San Franciske dešimta vakaro, o man septinta ryto. Išeinu iš orouosto, surandu mikrūškę „nuo durų iki durų“, pasakau adresą, atsisėdu, smingu. Vairuotojas porą kartu mane pažadina dėl adreso. Nieko nesuprantu, ko jis nori iš manęs. Gal šiaip norėjo pabendrauti, nes nuveža vis tiek teisingai.

Išlipu gatvėje vidury didelio didelio baliaus. Mano hostelyje balius ypač įsibėgėjęs - pirmame aukšte ir ant stogo yra po restoraną. „You should join the party“, šypsosi registratorė. Teisybę sako, bet tik bejėgiškai nusišypsau ir kažką sumurmu apie jet lagą. Mano kambarys keturvietis su dviem dviaukštėm lovom. Aš miegu antram aukšte, mano lovos pirmam aukšte kažkas dejuoja. Mane palydėjusi registratorė labai jo atsiprašinėja. Nors pro atidarytą langą baliaus garsai girdisi kaip iš gretimo kambario, krentu miegot kaip rąstas.

Oij, rytoj iš pačio ryto mano pirmas kartas Googlėj, tad vėlgi teks pratęsti kitą kartą :)

pirmadienis, liepos 02, 2007

Amerika: kelionės pradžia

Penktadienis, 22 d. Kelionės priešistorė. Pagaliau paštu atgaunu savo pasą su JAV viza. Kraunuosi daiktus. Internetu užsirezervuoju hostelį (Symka, tavo rekomenduotas buvo pilnas...), kadangi pastovus plotas pažadėtas tik nuo pirmadienio. Atsikelti reikia šeštadienį šeštą ryto, suveikia senas šeštadienio ryto lėktuvo pramiegojimo kompleksas, tad kaip beišmanydamas į kairę ir į dešinę atsisakinėju visų kvietimų į penktadieninius balius. Jų kaip tyčia koks milijonas. Į vieną visgi užsuku pusvalandžiui. Kaip įsitikinu šeštadienio ryte, balius buvo tikrai labai sėkmingas. Lėktuvo nepramiegojimo profilaktika buvo labai laiku.

Šeštadienis, 23 d, Europa. Nieko nepramiegojau! Traukinys į Kopenhagą, man jau trečias per savaitę. Pradedu švelniai nekęsti kelionių traukiniu. Pagalvoju apie keliones autobusu ir neapykanta traukiniams bemat išsisklaido. Oro uostas. Įsičekininu. Paskutinį kartą Europoje pasitikrinu el. paštą. Randu laišką iš Jake, vieno iš dviejų suplanuotų buto draugų, kad suplanuoto buto savininkas ėmė ir atšaukė mūsų susitarimą. Iškyla palapinės Aalborge prisiminimai. Džiaugiuosi, kad nenutraukiau savo pirmos rezervacijos butui Mountain View, kuris yra arti Google, bet palyginus toli nuo San Francisko.

Skrydis Kopenhaga–Sietlas. Skirtingai nuo kai kurių mano draugų perspėjimų, SAS nuskraidino visai neblogai. Visas devynias valandas maitino, girdė ir bandė linksminti. Nesigavo tik paskutinis punktas – kad ir kaip besistengtų, lėktuvas vistiek yra gana prastas kino teatras. Bet man tai ir nerūpėjo. Prilipęs prie iliuminatoriaus žiopsojau į Arkties kalnus ir ledynus, retkarčiais paplepėdamas su kaimynu, kažkokiu labai dideliu kažkieno bosu, apie tai, kodėl katės mėgsta miegoti ant klaviatūrų. Nuskridom be nuotykių.

Šeštadienis, 23 d., Sietlas. Išlipu Amerikoje. Imigracijoje nufotografuoja ir paima pirštų antspaudus. Man visai nepatinka, bet niekas manęs neklausia apie tai. O klausia apie mano vizito tikslą, ir daro tai kur kas rūpestingiau nei ambasadoje. Kita vertus, į klausimus „ką darysi Google“ ir „nupasakok savo paskutinio darbo pobūdį“ galima atsakyti taip, kad pareigūnui praeina bet koks pareigos ginti Tėvynę sukeltas noras plėtoti šias temas. Praeinu fantastišką Sietlo oro uostą, o, jis toks fantastiškas, kad aš apie tai dar parašysiu atskirai, ir sėdu į San Francisco skrydį.

Kadangi per ilgų įrašų bloguose žmonės neskaito, tęsinys bus kitą kartą :)

trečiadienis, birželio 27, 2007

Nuskridau! Bet Amerika palauks, dabar apie Arktį

Aš jau San Francisce, krečiamas lengvo kultūrinio šoko. Turiu krūvą istorijų, kurias papasakosiu, kai ateis laikas – vienos dar nesibaigė, kitomis dar kol kas nenoriu gąsdinti tėvų. Trečias artimiausiu metu.

Tad pirmiausia ne apie Ameriką. Skrydžio Kopenhaga – Sietlas laukiau nė tik dėl to, kad patekčiau Amerikon, bet ir dėl todėl, kad praskrendama Grenlandija ir kitos baltų meškų vietos. Arktis visada man buvo įdomi, bet kelionės į Grenlandiją, Špicbergeną ir šiaurės ašigalį man vis dar neįperkamos (taip, aš patikrinau kainas :) Tad kol kas tenka tenkintis tuo, jog pasiėmęs fotoaparatą išsiprašiau lėktuve vietą prie lango – netgi labai švaraus pagal lėktuvų standartus. Skandinaviška SAS kokybė.



Taigi – Arktis iš vienuolikos kilometrų aukščio.

antradienis, birželio 19, 2007

Pabaiga

Penktadienį apsigyniau magistrinį. Taip pasibaigė du metai darbo. Dabar galiu pasidalinti ateities planais - kadangi pirmadienį gavau vizą ir dabar planams jau būtų gana sunku sužlugti. :)

Taigi. Šį šeštadienį išskrendu į JAV, į Kaliforniją, kur iki rugsėjo pabaigos stažuosiuos Google silicio ar tai silikono slėnyje. O gyvensiu tuo tarpu San Francisco centre. Manau, kad bus apie ką papasakoti į blogą.

Grįžęs iš JAV rugsėjo pabaigoje dar pabandysiu nuvažiuot į Vieną, kur kas nors – aš arba ne aš – pristatys kovą parašytą straipsnį, kurį priėmė į konferenciją.

O nuo spalio pirmos pradedu trijų metų Ph.D. studijas čia pat – Aalborgo universitete. Tema ta pati, vadovas tas pats, tik turėsiu ofisą vietoj grouproom'o ir didesnę stipendiją.

Blogo pavadinimas turbūt keisis.
Iki!

ketvirtadienis, birželio 14, 2007

Misija neįmanoma: danų kalba

Vakar baigėsi šio - man jau trečio - semestro mokslai kalbos mokykloje.

Šis trumpas filmukas (ačiū Kazymai) padės jums geriau suprasti mano neviltį ir skausmą.



Net norvegai iš jų tyčiojasi.

ketvirtadienis, gegužės 31, 2007

Išleistuvės, išleistuvės, karnavalas

Grįžau iš Lietuvos. Susitikau su daug draugų, su dar daugiau nespėjau, pasisedėjom vienose išleistuvėse. Kelionės pagaliau baigėsi. Tam kartui.

O grįžau į Aalborgą pačiu laiku - visų pirma į Stardo išleistuves, o po to tiesiai į didžiausią karnavalą šiaurės šalyse. Penktadienį ir šeštadienį miesto gatvėmis ėjo karnavalo grupės, abu vakarus buvo po koncertą vienam iš parkų.

Danai mėgstą karnavalą dėl kelių priežasčių. Tai puikiausia proga kiekvienam danui apsirengti taip, kaip jis rengtųsi kiekvieną dieną, jeigu tik kas leistų. Be to, tai proga negyvai prisigerti šeštadienio rytą, išsimiegoti, ir prisigerti antrą kartą vakare. Bet kuriuo atveju, dar krūva nuotraukų, ypač apie danių aprangos ypatumus, yra čia. O čia Neriaus. O čia Kazymos.

Kitose naujienose: yra daug kitų naujienų. Tikiuosi per kokią savaitę papasakoti :)

ketvirtadienis, gegužės 10, 2007

Sardinija!

Grįžau iš Italijos. Sardinijoj gražu.






Likusios nuotraukos čia. Šią savaitę ilsiuosi nuo atostogų, o pasiilsėjęs antradienį atskrendu į Vilnių. Iki greito!

sekmadienis, balandžio 22, 2007

Kur universitete pavalgyti?

Kai rašėm straipsnį ir teko paromis sėdėti universitete, ten pat teko ir valgyti, apie kažkokį maisto gaminimąsi namie nebuvo nė kalbos. Ta proga apėjau visas valgyklas, picerijas, ir kitas maistvietes aplinkui. Kad šito tyrimo, kurio metu buvo išleistas kilogramas pinigų ir suvirškinta tona šūdo, rezultatai nenueitų veltui, parengiau nedidelį žemėlapį su paaiškinimais, kuris, tikiuosi, pravers AAU naujokams ir svečiams.

Taigi (paspauskite, jei norite didesnio įskaitomesnio varianto):



1 – Mano grouproom'as. Čia sėdžiu aš ir trys ispanės. Starto ir finišo taškas.
2 – Pagrindinė universiteto valgykla. Vidutiniškas maistas, 20-40 kronų, visada ką nors sutiksi iš pažįstamų kituose fakultetuose.
3 – Humanitarinio fakulteto valgykla. Maistas toks pat, kaip ir pagrindinėj valgykloj, užtat aplinkui vien tik merginos.
4 – Itališka turkų picerija. Poprastės picos už 40-60 kronų, bet užtat pusė viščiuko už 40 kronų! Geriausias kainos/gauto maisto kiekio (nebūtinai kokybės) santykis.
5 – Føtex supermarketas. Lentynos nukrautos tuno skardinėm už 3 kronas ir duona už 2 kronas, kurios net pelėsiai nemėgsta. Lentynas apeinu iš tolo. Yra picerija, pardavinėja sudžiuvusios picos gabaliukus už 20 kronų.
6 – Novy valgykla. Būtų normali. Vienintelė su sriuba. Kai nuėjau, maisto nebuvo.
7 – Mūsų vietinė valgykla. 20-40 kronų. Maistą ruošia bendradarbiaudama su nudvėsusių asilų ferma. Prieš valgant salotas patartina pirma jas užmušti. Savo laiku laimėjo maitinimo konkursus Osvencime ir GULAG'e.
8 – Žlugusių svajonių tapti gera virėja dvokas.

penktadienis, balandžio 20, 2007

Namo! Trumpam.

Už mėnesiuko trumpam užsuku namo:

Date: Tu 15/05
Departure: 15:05 Copenhagen - Arrival: 17:35 Vilnius

Date: We 23/05
Departure: 12:55 Vilnius - Arrival: 13:30 Copenhagen

Ar kas nors norit susitikti Kopenhagoj ar Vilniuj?

Kitose naujienose: po ilgos pertraukos prikroviau nuotraukų į galeriją:

  1. Pasisedėjimas ir pokeris namie kažkada žiemą
  2. Mano ir Neriaus gimtadienis
  3. Aalborgo jūrų muziejus. Su povandeninėm valtim!
  4. Šeštadienis parkelyje
O dabar kraunuosi lagaminus Italijon beveik dviem savaitėm, pradedant pirmadieniu.

pirmadienis, kovo 26, 2007

Apie kovą

Kovas nebuvo nuobodus, greičiau atvirkščiai – užimtas, tad neradau anksčiau progos prisėsti ir parašyti, kas čia naujo. O naujo nemažai.

Visų pirma (tai buvo jau seniai, lygiai prieš mėnesį), Aalborge prisnigo. Bet koks sniegas čia yra stichinė nelaimė: uždaromos magistralės (pabandykit įsivaizduoti tai Lietuvoje), parduotuvių lentynos atrodo kaip SSRS (tik be degtinės), o greitoji į iškvietimus važinėja tanketėmis. Ir užstringa. Po šio sezono galbūt ir vietiniai kelių prižiūrėtojai supras, kad sniegą galima ne vien tik druskos mišiniu barstyti, bet ir stumti į kelkraščius.

Laimei, sniegas laiku ištirpo ir galėjau persikraustyti. Kraustymosi metu sužinojau, kad mano kieme, skirtingai nuo daugumos kitų, senų baldų išmetinėti negalima. Bet kartu su „didžiuoju“ Laurynu nuo pikto kastuvu ginkluoto dano pabėgom sėkmingai. Kadangi nežinojau (ir dabar nežinau), kiek dar laiko būsiu Aalborge, prisiglaudžiau pas Kazymą. Vieta labai gera, pats pats miesto centras. Pas Kazymą svečiavosi ir daugiau žmonių: Symka, po to tautinių šokių šokėjas iš Švedijos, kuris kartu turi ir matematikos PhD, tad patikrino matematiką mano magistriniame, ir galiausiai mane Kopenhagoj nakvynėn priėmęs Laimonėlis.

O didžiausias laiko rijikas šį mėnesį buvo straipsnio į konferenciją deadlainas. Beveik tris savaites be poilsio dienų (į pabaigą po 14 val. per dieną) sukau savo magistrinio eksperimentus, kol Simas su Christianu „Dėde“ rašė tekstą. Kur čia man nauda? Priims straipsnį ar nepriims, bet kuriuo atveju mano magistrinis dabar yra 95% užbaigtas. Be abejo, likę du mėnesiai nėra atostogos (formaliai :)), bet jau turiu lėktuvo bilietus vienai kelionei, artimiausiom dienom nusipirksiu ir antrai. 95% atostogos...

Ir galiausiai: šį savaitgalį buvo Stardo vestuvės. Sėkmės naujame gyvenime :)

antradienis, vasario 27, 2007

Kaip aukštosios technologijos smirdantį reikalą sprendė

Niekam ne paslaptis, jog Danija nuo seno yra žemės ūkio kraštas, besispecializuojantis kiaulininkystėje. Jei kam kyla abejonių, užtenka pasakyti, jog Danijoje gyvena apie 5 milijonus danų ir 13 milijonų kiaulių (nežinau, kaip skaičiuoti tuos, kurie patenka iškart į abi kategorijas.)

Tačiau be kumpių, lašinių ir už eksportą gautų milijardų danams teko priprasti ir prie vienos šlykščios smulkmenos: kiaulės šika. O kai šika 13 milijonų kiaulių, gaunasi praktiškai nacionalinis potvynis. Šitas potvynis (tiksliau, jo veiklioji medžiaga) turi netgi specialų danišką žodį: gylle („giūlė“). To smirdančio reikalo kvapas tapo Danijos nacionaliniu simboliu, kurį iškart užuodžia svetimšaliai, ir nuo kurio raukosi danai – ne nuo pačio kvapo, bet nuo svetimšalių klausimų apie jį.

Blogiausia būna pavasariais. Tada visi ūkininkai valosi po žiemos ir Aalborgą vėjelis iš užmiesčio perpučia skersai išilgai. Nepasislėpsi. O jei turi žemės kaime, ir šalia tavęs atsikraustė kiaulių ferma – tavo nekilnojamojo turto vertė ką tik nukrito 10%. Be to, kartas nuo karto atvažiuos traktoriukas su cisterna visko susirinkti ir išvežti nežinoma kryptimi. Tomis dienomis ir savaitę po jų geriau neiti iš namų ir neatidarinėti langų.

Tai kaip gi aukštosios technologijos šį smirdantį reikalą sprendė? Galbūt fermos užsidarė, ir visi nuėjo dirbti programuotojais ir telekomunikacijų inžinieriais? Deja, ne visai. Gudrūs danai sukūrė paslaugą gyllesms.dk („srutųsms.dk“), kurioje registruojasi ūkininkai ir jų kaimynai. Ūkininkai sumoka varganą 1000 kronų per metus, ir už tai jų kaimynams SMS žinutėmis pranešama, kada atvažiuoja aukščiau minėtas traktoriukas su cisterna. Ūkininkui nereikia pačiam lakstyti per kaimynus, o šie žino, kada neplanuoti barbekju kieme. Visi patenkinti!

ketvirtadienis, vasario 22, 2007

Oro apmokestinimas daniškai

Danijos transliavimo korporacija DR (visuomeninė televizija ir radijas) šiemet išnaglėjo.

Danijoje anksčiau buvo paprastas DR finansavimo modelis: visi, kas turi televizorių arba radiją, moka kasmetinį licenzijos mokestį. Idėja buvo gera, išvengiama reklamų ir pinigų prašymo iš valdžios su visomis iš to išplaukiančiomis problemomis. Tačiau nugalėjo godumas. Šiuo metu DR statosi naują didelį pastatą Kopenhagoje ir turbūt pritrūko pinigų Pikaso paveikslams vestibiulyje.

Šią aštrią problemą DR išsprendė paprastai: nusprendė, kad ne tik kiekvienas televizoriaus ar radijo savininkas žiūri arba klauso DR, bet ir kiekvienas interneto vartotojas tai daro. Kad nepasirodytų maža, DR šventai tiki, jog ir kiekvienas prie interneto prieinančio mobilaus telefono savininkas nieko kito per savo telefoną nedaro, kaip tik žiūri/klauso DR. Valio! Belieka susirinkti pinigus.

Taigi vieną gražią dieną ir aš gavau reketuojantį laišką. (Aš ne pirmas toks) Žemiau pora ištraukų iš jo.

DR Licenzija konstatuoja, kad tavo namai šiandien nėra sumokėję licenzijos.
Vertimas: „Pagavom! Pagavom!“
Parlamentas nusprendė įvesti medijos licenziją nuo 2007 sausio pirmos. Tai reiškia, kad daugiau aparatų, nei anksčiau, privalo būti licencijuoti.
Vertimas: „Jei nepatinka, kaltinkit tik parlamentą. Mes čia ne prie ko. Kaip! Mes gausim daugiau pinigų? Ot tas parlamentas šmaikštuolis, kaip sugalvos kartais.“ Nė žodžio apie savo lobistinę veiklą.
Pasak TNS Gallup, apie 99% Danijos namų turi bent vieną licencijuojamą aparatą: televizorių, kompiuterį arba mobilųjį telefoną, kurie atitinka licencijuojamos įrangos kriterijus.
Vertimas: „Radom būdą, kaip susirinkti pinigus iš visų visų! Padavėja! Dar šampano!“
Daug jaunuolių nusprendžia nemokėti licenzijos, kai išsikrausto iš tėvų namų, nors ir turi licencijuojamą aparatą. Tam yra daug priežasčių. Galbūt jie mano, kad tai per brangu. Galbūt jie mano, kad tai neteisinga. Tačiau tai nėra pateisinamos priežastys.
Vertimas: „Nežiūrit televizijos, neklausot radijo? Užtat turit kompą ir mobiliaką! Kosėkit pinigus, geltonsnapiai!“

Prisimenat animacinį filmuką apie Čipoliną ir mokesčius už orą?

šeštadienis, vasario 17, 2007

Daniškos Užgavėnės

Daniškų Užgavėnių tradicijos labai skiriasi nuo mūsų gražiųjų lietuviškųjų Užgavėnių – mat aukšta kultūra ir civilizacijos apraiškos dar nepasiekė kitos Baltijos jūros pusės. Taigi danai nieko geresnio už gyvūnų kankinimą šiai šventei nesugalvojo.

Daniškos Užgavėnės:
1) Pagauti katę, pageidautina juodą.
2) Uždaryti katę statinėje.
3) Sukviesti visą kaimą ir išdalinti pagalius.
4) Daužyti statinę.
5) Tą, nuo kurio smūgio statinė galutinai subyra, paskelbti kačių karaliumi. Uždėti jam popierinę karūną, duoti litrą midaus (mjød) ar šiaip kokią nesąmonę padaryti – šventė gi necivilizuota.
6) Stebėtis, kodėl katė, jei išgyveno, prišiko į batą ir pabėgo iš namų.

Kai danai buvo visiškai necivilizuoti, subyrėjus statinei jie užplumpindavo negyvai ir pačią katę asmeniškai, jei ši dar būdavo gyva. O pastaruoju metu, matyt, priversti Europos Sąjungos ar Greenpeace, vietoj katės į statinę pradėjo dėti saldainius ar apelsinus, ir pagalius duoti nebe visam kaimui, o tik vaikams. Bet ir tai pasitaiko problemų: vakar universitete studentai žaidė Užgavėnes, vienas trenkė statinei, o statinė supyko ir trenkė atgal. Daug kraujo, ligoninė, siūlės. Statinė laimėjo.

Svarbu: jei pamatysite, kad Lietuvoje kažkas švenčia Užgavėnes daniškai, praneškite internete šiuo adresu. Katės jums padėkos.

ketvirtadienis, vasario 01, 2007

Kodėl švedams negalima daryti albumų viršelių dizaino

Be kitų dalykų, skandinavai žinomi savo muzika ir dizainu. Ypač pastaruoju. Šiuodu sudėję gausime albumų viršelių dizainą. O štai čia švedams kažkas atsitiko ne taip.

Kažkokioje ispaniškai kalbančioje šalyje Abba uždarbiavo santechnikais.





















Vakarėlių liūtai.





















Vakarėlių liūtų kerštas. „Kviečiam į stuffparty 2!“. Stereo!






















„Dizainerį viršeliui pasamdyti?! Išprotėjai?! Mano bobutė geriau ir pigiau padarys negu tas tavo dizaineris!“






















„Eilerto Kalėdos.“ Deja, bet Eilertas būtų populiarus Lietuvoje. O gal Cicinas būtų populiarus Švedijoje?




















Kai rinkau viršelius, maniau, jog bus reprezentuojama visa Skandinavija. Deja deja. Norvegiškų ir daniškų viršelių čia nėra. Nežinau, kaip ten su norvegais, bet danai, matyt, susiprato ir po Aqua'os nė nebando kurti jokios muzikos.

Dar pora neskandinaviškų religinių albumų viršelių.

„Šėtonas yra tikras!“ Akivaizdu.






















Buteliais, švirkštais ir vokiečių kalbos mokytojomis įrodoma, kad Nyčė buvo neteisus.





















Viršeliai rasti iš čia per čia.

ketvirtadienis, sausio 25, 2007

Pabaigos pradžia

Visi geri dalykai turi pabaigą. Manosios Kalėdų atostogos, deja, irgi. Šį kartą mėnuo Lietuvoje visai neprailgo, būčiau mielai pasilikęs ir dar ilgiau. Neprailgo turbūt todėl, kad šį kartą nereikėjo užsiimti jokiomis nesąmonėmis, tokiomis kaip tėvų kraustymas (brr...). Tad galėjau susitikinėt su visais draugais iš eilės, linksmai atūžti naujuosius Ventspilyje ir taip toliau. Nuotraukos: Kalėdos Kaune, naujieji Ventspilyje.

Taip nenoromis sausio tryliktą išskridau Danijon. Net ir lėktuvas nelabai norėjo mane skraidinti, tad sumušė visus rekordus ir iš Vilniaus į Kopenhagą parpė dvi su puse valandos – jau norėjosi išlipti jo pastumti.

Gyvenimas tęsiasi. Iš namų išsikrausto Gediminas, kadangi viską čia pabaigė, ir, matyt, tęs karjerą NASA, ESA, ar dar kokioje nors kosminėje/palydovinėje firmoje. Tik jis dar to nežino. Vietoj Gedimino mėnesiukui atsikrausto Laurynas, mat jam netikėtai truputį prasitęsė darbelis universitete. Bankas atsiuntė laišką, kad pasikeitė mano vadybininkas. Ta proga nubėgau tikrinti jo žioplumo. Patikrinau. Jis tikrai žioplesnis nei praeita mano vadybininkė, tad pasiėmiau Visa/Dankort kortelę. Galų gale galėsiu maisto parduotuvėse kaip žmogus apsipirkinėti. Danų kursai irgi tęsiasi. Atsibodo, kad kas pusmetį keičiasi dėstytoja ir grupė, o pasikeitė ir šį kartą. Ir vienoje grupėje esam trijų skirtingų lygių studentai, tad mokymas vyksta truputį chaotiškai.

Grįžau laikyti sesijos, pačios lengviausios sesijos per visą akademinę karjerą. Vienas egzaminas: pristatyti straipsnį. Dvi valandos pasiruošimo, pristačiau. 10. O po savaitės, vakar, viena įskaita: pristatyti savo projektą. Valanda pasiruošimo. pristačiau. Sesija baigta. Kur bemiegės naktys, kur adrenalinas prieš egzaminą? Kita vertus, tikrai labai nesiskundžiu :)

Taip prasidėjo paskutinis magistrantūros semestras. Nauji-seni darbai, nauji deadlainai, klausimas, ką veiksiu po magistrantūros, po truputį pradėtas spręsti. Pabaigos pradžia.

trečiadienis, sausio 03, 2007

Prieškalėdinės kelionės

Taigi savo projektą atidaviau gruodžio vienuoliktą – lygiai mėnesiu anksčiau nei deadlainas. Kadangi jau seniai buvo gėda, jog per pusantrų metų niekaip negaliu žmoniškai pabūti Kopenhagoje, į ją ir nuvažiavau porai dienų prieš skrydį Vilniun. Kopenhagoje mane maloniai sutiko apgyvendinti Laimonėlis su Ievute. Beje, įsikūrę jie tiesiog pavydėtinai pačiame miesto centre. Tačiau manieji naiviai optimistiniai planai pamatyti miestą žlugo ir šį sykį, kadangi kaip tik tuo metu čia lankėsi ir šimtą metų nematyta mano klasiokė Renata. Tad miesto pamatymas pavirto į alaus ragavimą kabakuose ir pokalbius apie tai, kas nutiko per šimtą metų.

Antrą dieną atsikėliau jau gerokai per pietus. Iki tamsos spėjau nueiti tik iki undinėlės. Po to vėl susitikom su Renata, ir prieš kabakų ataką nuėjom pažieti fotoreportažinių nuotraukų ekspozicijos „World Press Photo“. Nuotraukos, ypač iš karų ir kitų nelaimių vietų, išties emociškai stiprios. Taip per porą valandų viską apžiūrėję patraukėm toliau į kabakus. Šįsyk prie mūsų prisijungė Aistė ir Edita, pažįstamos iš Aalborgo, kurios šiuo metu daro internšipus Kopenhagoje. Dar alaus, dar šnekų...

Trečią dieną atsikėlęs patraukiau tiesiai orouostan. Kada nors aš dar apžiūrėsiu Kopenhagą.

Kopenhagos nuotraukos čia. Taipogi sukėliau keletą nuotraukų iš jau seniai seniai buvusių įkurtuvių. Su šventėm ir gero atsigavimo po švenčių!