Pusantros savaitės po mano grįžimo pasidarėme gimtadienį su Neriumi, mat gimėm beveik tuo pačiu metu: mūsų gimtadienius skiria tik du metai be dviejų savaičių. Pasiėmėm gimtadieniui AAU staff klubą, prisikvietėm krūvą žmonių ir tvarkingai atšventėm.
O kitą trečiadienį po gimtadienio pradėjau vaikščiot į danų kalbos kursus mieste. Pasisekė su grupe: joje susirinkę žmonės panašaus lygio. Panašaus ir mentaliteto: beveik visi studentai. O tautinė sudėtis marga: dvi lenkės, vienas italas bei neaiškus skaičius kinų. Jie kiekvieną kartą vis kiti ateina, matyt, kažkokį labai gudrų grafiką susidėlioję. Ir nuo pažįstamų niekur nepasislėpsi: rumunė Marija iš universiteto ir portugalas Danielius (taip negalima daryti namų puslapio. Girdi, Danieliau?)
Po vieno karto mokytoja nusprendė, kad ne šūdo malti susirinkome, ir išsiuntė mane į sekančio lygio testą. Tam reikia perskaityti tris knygutes. Nuėjau į biblioteką ir paprašiau trijų 3.1 lygio knygučių. Gavau literatūros stebuklus, nė iš tolo neprilygstančius kurmiui:
1. „Barnet“. Gyveno kartą šeima ir negalėjo vaikų turėti. Sugalvojo įsivaikinti. Pildė popierius, ruošė namus, laukė laukė. Galiausiai nuskrido į Afriką ir parsivežė tamsiaodę mergaitę. Geresnių migdomųjų už šitą knygutę dar neradau.
2. „Zanna er væk“. Gyveno kartą šeima ir galėjo vaikų turėti. Na ir turėjo. Kartą mama pasistatė vežimėlį su vaikeliu kieme, nusisuko sekundei ir – nebėra. Ašaros, panika, policija. Laukimas, dar ašarų, dar panikos. Po to paskambina policija, kad vaikas atsirado. Džiaugsmo ašaros. Kitą dieną laikraščio pirmas puslapis rašo, kaip vagys mėgsta Danijoje vežimėlius vogti, tik kartais nepasižiūri, jog juose vaikų būna.
3. „Jan kører bus“. Gyveno kartą Jonas ir vairavo autobusą. Vairavo vairavo, o kartą perkasė gatvę ir jis vėlavo. Stotelėje įlipo piktas pacanas, kuriam tai labai nepatiko: „Tuoj aš tave pamokysiu, kaip autobusą vairuoti!“. Kitą kartą vakare Jonas vairavo autobusą ir įlipo tas pats pacanas su draugeliu, tik jau girti: „Nu ką, gaidy, o dabar tai jau mokysimės, kaip autobusą vairuoti!“. Jonas nebuvo pratęs prie tokių nesklandumų ir išsitraukė telefoną, kad paskambintų 112. Tai nepatiko pacanams, todėl davė Jonui per ausį ir kaip kompensaciją pasiėmė telefoną. Tai nepatiko Jonui, bet jis nieko negalėjo padaryti. Nuvežė pacanus, kur lieptas, pakeliui patyrė dar kelis lengvus kūno sužalojimus. Galiausiai pacanai išlipo, pasiėmę iš Jono ir piniginę ir dar autobuso langą iškūlė. Sumuštas ir apiplėštas Jonas nuvažiavo tiesiai policijon, o iš ten jį vežė tiesiai ligoninėn. Ligoninėj, kaip smurto aukai, jam išrašė apsilankymą pas psichologę. Po kelių dienų policija surado pacanus. Žinos durniai, kaip prie vairuotojų kabinėtis.
Keista skaityti knygutes, skirtas pomokyklinio amžiaus skaitytojams, bet parašytas paprasčiausiu įmanomu žodynu. Potekstė aiški: „Brangieji imigrantai, pas mus Danijoje irgi yra problemų. Tarp kitko, Afrikoje labai gražu. Su geriausiais linkėjimais, danai.“