ketvirtadienis, vasario 19, 2009

Apie slides

Vieną gražią spalio ar lapkričio dieną Francois pradėjo aiškinti, kad tiesiog būtina važiuoti slidinėti. Nuo tos dienos nepraėjo nė kokie trys mėnesiai, kaip mes taip ir padarėme.

Kas tie mes? Veikiantys asmenys:
Carmen. Slidinėti nemoka, padarė visą juodą slidinėjimo organizavimo darbą
Rune. Danas. Slidinėti moka, padarė patį patį juodžiausią organizavimo darbą – kalbėjo telefonu daniškai.
Dalia Vi. Slidinėti nemoka.
Francois. Slidinėjimo idėjos autorius. Slidinėti moka.
Xin. Kinas. Slidinėti nemoka.
Hoyoung. Išprotėjęs korėjietis. Slidinėti nemoka. Užtat moka snieglentinti, ir dar kaip.
Laurynas. Slidinėti nemoka. Kaip vėliau paaiškėjo, moka kristi ir ridentis nuo šlaito su slidėm ar be jų.

Kadangi lėktuvas brangu, važiavom autobusu. Dvidešimt penkias valandas. Naktį miegojau ant autobuso grindų. Išsimiegojau kaip po plentvole. Septintą ryto buvom Val Thorens, du su puse kilometro virš jūros, pusantro metro sniego. Slidinėsim! Jėga.

Šeštadienis. Išlipom iš autobuso, pavalgėm, ir tiesiai ant slidžių. Krūva naujokų, ganomi dviejų mokytojų – Francois ir Rune. Kapstomės varlinyke ir žalioj trasoj, pradžia linksma: pirmiausia nemoku išstovėti ant slidžių. Vėliau nemoku pajudėti kur nors. Dar vėliau nemoku sustoti. Ir galų gale nemoku pasukti kur nors.
Dienos atradimas. „Kiek žmonių! Visi važiuoja į mane!“
Dienos trauma. Žalioj trasoj netyčia sugebėjau rasti kalnelį, nuo kurio netyčia sugebėjau pašokti. Nesugebėjau tik nusileisti nepametęs slidžių.

Sekmadienis. Miegojom gal vienuolika valandų. Skauda visus raumenis. Mes, naujokai, išėjome mokytis į mokyklą, o ekspertai, atsikratę mūsų, nušvilpė į savo juodąsias trasas. Su mokytoju sukinėjamės varlinyke, darom gyvatuką plūgu įveikinėdami posūkius paskui mokytoją kaip ančiukai ir vaizduojam lėktuvus. Po to žalia trasa, dar po to, anot mokytojo, „lengva mėlyna“. Puikumėlis.
Dienos atradimas. Vakarykščio dienos atradimo atšaukimas.
Dienos trauma. Špagatas. Kai krenti, slides kur kas labiau apsimoka pamesti nei nepamesti.

Pirmadienis. Miegojom gal dešimt valandų. Skauda visus raumenis. Oras kaip Aalborge, tik su sniegu vietoj lietaus. Tai reiškia, kad viskas uždaryta. Pamoka atšaukta, spėju pasikelti paskutiniu liftu kokį 100 m į galą žalios trasos, nusileidžiu nieko nematydamas. Slampinėjam po miestuką ir viešbutį neturėdami, ką veikti.
Dienos mįslė. Čia tik mes, seni krienai, miegam po dešimt valandų, keliamės, kad būtumėm trasoj iš pačio ryto, ir beviltiškai nusivarę einam miegot nesulaukę dešimtos vakaro. Gi septyniolikiniai gimnazistai olandai, su kuriais turim garbės gyventi vienam viešbuty, švenčia iki šešių ryto kasdien. Kada jie slidinėja?

Antradienis. Dėl miego ir raumenų nieko naujo. Oras pasitaisė, Francois pasikeitė slides į snieglentę, o Rune – į trumpas slides. Kad visi vienodai nieko nemokėtumėm. Draugiškai darom mėlynas trasas.
Dienos atradimas. Pirmą dieną atrodę neįveikiami šlaitai šiandien atrodo juokingi.
Dienos trauma. Paskutinė trasa vakare, ant šlaito vieni kalnai ir duobės (naujoko supratimu). Mažai kontrolės ir daug kūlversčių.

Trečiadienis. Antra pamoka. Bandom daryti posūkius lygiagrečiom slidėm, o ne plūgu. Gaunasi neypatingai. Galų gale mokytojas nusiveda mus į, anot jo, „lengvą raudoną“ trasą. Jaučiamės dievai.
Dienos atradimas. Kai rideniesi šlaitu žemyn raudona trasa pametęs slides, savaime nesustoji, ne taip, kaip mėlynoj.
Dienos trauma. Žr. atradimą.

Ketvirtadienis. Peršalau. Pasiimu išeiginę, drebu lovoj po antklode, žaidžiu TapDefense su iPhone.
Dienos atradimas. TapDefense 43 lygis ant "hard" sunkumo.

Penktadienis. Šiek tiek mažiau peršalęs, atgal ant slidžių. Oras vidutiniškas. Keliaujam kažkur toli liftais. Leidžiamės raudona trasa nieko nematydami: viskas absoliučiai balta, sniegas nesiskiria nuo dangaus, baltumą paįvairina tik raudoni kuolai.
Dienos atradimas. Kai nieko nematai, nematai ir visokių kalnelių. Bumt bumt bumt per kojas.
Dienos trauma. Nei iš šio nei iš to špagatas lygioj vietoj. Ai ai ai skauda skauda, gal man jau šiandienai užteks.

Šeštadienis. Išsikraustom iš viešbučio, autobusas tik vakare, paskutinė slidinėjimo diena. Leidžiamės prieš tai nebandyta mėlyna trasa, matomumo nedaug. Aš paskutinis, prieš mane Dalia, leidžiamės nuo kalniuko lygiagrečiom slidėm – priešais įkalnė. Aš vos vos greitesnis už Dalią, tad gimsta geniali mintis aplenkti. Čiut čiut pasuku dešinėn, o ten priversta daug puraus sniego, kurio nesimato. Įvažiuoju į pusnį, pametu lazdas ir pusiausvyrą. Už dešimt metrų pametu dešiniąją slidę. Dar už dešimt pametu ir kairiąją. Bumt, bumt, bumt, dar dešimt metrų kūlversčiais pašokinėjęs sustoju. Nušlubuoju susirinkti žaislų. Tuo metu sustoja snieglentininkas: „hey man are you ok, from the lift I saw you crash“. Slidžių nebegaliu užsidėti: abu priekiniai bato tvirtinimai nusisukę stačiu kampu. Slides nunešam į barą šalia trasos, ten kažkas randa atsuktuvą, išima (akivaizdžiai nereikalingą) detalę iš vieno tvirtinimo ir atstato juos abu į vietą. Dėl išimtosios detalės liepia jokiu būdu daugiau nekristi. Kojos manęs nebeklauso, tad tyliai ramiai nučiuožiu iki nuomos, atiduodu slides. Ramu.

Vakare važiuojam namo. Kelionę paįvairina du autobusai, sugebėję kelyje parvirsti ant šono, tad pirmus dvidešimt kilometrų serpentino žemyn leidžiamės valandą. Sekmadienį vakare esam namie. Visi apsidaužę ir visi labai laimingi.