penktadienis, birželio 20, 2008

Indija: Delhi, Agra

Pirmiausia atitaisymas: indiški „moskvičiai“ ir „volgos“ visai nėra rusiški moskvičiai ir volgos. Tiesiog atrodo panašiai. Atsiprašau už painiavą.

Kitą rytą prasidėjo mūsų kelionė su vairuotoju. Sutartu laiku laukė antros jaunystės Toyota Qualis, sumetėm daiktus, susigrūdom patys ir išvažiavom žiūrėti Delio. Pirmiausia nuvažiavom apžiūrėti valdžios rūmų. Gėdos jie nedarytų jokiai imperijai, nuo kuklumo Indijos valdžia tikrai nemirs. Tik viso to apžiūrėti praktiškai neįmanoma: tvoros ir ženklai „sustoti draudžiama.“ Teko pasitenkinti lėtu lėtu garbės ratu.

Neįtikėtinas vaizdas: sustojusios mašinos prie raudono šviesoforo:
Po valdžios kvartalo buvome pristatyti į Humayun's Tomb:
Čia mane persekiojo kažkoks šlavėjas. Jam vis reikėjo pašluoti netoliese manęs keistai į mane žiūrint, kol nepradėjau galvoti, ar nebūsiu įmynęs į kokį dramblio šūdą. Galiausiai paprašė pinigų.

Apie pietus į Agrą. Du šimtai kilometrų. Kelias siauras, eismas intensyvus ir indiškas. Per tris valandas nieko neužmušę nusigavom į vietą. Agroje yra du dalykai: raudonasis fortas ir Taj Mahal. Pastarąjį mums patarė pažiūrėti aušros metu, tad palikome jį kitam rytui ir išsiruošėm į fortą.
Ne šiaip fortą, o beždžionių fortą. Apskritai beždžionės juokingi padarai. Primena žmones...
Atsižiūrėjusius raudonojo beždžionių forto vairuotojas nuvežė ieškoti viešbučio. Ir pradėjom suprasti kelionės su vairuotoju trūkumus. Jis vežė į brangesnius viešbučius nei mums norėtųsi. Šitą vėliau sutvarkėm, bet kelionės pradžioje teko paišlaidauti.

Pristatytiems į viešbutį dar pasiūlė nuvažiuoti į kilimų fabriką. Visi, išskyrus Eigminą, ten ir nuvažiavom. Kilimų fabrikas svečius mėgsta labai. Parodo, kaip jie audžiami, kaip jie piešiami, kokie jie geri, galiausiai pasodina rūsyje ant sofutės, atneša šaltų gėrimų ir prasideda pardavimas. Įdomu buvo stebėt ištobulintą pardavimo techniką, tik vat kilimo man nereikėjo. O reikėjo jo Eglei...

Dieną užbaigėme ant viešbučio stogo.
Ant gretimo stogo vakarojo indų kompanija. Galiausiai pabendravo ir su mumis:
„Hello, my friend! How are you? I love you!“

ketvirtadienis, birželio 12, 2008

Indija: Delis

Atsikėlę kažkur per pietus susėdome į du taksiukus ir vėl patraukėm į oro uostą, tik šį kartą vidaus skrydžių. Pervažiavom tą pačią kvapų ir eismo jūrą ir atvykom į naujai pastatytą terminalą.

Aš pakeliui:

Didžiausių avarijų diena Indijoje:


Naminiame oro uoste jokio supuvusių kilimų kvapo. Jokio įsivaizdavimo, kad tai labai senas sandėlys, o ne oro uostas. Užtat indiška specifika: visos skrydžių bilietų parduotuvės lauke, o prie įėjimo stovi trys kareiviai su šautuvais (ir už stalo sėdi jų generolas) ir tikrina, kad be bilieto į vidų nepatektum. Viduje normalus oro uostas, tik nukondicionuotas šaltyn iki pingvinų žiemos ir su bagažo patikrinimu prieš registraciją.

Skrydžio į Delį metu indiškų oro linijų ypatybių prisižiūrėjom nedaug. Užstrigo tik viena: skrydžio viduryje salonu perėjusi stiuardesė, kuri visur pripurškė tualetinio oro gaiviklio.

Delis. Vėl pasiėmėm pora taksiukų--Mumbajuje visi buvo maži moskvičiukai, Delije gi visi yra mažos senos volgos. Vėl kažkur važiuojam. Kartą sustojom prie raudono šviesoforo. Man ir Eglei sutartinai atvipo žandikauliai. Atvažiavome į seną turgų. Nors taksistui pasakėm kur mums tiksliai reikia (tiek „tiksliai“, kiek tai pasitaiko Indijoje), jis sustojo turgaus gatvės pradžioje ir pareiškė, kad toliau taksams negalima. Eikit va ten, parodė į minią.

Šitaip pasiųstiems nieko kito ir neliko. Turėjom žemėlapį, kuris be abejo, buvo visiškai nenaudingas. Pabandykite turgaus minioje rasti vieną konkrečią dviejų metrų pločio gatvytę tarp penkiolikos tokių gatvių. Užtat pasimetusių turistų su džiaugsmu laukė ne viena ir ne dvi „turizmo agentūros“ ar kas ten bebūtų, kurioms visoms labai rūpėjo mūsų kelionių planai. Perėjom pagrindinę gatvę iki galo ir, žinoma, nieko pakeliui neradom. Užtat radom Eigmį, Viką ir Domą, atvažiavusius kitu taksu iš kitos pusės. Sugrįžom gatve atgal. Paieška vis tiek bevaisė, bet užtat kiek džiaugsmo visoms agentūroms, kurios mus mato antrą kartą.

Galiausiai pasinaudojau vienos tokios agentūros paslaugomis, kad paaiškintų, tai kur gi tas mūsų viešbutis. O! Iš Lietuvos! - apsidžiaugė. Ištraukė kažkokios merginos nuotrauką. Pažįsti? Ne. Kaip tai, taigi čia žinomiausia Lietuvos manekenė! Tikrai?, pagalvojau. Ir ji keliavo su mumis! Keliaukit ir jūs! Galiausiai, išpešęs pažadą, kad tikrai pas jį sugrįšim dėl kelionės (visokius tokius pažadus Indijoje dalindavau nesunkiai), parodė, kaip eiti.

Parodytą vietą vis tiek sugebėjom dar kokius tris kartus praeiti. Galiausiai mus pakvietė kažkoks šone sėdėjęs europietis, visiškai nepanašus į turistą – ei, gal jūs ieškote mano dėdės viešbučio? Paaiškėjo, kad mes tikrai ieškom jo dėdės viešbučio. Įsikūrėm. Kaip ir rašė Lonely Planet, kambariai išdažyti "happy pink" spalva.

Merginos ir ta turgaus gatvė, kuria vaikščiojom pirmyn-atgal:



Už mūsų viešbučio durų:


Kadangi išankstiniai kelionės planai kažkur ties čia ir baigėsi (net ir lėktuvo bilietus Mumbajus-Delis turėjom tik į vieną pusę), pradėjom galvoti, o ką veiksim ir kur toliau važiuosim iš Delio. Su Eigmiu nuėjom paklausti viešbučio savininko, ar turi kokių patarimų. Pasirodo, jis tik to ir telaukė. Su kokia knyga keliaujate? Lonely Planet? Leiskite jums prisistatyti, iškilmingai pareiškė. Ištraukė iš po stalo tris Lonely Planet India leidimus, atvertė vieną. Matote, rodo, čia autorių padėkos. Matote, dėkoja man. Imam kitą leidimą... Matote, ir čia man dėkoja. O trečios knygos turbūt nė neverta rodyti. Tai va, prisistačiau. Dabar šnekam. Ko norit? Pakeliauti penkiese? Kiek laiko turit, ką norit pamatyti? Ką gi ką gi. Tai gal jums mašiną su vairuotoju? Pardavinėjo jis mums tą mašiną ir vairuotoją pusvalandį. Pardavėjas jis geras. Pardavė. Su Eigmiu grįžom pas merginas ir per kokias tris valandas, bekartodami magiškus didžiojo Lonely Planet geradario žodžius, pardavėm ir joms.

Taip pat tą vakarą spėjom truputį apsiprekinti ir pavalgyti:

Nuotraukoje virš stalo matote elektros skydelį. Elektra, kol valgėm, dingo tris kartus. Tuos tris kartus, ir dar kokius tris kartus profilaktiškai, indai viską mesdavo ir, it akis išdegę, bėgdavo jo atidarinėti ir kažką viduje įnirtingai perjunginėti. Jų pastangos nenuėjo veltui. Maistą atnešė karštą.

Kitą dieną prasidėjo kelionė su vairuotoju.