sekmadienis, rugpjūčio 05, 2007

Apie kvailiausią pasaulyje oro uostą

(Radau šitai kažkur užkaboriuose, 80% parašytą ir pamirštą pabaigti. Pabaigiu.)

Sietlo oro uostas yra organizuotas kvailiausiai pasaulyje. Tiesa, nesu visiškai tikras, kadangi nebuvau Rusijos oro uostuose.

Pradedam. Kas sakė, kad Amerikoje nėra socializmo? Bagažo konvejeriai kartu yra ir socialinė parama skurstančioms bagažo draudimo kompanijoms bei nekvalifikuotiems "minimum wage" darbininkams. Pirmieji remiami specialiai padarytais konvejeriais, kurie mėto lagaminus nuo juostos ant juostos iš gana padoraus aukščio. Antrųjų gi darbas yra pakelti taip numestą lagaminą ir jį pastatyti rankena į viršų prie krašto, kad keliauninkui būtų patogu pasiimti savo šukes ir duženas.

Susirinkus šukes praeinama muitinė ir tada bagažas vėl atimamas iš tavęs, nesvarbu, ar persėdinėji į kitą skrydį ar nori eiti lauk iš oro uosto. Taip, ir pastaruoju atveju privalai savo bagažą užkrauti ant tų šauniųjų konvejerių, tada eiti eiti eiti ir prie išėjimo vėl laukti prie konvejerio. Jeigu sulauksi.

Toliau, tranzitiniams keleiviams, pavyzdžiui man, reikia pereiti į kitą terminalą. Amerikietiškas šios problemos sprendimo būdas būtų nutiesti daug greitkelių tarp terminalų, kiekvienam keleiviui duoti po SUV džipą arba pikapą sunkvežimiuką ir kad visi draugiškai stovėtų kamštyje. Ačiū dievui, kažkas iš planuotojų viena ausim Europoje nugirdo, kad galima tam tikslui traukinuką paleisti. Bet iki galo traukinukų esmės nesuprato. Tad nutiesė tris atskirus žiedus kokių 200 metrų skersmens kiekvienas. Pavažiuoji pirmu traukinuku 200 m. pusratį, išlipi, nueini 200 m. iki antro, pavažiuoji, išlipi, nueini, pavažiuoji. Trys traukinukai, du persėdimai, pusę kelio ėjai. Paksas, ir tas tramvajų Vilniuje gudresniais maršrutais nutiestų.

Įlaipinimo į skrydį cirkų nepasakosiu, jie tokie patys kaip ir visur kitur. Užtenka tik paminėti, kad boarding pasas avialinijų darbuotojo rankose staiga gali nustoti būti boarding pasas ir akimirksniu vėl atvirsti į boarding pasą, priklausomai tik nuo mėnulio fazės ir mano veido išraiškos piktumo.

šeštadienis, rugpjūčio 04, 2007

Kaip mus iš lėktuvo išmetė

Prieš porą savaičių kažkas iš Google internų pasiūlė nuvažiuot su parašiutais iššokti. Sutikau greitai, nes jau metus pavydėjau Eglei. Šiaip bijau visokių ten aukščių, bet pamąsčiau, kad iš lėktuvo išgrūda nieko neatsiklausę prieš tai, tad jokio skirtumo, tereikia rudas kelnes užsidėt, kad baimės išoriškai nesimatytų.

Sutartą dieną trečdalis užsirašiusių kažkur dingo, likę gi mes susėdom į mašinas ir važiavom dvi su puse valandos per dykumas ir kalvas (amerikietiškais standartais kalnus) į parašiutų centrą. Atvažiavę galėjom rinktis du variantus: arba penkios valandos apmokymų ir šoki vienas su savo parašiutu (ir dar du iš šonų šoka su tavimi ir laiko), arba penkios minutės apmokymų ir šoki tandemu intymiai prisirišęs prie profesionalo. Visi draugiškai pasirinkom pastarąjį variantą, palaukėm pusvalandį eilėj, išklausėm penkias minutes apmokymų ir susėdom į kukurūzinį lėktuviuką. Šis kokias dešimt minučių lipo į 4 kilometrų aukštį, atidarė duris ir – atvažiavom, visi prašom lauk.

Prie durų pažiejęs žemyn gal ir spėjau kažką pagalvot, bet instruktorius tą akimirką tiesiog užvirto ant manęs ir štai mes jau krentam. Ne šiaip krentam, o kūlversčiais verčiamės. Žemė, lėktuvas (ėėėėei, kodėl jis taip greitai tolsta), žemė. Pirmas porą sekundžių išvis nieko nesupratau. Po to nustojom vartytis ir laisvai kritom pilvu žemyn. Va tada ir pajutau visą kritimo malonumą. Vėjas švilpia, sukamės, fotografė duoda rankas, sukamės ore ratais. Puikumėlis! Nerealumėlis! Man taip patiko, kad ko gero, vienas pats aš iki pat žemės taip būčiau nušvilpęs su vėjeliu ir ten susikūlęs.

Instruktorius tokiam pasiūlymui turbūt nebūtų pritaręs, tad kažkur po minutės išskleidė parašiutą. Staiga nebekrentu, o kabu. Pasirodo, su parašiutu leistis taip pat linksma kaip ir be parašiuto: galima visaip sukinėtis, galima staigiai nukristi kažkiek metrų ir po to „pakibti“ ore. Taip pasidarkę ore apie penkias minutes nusileidome.

Parvažiavom namo. Visą likusią dieną pravaikščiojau išsišiepęs iki ausų. Jau dvi savaitės kirba noras pakartoti, tik šį kartą vienam. Ateis laikas, ateis...

Nuotraukos!

Iš kur pas mane ką tik tiek daug laiko atsirado

Darbe bežaisdamas krepšinį išsisukau koją pagal pilną programą – su ligoninės priimamuoju, įtvaru ir ramentais. Taip atsirado trys nenumatytos laisvos dienos, kurias planuoju turiningai panaudoti - rašydamas į kastauyrą. Jeigu neatidėliosiu kitai dienai, ką moku labai gerai.