Kaip aukštosios technologijos smirdantį reikalą sprendė

Niekam ne paslaptis, jog Danija nuo seno yra žemės ūkio kraštas, besispecializuojantis kiaulininkystėje. Jei kam kyla abejonių, užtenka pasakyti, jog Danijoje gyvena apie 5 milijonus danų ir 13 milijonų kiaulių (nežinau, kaip skaičiuoti tuos, kurie patenka iškart į abi kategorijas.)

Tačiau be kumpių, lašinių ir už eksportą gautų milijardų danams teko priprasti ir prie vienos šlykščios smulkmenos: kiaulės šika. O kai šika 13 milijonų kiaulių, gaunasi praktiškai nacionalinis potvynis. Šitas potvynis (tiksliau, jo veiklioji medžiaga) turi netgi specialų danišką žodį: gylle („giūlė“). To smirdančio reikalo kvapas tapo Danijos nacionaliniu simboliu, kurį iškart užuodžia svetimšaliai, ir nuo kurio raukosi danai – ne nuo pačio kvapo, bet nuo svetimšalių klausimų apie jį.

Blogiausia būna pavasariais. Tada visi ūkininkai valosi po žiemos ir Aalborgą vėjelis iš užmiesčio perpučia skersai išilgai. Nepasislėpsi. O jei turi žemės kaime, ir šalia tavęs atsikraustė kiaulių ferma – tavo nekilnojamojo turto vertė ką tik nukrito 10%. Be to, kartas nuo karto atvažiuos traktoriukas su cisterna visko susirinkti ir išvežti nežinoma kryptimi. Tomis dienomis ir savaitę po jų geriau neiti iš namų ir neatidarinėti langų.

Tai kaip gi aukštosios technologijos šį smirdantį reikalą sprendė? Galbūt fermos užsidarė, ir visi nuėjo dirbti programuotojais ir telekomunikacijų inžinieriais? Deja, ne visai. Gudrūs danai sukūrė paslaugą gyllesms.dk („srutųsms.dk“), kurioje registruojasi ūkininkai ir jų kaimynai. Ūkininkai sumoka varganą 1000 kronų per metus, ir už tai jų kaimynams SMS žinutėmis pranešama, kada atvažiuoja aukščiau minėtas traktoriukas su cisterna. Ūkininkui nereikia pačiam lakstyti per kaimynus, o šie žino, kada neplanuoti barbekju kieme. Visi patenkinti!

Oro apmokestinimas daniškai

Danijos transliavimo korporacija DR (visuomeninė televizija ir radijas) šiemet išnaglėjo.

Danijoje anksčiau buvo paprastas DR finansavimo modelis: visi, kas turi televizorių arba radiją, moka kasmetinį licenzijos mokestį. Idėja buvo gera, išvengiama reklamų ir pinigų prašymo iš valdžios su visomis iš to išplaukiančiomis problemomis. Tačiau nugalėjo godumas. Šiuo metu DR statosi naują didelį pastatą Kopenhagoje ir turbūt pritrūko pinigų Pikaso paveikslams vestibiulyje.

Šią aštrią problemą DR išsprendė paprastai: nusprendė, kad ne tik kiekvienas televizoriaus ar radijo savininkas žiūri arba klauso DR, bet ir kiekvienas interneto vartotojas tai daro. Kad nepasirodytų maža, DR šventai tiki, jog ir kiekvienas prie interneto prieinančio mobilaus telefono savininkas nieko kito per savo telefoną nedaro, kaip tik žiūri/klauso DR. Valio! Belieka susirinkti pinigus.

Taigi vieną gražią dieną ir aš gavau reketuojantį laišką. (Aš ne pirmas toks) Žemiau pora ištraukų iš jo.

DR Licenzija konstatuoja, kad tavo namai šiandien nėra sumokėję licenzijos.

Vertimas: „Pagavom! Pagavom!“

Parlamentas nusprendė įvesti medijos licenziją nuo 2007 sausio pirmos. Tai reiškia, kad daugiau aparatų, nei anksčiau, privalo būti licencijuoti.

Vertimas: „Jei nepatinka, kaltinkit tik parlamentą. Mes čia ne prie ko. Kaip! Mes gausim daugiau pinigų? Ot tas parlamentas šmaikštuolis, kaip sugalvos kartais.“ Nė žodžio apie savo lobistinę veiklą.

Pasak TNS Gallup, apie 99% Danijos namų turi bent vieną licencijuojamą aparatą: televizorių, kompiuterį arba mobilųjį telefoną, kurie atitinka licencijuojamos įrangos kriterijus.

Vertimas: „Radom būdą, kaip susirinkti pinigus iš visų visų! Padavėja! Dar šampano!“

Daug jaunuolių nusprendžia nemokėti licenzijos, kai išsikrausto iš tėvų namų, nors ir turi licencijuojamą aparatą. Tam yra daug priežasčių. Galbūt jie mano, kad tai per brangu. Galbūt jie mano, kad tai neteisinga. Tačiau tai nėra pateisinamos priežastys.

Vertimas: „Nežiūrit televizijos, neklausot radijo? Užtat turit kompą ir mobiliaką! Kosėkit pinigus, geltonsnapiai!“

Prisimenat animacinį filmuką apie Čipoliną ir mokesčius už orą?

Daniškos Užgavėnės

Daniškų Užgavėnių tradicijos labai skiriasi nuo mūsų gražiųjų lietuviškųjų Užgavėnių – mat aukšta kultūra ir civilizacijos apraiškos dar nepasiekė kitos Baltijos jūros pusės. Taigi danai nieko geresnio už gyvūnų kankinimą šiai šventei nesugalvojo.

Daniškos Užgavėnės:
1) Pagauti katę, pageidautina juodą.
2) Uždaryti katę statinėje.
3) Sukviesti visą kaimą ir išdalinti pagalius.
4) Daužyti statinę.
5) Tą, nuo kurio smūgio statinė galutinai subyra, paskelbti kačių karaliumi. Uždėti jam popierinę karūną, duoti litrą midaus (mjød) ar šiaip kokią nesąmonę padaryti – šventė gi necivilizuota.
6) Stebėtis, kodėl katė, jei išgyveno, prišiko į batą ir pabėgo iš namų.

Kai danai buvo visiškai necivilizuoti, subyrėjus statinei jie užplumpindavo negyvai ir pačią katę asmeniškai, jei ši dar būdavo gyva. O pastaruoju metu, matyt, priversti Europos Sąjungos ar Greenpeace, vietoj katės į statinę pradėjo dėti saldainius ar apelsinus, ir pagalius duoti nebe visam kaimui, o tik vaikams. Bet ir tai pasitaiko problemų: vakar universitete studentai žaidė Užgavėnes, vienas trenkė statinei, o statinė supyko ir trenkė atgal. Daug kraujo, ligoninė, siūlės. Statinė laimėjo.

Svarbu: jei pamatysite, kad Lietuvoje kažkas švenčia Užgavėnes daniškai, praneškite internete šiuo adresu. Katės jums padėkos.

Kodėl švedams negalima daryti albumų viršelių dizaino

Be kitų dalykų, skandinavai žinomi savo muzika ir dizainu. Ypač pastaruoju. Šiuodu sudėję gausime albumų viršelių dizainą. O štai čia švedams kažkas atsitiko ne taip.

Kažkokioje ispaniškai kalbančioje šalyje Abba uždarbiavo santechnikais.





















Vakarėlių liūtai.





















Vakarėlių liūtų kerštas. „Kviečiam į stuffparty 2!“. Stereo!






















„Dizainerį viršeliui pasamdyti?! Išprotėjai?! Mano bobutė geriau ir pigiau padarys negu tas tavo dizaineris!“






















„Eilerto Kalėdos.“ Deja, bet Eilertas būtų populiarus Lietuvoje. O gal Cicinas būtų populiarus Švedijoje?




















Kai rinkau viršelius, maniau, jog bus reprezentuojama visa Skandinavija. Deja deja. Norvegiškų ir daniškų viršelių čia nėra. Nežinau, kaip ten su norvegais, bet danai, matyt, susiprato ir po Aqua'os nė nebando kurti jokios muzikos.

Dar pora neskandinaviškų religinių albumų viršelių.

„Šėtonas yra tikras!“ Akivaizdu.






















Buteliais, švirkštais ir vokiečių kalbos mokytojomis įrodoma, kad Nyčė buvo neteisus.





















Viršeliai rasti iš čia per čia.

Pabaigos pradžia

Visi geri dalykai turi pabaigą. Manosios Kalėdų atostogos, deja, irgi. Šį kartą mėnuo Lietuvoje visai neprailgo, būčiau mielai pasilikęs ir dar ilgiau. Neprailgo turbūt todėl, kad šį kartą nereikėjo užsiimti jokiomis nesąmonėmis, tokiomis kaip tėvų kraustymas (brr...). Tad galėjau susitikinėt su visais draugais iš eilės, linksmai atūžti naujuosius Ventspilyje ir taip toliau. Nuotraukos: Kalėdos Kaune, naujieji Ventspilyje.

Taip nenoromis sausio tryliktą išskridau Danijon. Net ir lėktuvas nelabai norėjo mane skraidinti, tad sumušė visus rekordus ir iš Vilniaus į Kopenhagą parpė dvi su puse valandos – jau norėjosi išlipti jo pastumti.

Gyvenimas tęsiasi. Iš namų išsikrausto Gediminas, kadangi viską čia pabaigė, ir, matyt, tęs karjerą NASA, ESA, ar dar kokioje nors kosminėje/palydovinėje firmoje. Tik jis dar to nežino. Vietoj Gedimino mėnesiukui atsikrausto Laurynas, mat jam netikėtai truputį prasitęsė darbelis universitete. Bankas atsiuntė laišką, kad pasikeitė mano vadybininkas. Ta proga nubėgau tikrinti jo žioplumo. Patikrinau. Jis tikrai žioplesnis nei praeita mano vadybininkė, tad pasiėmiau Visa/Dankort kortelę. Galų gale galėsiu maisto parduotuvėse kaip žmogus apsipirkinėti. Danų kursai irgi tęsiasi. Atsibodo, kad kas pusmetį keičiasi dėstytoja ir grupė, o pasikeitė ir šį kartą. Ir vienoje grupėje esam trijų skirtingų lygių studentai, tad mokymas vyksta truputį chaotiškai.

Grįžau laikyti sesijos, pačios lengviausios sesijos per visą akademinę karjerą. Vienas egzaminas: pristatyti straipsnį. Dvi valandos pasiruošimo, pristačiau. 10. O po savaitės, vakar, viena įskaita: pristatyti savo projektą. Valanda pasiruošimo. pristačiau. Sesija baigta. Kur bemiegės naktys, kur adrenalinas prieš egzaminą? Kita vertus, tikrai labai nesiskundžiu :)

Taip prasidėjo paskutinis magistrantūros semestras. Nauji-seni darbai, nauji deadlainai, klausimas, ką veiksiu po magistrantūros, po truputį pradėtas spręsti. Pabaigos pradžia.

Prieškalėdinės kelionės

Taigi savo projektą atidaviau gruodžio vienuoliktą – lygiai mėnesiu anksčiau nei deadlainas. Kadangi jau seniai buvo gėda, jog per pusantrų metų niekaip negaliu žmoniškai pabūti Kopenhagoje, į ją ir nuvažiavau porai dienų prieš skrydį Vilniun. Kopenhagoje mane maloniai sutiko apgyvendinti Laimonėlis su Ievute. Beje, įsikūrę jie tiesiog pavydėtinai pačiame miesto centre. Tačiau manieji naiviai optimistiniai planai pamatyti miestą žlugo ir šį sykį, kadangi kaip tik tuo metu čia lankėsi ir šimtą metų nematyta mano klasiokė Renata. Tad miesto pamatymas pavirto į alaus ragavimą kabakuose ir pokalbius apie tai, kas nutiko per šimtą metų.

Antrą dieną atsikėliau jau gerokai per pietus. Iki tamsos spėjau nueiti tik iki undinėlės. Po to vėl susitikom su Renata, ir prieš kabakų ataką nuėjom pažieti fotoreportažinių nuotraukų ekspozicijos „World Press Photo“. Nuotraukos, ypač iš karų ir kitų nelaimių vietų, išties emociškai stiprios. Taip per porą valandų viską apžiūrėję patraukėm toliau į kabakus. Šįsyk prie mūsų prisijungė Aistė ir Edita, pažįstamos iš Aalborgo, kurios šiuo metu daro internšipus Kopenhagoje. Dar alaus, dar šnekų...

Trečią dieną atsikėlęs patraukiau tiesiai orouostan. Kada nors aš dar apžiūrėsiu Kopenhagą.

Kopenhagos nuotraukos čia. Taipogi sukėliau keletą nuotraukų iš jau seniai seniai buvusių įkurtuvių. Su šventėm ir gero atsigavimo po švenčių!

Kalėdos šiemet prasidės anksti

Pasiankstinau projekto deadlinę ir pasidariau kiek ilgesnes kalėdines atostogas.

Arrival: Vilnius 14 Dec 2006 12:05
Departure: Vilnius 13 Jan 2007 12:15

Be to, būsiu Kopenhagoje gruodžio 12-ą ir 13-ą. Gal kas nors būsit netoliese?