Danų kalbos pradžiamokslis, 3 dalis
Šiandien mokysimės skaičiuoti.
Daniški skaičiai
Skirtingi žmonės skirtingai suprato matematiką. Šumerai sugalvojo šešiasdešimtainę skaičiavimo sistemą, romėnai rašydavo skaičius gudriai sudėliodami pagaliukus, kryžiukus ir kitas šiukšles. Vėliau pasaulis beveik apsistojo ties dešimtaine sistema, kol informatikai nepradėjo naudoti dvejetainės.
Senovės danai, nežinau, gal ir visi skandinavai, irgi norėjo būti gudrūs. Nors jie labiau specializavosi galvų kapojimo ir raguotų šalmų darymo moksluose, bet nusprendė neatsilikti ir matematikoje, tad sugalvojo dvidešimtainę skaičiavimo sistemą:
50 – halvtreds, žiauriai sutrumpinta frazė „pustrečio karto po dvidešimt“.
60 – tres, „tris kartus po dvidešimt“.
70 – halvfjerds, „pusketvirto karto po dvidešimt“
80 – firs, „keturis kartus po dvidešimt“
90 – halvfems, „puspenkto karto po dvidešimt“
Jeigu lietuvių kalboje būtų tokia sistema, tai vietoje „penkiasdešimt“ ir t.t. turėtume kažką panašaus į „pustrečd“, „trečd“, „pusketvird“, „ketvird“, „puspenktd“. Kaip gerai, kad nebuvome tokie gudrūs, kaip danai.
Taip pat gerai, kad gudrumas baigiasi, nepasiekęs 100 – „hundred“. Galėtų būti gi „penkis kartus po dvidešimt“ arba „pustrečio karto po keturiasdešimt“...
Švedai ir norvegai tokių dvidešimtainių gudrybių neturi. Danai ilgai pavydėjo ir kentė jų patyčias, kol galų gale nusprendė ateiti į protą ir pradėti naudoti žmoniškus dešimtainius skaičius:
50 – „femti“, 60 – „seksti“, 70 – „syvti“, 80 – „otteti“, 90 – „niti“.
Planas buvo geras, netgi 50 kronų banknotus spėjo atspausdinti su užrašu „femti kroner“, tačiau tuo atėjimas į protą ir baigėsi. Po šiai dienai visi kalba dvidešimtiškai. Turbūt kalbininkai neleido kalbos niokoti visokiomis reformomis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą