Kaip negalima lėktuvais skraidyti. Antra dalis.
(Pirma dalis)
Penkios valandos telefonu paskutinę darbo dieną
Vasara baigėsi, priartėjo kelionių metas. Per tą laiką du to paties modelio, kaip mano biliete, SAS lėktuvai spėjo surūdyti ir nusileisti avariniu būdu. SAS visus tokius lėktuvus uždarė į garažą remontui. Be abejo, tada nepaskaičiau savo bilieto įdėmiai ir nieko nežinojau. Jokių nuotykių nebuvo iki pat paskutinio penktadienio – paskutinės mano darbo dienos – dvi dienos iki mano skrydžio.
Septinta ryto. Atsikeliu, užmetu akį į paštą. O ten sėdi baisus laiškas „IMPORTANT CHANGES ABOUT YOUR FLIGHT.“ Galutinai prabundu netgi be rytinės kavos. Skaitom. „Please call Expedia customer support.“ Skambinam. Mobilaus ryšio kokybė tipiška amerikietiška, kitaip sakant – visiškai tragiška. Penkios minutės muzikytės, penkios minutės aiškinimo, ko skambinu, ir galų gale man pasako, ko laiške neparašė – skrydis Varšuva-Kopenhaga atšauktas, tad mane persodins į kitą lėktuvą. Puiku, bet aš noriu į Vieną spėti. Bandau paaiškinti, kad turiu ten atskirą bilietą, girdžiu atgal "Taip, taip, Viena, taip taip." Ar spėsiu su persodintu reisu? "Jo jo visur spėsit." Ryšio gal vienas ar du stulpeliai. Vienos užsakymo numerio manęs neklausia, tai iš kur žino, kad spėsiu? Bandau pasakyti išskridimo į Vieną laiką - "spėsit spėsit." Ir keičia į kažkokį skrydį. Prašau pasakyti laiką. Pasako, ir matau, kad Kopenhagoje lėktuvas nusileidžia 50 minučių po Vienos lėktuvo išskridimo.
Ačiū už ignoravimą pusę pokalbio. „No, this is wrong, because...“ Tą pačią akimirką, didvyriškai atsilaikęs pusvalandį, vargšelis mobilusis ryšys pakrato kojytes. Nusikeikiu iš visų plaučių. Lėtai pakvėpuojam. Gerai.
Bandom dar kartą. Dešimt minučių muzikytės, dešimt minučių aiškinimo kitai operatorei, kas aš toks ir ko aš noriu, galų gale dar dešimt minučių aiškinimo, kad neigiamas laikas persėdimui Kopenhagoje nėra idealus variantas. Kai jau išaiškinau, ryšis dingsta dar kartą. Hmm. Be mobilaus nelabai ką turiu. Laiško gi nerašysiu jiems. Skambinam dar kartą. Dar pusvalandis to paties aiškinimo, tada operatorė įjungia man muzikytę ir eina aiškintis. Dešimt minučių muzikytės. Dvidešimt. Keturiasdešimt. Muzikytė: trys minutės kanono, būtų nieko, jei nebūtų grojama seno telefono skambučio melodijos principu. Valanda. Pusantros. Dingsta ryšys.
Toliau mano atmintis miglota. Berods paskambinau ir paklausiau, ką daryti, jeigu dings ryšys. Tada gaunu „case number,“ kurį stropiai užsirašau ir kuriuo po to pasinaudojau gal penkis kartus. Eilinį sykį išdėstau savo problemą, eilinį sykį įjungia muzikytę, eilinį sykį dingsta ryšys.
Pasižiūriu į laikrodį, vidurdienis. Reiktų ir į Google nueiti, paskutinė diena, šiaip ar taip. Bandau eiti perskambinęs, bet išėjus iš namų ryšio nebėra nė vieno stulpelio. Tad tyliai ramiai pasivaikštau. Bendradarbiai, pamatę mano veido išraišką, nieko neklausinėja. Jie turbūt supranta, kad paskutinė darbo diena bet kam būtų sunki. Ryšio nėra ir Googlėje. Ką gi, ir kolegos pasidžiaugs mano cirku, pagalvoju, ir skambinu iš darbo vietos darbo telefonu. Galų gale viskas sklandžiai. Problemą suprato, man perskambins. Aš jau nieko nebenoriu iš tų skrydžių, bet žinau, kad noriu nebekalbėti telefonais.
Po poros valandų perskambina vadybininkė. Išdėsto man mano problemą taip aiškiai, kad net nustembu. Tada rezultatas - austrų avialinijoms nusišikti, o LOT/SAS atsiprašo už nepatogumus ir siūlo grąžinti pinigus už šiaip jau negrąžintiną bilietą. Sujaudintų iki sielos gelmių, jeigu ne smulkmenėlė, kad tada reiktų pirkti naują transatlantinį bilietą į vieną pusę likus dviems dienoms iki skrydžio.
Galutinis rezultatas: praleistos penkios valandos telefonu paskutinę darbo dieną, kad išmesčiau bilietą Kopenhaga - Viena ir atgal. Šeštadienį nusiperku tą patį bilietą iš naujo, tik kitu laiku. Sekmadienį išskrendu. Aišku, nuotykiai dar nesibaigė. Bus daugiau.
1 komentaras:
kosmaras
Rašyti komentarą