Indija: Mumbajus: eismas

(Parašiau parašiau kelis juodraščius ir matau, kad trumpai ar greitai nesirašo. Ką gi, rašysiu taip lėtai ir smulkiai, kaip norėsis :)

Eigmino nuotraukos.
Mano nuotraukos.

Kelionė prasidėjo kaip visada: niekur nespėjant. Penkiasdešimt minučių prieš išėjimą iš namų baigiau rašyti straipsnį doktorantūrai ir susimečiau daiktus į kuprinę. Išlydėti atėjo Nerius bei Mindaugėlis ir taip trise išbėgome į stotį. Namus palikau saugoti tokiam Nikolajui, doktarantui iš Rusijos, laikinai besisvečiuojančiam Aalborge. Per mano skubėjimą vargšui teko indus suplauti už mane...

Traukinys. Danai mėgsta remontuoti bėgius, tad važiavau visą naktį. Neišsimiegojau. Kitą rytą visas apspangęs nuskridau į Helsinkį. Ten radau ne ką mažiau apspangusius draugus (Eigmio nuotrauka):
Taip Helsinkio oro uoste spangome gerą pusdienį iki savo lėktuvo. Nuskridome be nuotykių. Per septynias su puse valandos išgėrėm turbūt beveik visą alų, kiek jo buvo lėktuve.

Leidžiamės Indijon! Per langą matosi Mumbajus. Iškart pasidaro aišku, kad čia kitokia šalis: vos ne iki horizonto pavieniai milžiniški pajuodę daugiaaukščiai be langų ir apačioje lušnynų jūra. Nusileidome. Oro uostas iš išorės primena apleistą sandėlį, o viduje pasitinka supuvusių kilimų kvapu. Karšta. Viduje užsimezga kultūrinis šokas. Praeiname imigraciją („your passport is broken!“ aiškina Domai pasienietis, rodydamas į atlėpusį viršelio kampą), susirenkame bagažą, susimokam už taksus, išsikeičiame pinigus. Prieiname išėjimą...

Už išėjimo prasideda Indija. Dar karščiau. Milijardas žmonių. Visi kažko labai nori paklausti tavęs: ar turi viešbutį, kur reikia važiuoti, ar pirmą kartą Indijoje. Kažkokiu būdu susirandam savo apmokėtus taksus. Išsiskirstom į dvi mašinas, prie manęs pribėga kažkoks vargeta, atima kuprinę ir įmeta į taksą. Per nemiegojimą ir šoką nespėju sureaguoti ir tenka susimokėti. Taip įvyko pirmasis išdūrimas Indijoje.


Pati tuščiausia gatvė visoje Indijoje:



Važiuojam. Pats taksas panašus į mažą seną moskvičiuką neveikiančiu spidometru ir šiaip be nereikalingų detalių. Kažkokiais keliais vietiniame chaoso katile, kuris vadinasi eismas Indijoje, važiuojame link centro. Praradę žadą dairomės į vietinius lūšnynus, šiaip namus, žmones, šeimomis gyvenančius ant šaligatvių bei karves ant kelio. Kur ne kur pakeliui kvapai užriečia nosį ypatingiau nei kitur, bet važiuojame palyginus greitai. Eismo organizacija kelia nuostabą, sumaišytą su siaubu. Šviesoforai, šalutiniai keliai, juostos, kelio ženklai, ir, galų gale, kuria kelio puse reikia važiuoti: nedidelė dalis dalykų, kurie Indijoje yra, bet apie kuriuos patys indai nieko negirdėję. Užtat svarbiausias dalykas kelyje yra pypsiukas. Galima važiuoti per raudoną, lenkti iš kurios nori pusės ir užlindinėti prieš nosį, ar važiuoti ne ta kelio puse, jeigu tuo metu pypseni kaip išprotėjęs. Kartą netyčia sustojom prie raudonos. Kai ji persijungė į žalią, tą pačią akimirką šimtas mašinų už mūsų choru mums tai pranešė. Jeigu netyčia vairuotojas nežinotų, ką reiškia žalia. Kad tik netyčia nestovėtų 1/100 sekundės ilgiau nei reikia. Jeigu netyčia vairuotojas būtų tiesiog aklas.

Taip, Indijoje vairuoti gali ir aklas, bet tik su labai gera klausa...