Kaip keista būti vėl studentu

Kaip keista būti vėl studentu. Su vasariu atėjo naujas KDE2 semestras, o su šiuo semestru po pusės metų pertraukos sugrįžo ir mano studentavimas. Kas nežinot, buvimas studentu suteikia daug privalumų.

Privalumas numeris vienas: kursiokai.

Vienam būti studentu liūdna. Laimei, mūsiškis KDE2 kursas to išvengė. Turim vieną lietuvį (mane), keturis mainų lietuvius (aprašytus praeitą kartą), dvi kines, vieną bosnį ir vieną persižaidusį kompu ukrainietį, kurio beveik nebėra: dvi skolos. Iš viso šito katilo pasirinkau projektą daryti kartu su kinėmis. Galbūt jų darbštumas privers ir mane mažiau tingėti.

Projekto pasirinkimo metu truputį nustebino ketvirtasis lietuvis, toks Vytautas: norėjo daryti projektą su manimi, nė nepasiteiravęs, kas projekto vadovas, ir kokia tema. Kai aš nustebęs paklausiau, ar nereiktų pirma vadovo ir temos pasirinkti, atsakė kad „jeigu reikia, tai bus įdomu bet kokia tema“. Valia dalykas pagirtinas, bet nesu tikras, kad pritariu tokiam požiūriui.

Privalumas numeris du: grouprūmas.

Prisimenu, kaip gera buvo būti man studentu
Alus tuomet kainuodavo tik keliasdešimt centų
Į paskaitas nėjau, pas paneles laksčiau
Ir vargo neturėjau, toks laimingas gyvenau

- Iš MIDI 2003 Roko operos „Kaip gera buvo būt studentu“

Eilinė nauja lietuvių kolekcija

Kaip žinia, universitete gyvenimas yra matuojamas semestrais. Kas semestrą išvažiuoja vieni, atvažiuoja kiti. Mūsų fake po rudens semestro išvažiavo Gintas, pasiliko Saulius (dar vienas pavyzdys, kaip negalima namų puslapio daryti. Ir kas savo kompą pavadina „Patvirkelis“?). Ne iš mūsų fako pasiliko Marija, Edita (kažkur čia), Aistė (kažkur šičia) ir dar daug daug kas.

Dabar naujokai. Prieš semestrą planavom priimti atvažiuosiančius Kazymos pažįstamus kelioms dienoms, kol susiras butą arba kol aš parodysiu kempingą. Pora dienų iki jiems atvažiuojant paskambino Justė ir atvedė dar vieną neplanuotą lietuvį, tokį Vytautą. Kai atvažiavo ir trijulė (Justė, Andrius ir Kęstas aka Kysa), vieną dieną namuose gyvenom septyniese. Na bet Gedas išvažiavo Lietuvon sesijos laikytis, o ir butą chebra susirado greitai. Neprisireikė kempingo rodyti, trijulė išsinuomavo labai gražų dviejų kambarių butą pusei metų, o ir lietuvį, tokį Vytautą, priglaudė iki kovo pirmos.

Visi jie keturi yra mano kursiokai iš KDE2. Atėjo laikas rinkti projekto grupes, apie tai kitą kartą.

Tuoj aš tave pamokysiu, kaip autobusą vairuoti!

Pusantros savaitės po mano grįžimo pasidarėme gimtadienį su Neriumi, mat gimėm beveik tuo pačiu metu: mūsų gimtadienius skiria tik du metai be dviejų savaičių. Pasiėmėm gimtadieniui AAU staff klubą, prisikvietėm krūvą žmonių ir tvarkingai atšventėm.

O kitą trečiadienį po gimtadienio pradėjau vaikščiot į danų kalbos kursus mieste. Pasisekė su grupe: joje susirinkę žmonės panašaus lygio. Panašaus ir mentaliteto: beveik visi studentai. O tautinė sudėtis marga: dvi lenkės, vienas italas bei neaiškus skaičius kinų. Jie kiekvieną kartą vis kiti ateina, matyt, kažkokį labai gudrų grafiką susidėlioję. Ir nuo pažįstamų niekur nepasislėpsi: rumunė Marija iš universiteto ir portugalas Danielius (taip negalima daryti namų puslapio. Girdi, Danieliau?)

Po vieno karto mokytoja nusprendė, kad ne šūdo malti susirinkome, ir išsiuntė mane į sekančio lygio testą. Tam reikia perskaityti tris knygutes. Nuėjau į biblioteką ir paprašiau trijų 3.1 lygio knygučių. Gavau literatūros stebuklus, nė iš tolo neprilygstančius kurmiui:

1. „Barnet“. Gyveno kartą šeima ir negalėjo vaikų turėti. Sugalvojo įsivaikinti. Pildė popierius, ruošė namus, laukė laukė. Galiausiai nuskrido į Afriką ir parsivežė tamsiaodę mergaitę. Geresnių migdomųjų už šitą knygutę dar neradau.

2. „Zanna er væk“. Gyveno kartą šeima ir galėjo vaikų turėti. Na ir turėjo. Kartą mama pasistatė vežimėlį su vaikeliu kieme, nusisuko sekundei ir – nebėra. Ašaros, panika, policija. Laukimas, dar ašarų, dar panikos. Po to paskambina policija, kad vaikas atsirado. Džiaugsmo ašaros. Kitą dieną laikraščio pirmas puslapis rašo, kaip vagys mėgsta Danijoje vežimėlius vogti, tik kartais nepasižiūri, jog juose vaikų būna.

3. „Jan kører bus“. Gyveno kartą Jonas ir vairavo autobusą. Vairavo vairavo, o kartą perkasė gatvę ir jis vėlavo. Stotelėje įlipo piktas pacanas, kuriam tai labai nepatiko: „Tuoj aš tave pamokysiu, kaip autobusą vairuoti!“. Kitą kartą vakare Jonas vairavo autobusą ir įlipo tas pats pacanas su draugeliu, tik jau girti: „Nu ką, gaidy, o dabar tai jau mokysimės, kaip autobusą vairuoti!“. Jonas nebuvo pratęs prie tokių nesklandumų ir išsitraukė telefoną, kad paskambintų 112. Tai nepatiko pacanams, todėl davė Jonui per ausį ir kaip kompensaciją pasiėmė telefoną. Tai nepatiko Jonui, bet jis nieko negalėjo padaryti. Nuvežė pacanus, kur lieptas, pakeliui patyrė dar kelis lengvus kūno sužalojimus. Galiausiai pacanai išlipo, pasiėmę iš Jono ir piniginę ir dar autobuso langą iškūlė. Sumuštas ir apiplėštas Jonas nuvažiavo tiesiai policijon, o iš ten jį vežė tiesiai ligoninėn. Ligoninėj, kaip smurto aukai, jam išrašė apsilankymą pas psichologę. Po kelių dienų policija surado pacanus. Žinos durniai, kaip prie vairuotojų kabinėtis.

Keista skaityti knygutes, skirtas pomokyklinio amžiaus skaitytojams, bet parašytas paprasčiausiu įmanomu žodynu. Potekstė aiški: „Brangieji imigrantai, pas mus Danijoje irgi yra problemų. Tarp kitko, Afrikoje labai gražu. Su geriausiais linkėjimais, danai.“

Kastauyra, vasario mėnesio numeris

Kažkada Nerius pareiškė: „Pas tave ne dienoraštis, o savaitraštis“. Ko gero, dabar pareikš, kad čia visai ne savaitraštis, o mėnraštis. Kas blogiausia, būtų visiškai teisus. Per savo didelę tinginystę anksčiau neprisėdau ko nors parašyti, tad dabar teks už visas tris savaites atidirbti.

Parskridau Danijon. Kadangi yra pakeliui (100 km iki Aalborgo), pirmiausia nuvažiavau Århusan pas Eglę į svečius. Kas nežinot, Århusas yra didelis (kaip Kaunas) ir vietomis baisus miestas su uostu, per kurį nesimato jūros, ir imigrantų getu, kur geriau nevaikščioti, bet užtat nuoma pigi. Århuso senamiesčiu teka nei-tai-upė-nei-tai-kanaliukas ir yra dviejų aukštų pėsčiųjų gatvė: gatvė ir virš jos dar beveik tokio pačio pločio pėsčiųjų tiltas pastatytas. Senamiesčiui tai tinka kaip Vilniaus katedrai tiktų stiklinis fasadas.

Århuso vardą pasaulyje garsina du žymiausi vietiniai. Pirmas iš jų yra Bjarne Stroustrup, C++ autorius. Na taip, šitą žino tik informatikai. Užtat kitą žino visi. Čia leidžiamas dabar jau legendinis laikraštis „Jyllands-Posten“, kurio karikatūrų humoro jausmą suprato ne visi. Ir labai supyko.

„Žmonijos proto kiekis yra konstanta. O žmonių žemėje daugėja.“
– iš atminties perfrazuotas vienas Merfio dėsnių.

Įspūdžiai iš Lietuvos

Grįžau į Aalborgą, taigi jau pats laikas aprašyti visus įspūdžius apie Lietuvą.

Vilniaus aerouostas. Sutikimas, kaip ir prašiau, buvo be dūdų orkestro, nes išvis niekas neatėjo. Parvažiavau namo autobusu ir troleibusu. Bevažiuodamas pastebėjau, kad jau per ilgai užsisedėjau Skandinavijoje: labai keista buvo stebėti žmones perkreiptais veidais, kurių kiekvienas atrodo tartum su pusės pasaulio problemų našta. Tiems veidams labai tinkamą foną sudarė chruščioviniai Naujininkų penkiaukščiai ir Naujamiesčio fabrikai. Postsovietinė dvasia sklandė ore, kartodama „Dirbti nenoriu! Viskas blogai! Pigus alus... Duokit man bambalį pigaus alaus!“ Na nieko, gyvenimas gerėja ir vėliau įspūdis pasitaisė. Po Aalborgo kaimo Vilnius atrodė didelis, gražus ir gerai gyvenantis miestas.

Po kelių dienų nuėjau į savo VU MIFą. Jame vyko tarptautinė konferencija WIM2006, į kurią atvažiavo ir pusė Aalborgo universiteto lietuvių. Ir vienas danas. Pasiklausiau prezentacijų, apvaikščiojau MIFą, pabendravau su pora dėstytojų. Permainos į gerą pusę MIFe lėtesnės, negu norėtųsi:

1. Dėstytojas pavarde, labai gerai besirimuojančia su „žvyras“, vis dar dirba fakultete.
2. Tualetinio popieriaus tualetuose niekaip neatsiranda. O šikti tai norisi kartais...

Google google

Nagi nagi, ir ko gi dabar žmonės ieško kastauyroje?



„Darbas su Ni-TI“ – na aš ne specialistas, bet tikiuosi, kad rado, ko ieškojo...
„danu abecele“ – „meksikieciu abeceles“ herojus sugrįžo.
„bedarbio pasalpa danijoje“ – eik dirbt, tinginy!
„Danų kiaulės“ – jokių problemų, prašom čia.

Pirk treningą.

Namo parvažiavau blogiausiu įmanomu laiku: pataikiau tiesiai į tėvų kraustymosi įkarštį. Važiavau į svečius, o atvažiavęs vietoj pelnyto poilsio gavau pusę to kraustymosi suorganizuoti ir sutvarkyti. Na niekis, tėvai perkraustyti, šventės baigėsi, nusipirkau laptopą, įvedžiau tėvams internetą ir dabar galiu rašyti toliau.

Lietuva Lietuvėlė. Gimtojo krašto specifika prasidėjo jau lėktuve iš Kopenhagos. Sėdžiu sau vienas prie lango, skaičiuoju debesis, ir staiga prieina kažkoks vaikinas:

– Aš čia atsisėsiu.
– Nu sėskis.

Įsipatoginęs iš kažkur ištraukia treningą ir sako:

– Pirk treningą.

Aš dar nespėju niekaip sureaguoti į prekybinę ataką, o jaunasis pardavėjas iš kažkurios kišenės (atskirai nuo treningo (!)) ištraukia etiketę ir pateikia neatremiamą pasiūlymą:

– Pirk treningą. Matai, naujas kainuoja 2000 kronų. Iš parduotuvės pavogėm, labai pinigų reikia, tau už 100 litų atiduodu. Labai krūtas treningas, juk 2000 kronų kainuoja, pažiek kokia medžiaga, va, ir užsidėk, kaip tik tavo dydis, labai gerai atrodysi. Pirk treningą.

Ir taip toliau. Geras 10 minučių atkakliai įrodinėjau, kad man treningas už 100 litų nereikalingas ir viskas. Galiausiai jaunasis drabužių verslininkas nustojo man įrodinėti priešingai, susirinko savo ekspoziciją ir išėjo ieškoti pelningesnių rinkų.

O visų svarbiausia, kad dingo man iš akių.