Google, Summer of Code, podcast ir antras blogas

Kai nuvažiavau į Google, pačią pirmą savaitę nuėjau pasisveikinti su Summer of Code organizatoriais – šiaip ar taip, būtent SoC apvertė mano pastarąsias dvi vasaras iš pašaknų.

Pagrindinė organizatorė Leslie Hawthorn taip apsidžiaugė mane išvydus, jog prigrasino, kad įkinkys mane į jos SoC podcastų seriją. Rugsėjį taip ir atsitiko. Rezultatas yra čia, kur ji, aš, ir mano bosas Ian Lance Taylor (nepatikėsit, bet švedas) plepam apie GCC, SoC ir dar apie kažką. Perspėju, kad įdomu ten gali būti tik informatikams.

Ta proga galiu paminėti, kad kažkada seniai užsikūriau antrą blogą angliškai. Nededu į jį danų kalbos pamokėlių ir kitų paistalų, o rašau (rašiau) apie SoC. Ką toliau rašysiu, neįsivaizduoju. Ankstesnis perspėjimas galioja dar labiau.

Kaip negalima lėktuvais skraidyti. Ketvirta dalis.

(pradžia) (vidurys) (viduriukas)

„Į Vieną?.. Nieko nežinau...“

Praeinu patikrinimą ir patraukiu prie vartų. O tada ir prasideda. Kopenhagoje persėdimui turiu kažkur dvi valandas. Keturiasdešimt minučių iki pakilimo, lėktuvo ar personalo prie vartų nėra. Pusvalandis. Dvidešimt minučių. Nieko nėra. Tada švieslentėje uždegamas kitas skrydis, beveik valanda po maniškio. Atsiranda šioks toks smalsumas, bet jo nėra kur patenkinti – personalo nėra.

Galų gale personalas ateina. Aptarnauti to sekančio skrydžio. Personalą užpuola rėkiantys lenkai iš mano skrydžio. Aš tuo tarpu gaunu trumpąją žinutę iš SAS, kad skrydis atidedamas valandą penkiolika minučių. Hm... Kopenhagoje turiu kokias keturiasdešimt minučių. Spėsiu ir nebus kada nuobodžiaut. Šitas planas buvo labai optimistinis.

Praeina valanda, per ją per mūsų vartus sėkmingai išskrenda sekantis skrydis, o mūsų lėktuvo vis tiek dar nėra. Vienam keleiviui neišlaikė nervai ir prisigėrė negyvai. Atėjo pasieniečiai ir išsivedė, teks į Daniją skristi kitą kartą. Mano nervai irgi po truputį tempiasi.

Galų gale paskelbiama, kad skrydis atidedamas dar keturiasdešimt penkiomis minutėmis. Viskas! Viskas baigiasi. Nebus man Vienos. Pradedu planuoti, kad iškart važiuoju traukiniu į Aalborgą ir savaitę miegu vietoj tos konferencijos. Neturiu kaip nusipirkti tą patį prakeiktą bilietą trečią kartą. Šitas planas, pasirodo, buvo labai pesimistinis.

Galų gale atsiranda lėktuvas, visi susėdam. Kapitonas pasisveikina: „Sveiki visi, atsiprašome už vėlavimą, lėktuvui nuleido padangą, tai biškį keitėm, bet dabar viskas OK. Pučia baisiai palankus vėjas ir biškį spustelėsim, todėl skrydis užtruks pusvalandžiu trumpiau nei planuota.“

O tai tau. Kad kur velniai nujotų, nervai sugrįžo. Tai negi spėsiu? Nusileisim, pamatysim. Stiuardesės visiems keleiviams su normaliais bilietais aiškina jų persėdimo variantus. Mano bilietas nenormalus, tad klausiu pats. „Į Vieną?!“ – reakcija, tarsi ten oro uosto nebūtų, – „nežinau tokio skrydžio, bet spėsit spėsit.“

Nusileidžiam. Dvidešimt minučių. Bėgu bagažo. Bebėgdamas užmetu akį į persėdimus. Vienos nėra. Vis tiek bėgu. Bagažo laukiam apie dešimt minučių. Čiumpu jį, bėgu į registracijas. O kaip gi, yra toks skrydis. Pirmam monitoriuje antra eilutė nuo viršaus. Atsistoju į eilę, prieš mane tik kokie trys žmonės. Papasakoju problemą pirmai, užleidžia. Pasakoju problemą sekančiai porelei, bernas tik kreivai nusuka akis ir išsišiepęs sako „sorry.“ Mintyse prilinkiu jam daug negerų dalykų. Vis tik per minutę ateina mano eilė, tik mano skrydžio jau nebėra monitoriuose. Panelė skambina į vartus, ar registruoti? - registruoti, turi 8 minutes, bet mes jo nelauksim.

Bėgam! Pribėgam patikrinimą. Ir mane eilinį sykį atrenka detalesniam patikrinimui. Pasiguodžiu apie problemas. Tada atiduoda viską ir moja ranka - bėk. Kartoti nereikėjo. Galiausiai matau savo vartus, ir dar kokius penkis keleivius prieš juos. Spėjau. Uždusęs, dvi paras nesiprausęs ir suprakaitavęs atsisėdu apytuščiam austrų lėktuve. Stiuardesės turbūt nesuprato, ko aš toks laimingas ir visą skrydį sėdžiu išsišiepęs nuo ausies iki ausies.

Bagažas nebuvo toks greitas kaip aš. Tad visą pirmą konferencijos dieną teko pravaikščioti su tais pačiais dvi paras nekeistais sulakstytais suprakaituotais marškinėliais. Vengiau būti arti žmonių.

Po šitos kelionės reikėjo gerų dviejų savaičių atsigavimui.

Kaip negalima lėktuvais skraidyti. Trečia dalis.

(pradžia) (vidurys)

„Jakšemaščjakšemaščjakšemašč Laurynas Biveinis jakšemašč“

Naktis į sekmadienį. Kraunuosi daiktus. Kadangi iš transatlantinio skrydžio susirinkęs bagažą turėsiu persėsti į europinį, išmetu krūvą nereikalingų arba ne taip reikalingų daiktų. Krovimosi rezultatas: kuprinė pridavimui, 23 kg; rankinis bagažas, 10 kg; laptopo krepšys, 10 kg. Puiku. Atvažiuoja Joao, nuveža mane į oro uostą. Prisiregistruoju, einu į security - ir! Esu visiškai atsitiktinai atrinktas nuodugniam patikrinimui. Ačiū dievui, ne pačiam nuodugniausiam, kadangi nusirengti nereikėjo. Bet daiktus išnarstė pagal visas instrukcijas. Vienintelis privalumas, kad išvengiau visų eilių. Be to, visi tikrintojai labai apsidžiaugė išgirdę, kad dirbau Googlėj. Gal tai mane ir išgelbėjo nuo nuodugniausio patikrinimo.

Jau ir pats galutinai patikėjęs, kad nieko nelegalaus nesivežu, skrendu į Niujorką. Mus bando linksminti filmais: blogiausiu filmu, kokį kada nors esu matęs, ir Ocean's 13, kuris po to ano atrodė kinematografijos klasika.

Niujorkas. Be nuotykių pereinu JFK chaosą. Prisiregistruoju į lenkų skrydį. LOT specifika ta, kad visi šneka su tavimi lenkiškai. Pamatę vardą ir pavardę, pavartę tavo pasą. Bet po vienos "visiško idioto" veido išraiškos pradeda kalbėti ir angliškai. Belaukiant įsodinimo pasitaikė ir įdomesnis variantas, per JFK oro uosto garsiakalbį: „jakšemaščjakšemašcjakšemašč Laurynas Biveinis jakšemašč.“ O tai tau. Ir ko gi jie čia nori iš manęs? Nueinu pas juos, paklausiu. Nieko nenori, tik boarding pasą pamatyti nori. Beje, LOT'as niekur neskuba. Žmones sodinti į lėktuvą pradėjo apie 20 minučių po numatyto skrydžio laiko. Už tai oro uostas LOT'ui atkeršyjo su kaupu ir už savo pakilimo laiko pramiegojimą pralaikė ant tako dvi valandas.

Varšuva. Ne oro uostas, o tvartas. Tik skirtingai nuo, tarkim, Venecijos Ryanairinio oro uosto, didelis tvartas su turgaus elementais. Alkoholio parduotuvių daugiau nei kėdžių keleiviams. Trys wi-fi internetai, visi mokami. Prastūmiau ten apie aštuonias valandas besėdėdamas kažkokioj kavinukėj, besiurbčiodamas red bulių ir bebandydamas pakurti iPhone su europinėmis SIM kortelėmis. Pasikūrė. Galiausiai patraukiau link Kopenhagos skrydžio vartų.

O vat tada ir prasidėjo... Matau, kad be ketvirtos dalies neapsieisiu.

Kaip negalima lėktuvais skraidyti. Antra dalis.

(Pirma dalis)

Penkios valandos telefonu paskutinę darbo dieną

Vasara baigėsi, priartėjo kelionių metas. Per tą laiką du to paties modelio, kaip mano biliete, SAS lėktuvai spėjo surūdyti ir nusileisti avariniu būdu. SAS visus tokius lėktuvus uždarė į garažą remontui. Be abejo, tada nepaskaičiau savo bilieto įdėmiai ir nieko nežinojau. Jokių nuotykių nebuvo iki pat paskutinio penktadienio – paskutinės mano darbo dienos – dvi dienos iki mano skrydžio.

Septinta ryto. Atsikeliu, užmetu akį į paštą. O ten sėdi baisus laiškas „IMPORTANT CHANGES ABOUT YOUR FLIGHT.“ Galutinai prabundu netgi be rytinės kavos. Skaitom. „Please call Expedia customer support.“ Skambinam. Mobilaus ryšio kokybė tipiška amerikietiška, kitaip sakant – visiškai tragiška. Penkios minutės muzikytės, penkios minutės aiškinimo, ko skambinu, ir galų gale man pasako, ko laiške neparašė – skrydis Varšuva-Kopenhaga atšauktas, tad mane persodins į kitą lėktuvą. Puiku, bet aš noriu į Vieną spėti. Bandau paaiškinti, kad turiu ten atskirą bilietą, girdžiu atgal "Taip, taip, Viena, taip taip." Ar spėsiu su persodintu reisu? "Jo jo visur spėsit." Ryšio gal vienas ar du stulpeliai. Vienos užsakymo numerio manęs neklausia, tai iš kur žino, kad spėsiu? Bandau pasakyti išskridimo į Vieną laiką - "spėsit spėsit." Ir keičia į kažkokį skrydį. Prašau pasakyti laiką. Pasako, ir matau, kad Kopenhagoje lėktuvas nusileidžia 50 minučių po Vienos lėktuvo išskridimo.

Ačiū už ignoravimą pusę pokalbio. „No, this is wrong, because...“ Tą pačią akimirką, didvyriškai atsilaikęs pusvalandį, vargšelis mobilusis ryšys pakrato kojytes. Nusikeikiu iš visų plaučių. Lėtai pakvėpuojam. Gerai.

Bandom dar kartą. Dešimt minučių muzikytės, dešimt minučių aiškinimo kitai operatorei, kas aš toks ir ko aš noriu, galų gale dar dešimt minučių aiškinimo, kad neigiamas laikas persėdimui Kopenhagoje nėra idealus variantas. Kai jau išaiškinau, ryšis dingsta dar kartą. Hmm. Be mobilaus nelabai ką turiu. Laiško gi nerašysiu jiems. Skambinam dar kartą. Dar pusvalandis to paties aiškinimo, tada operatorė įjungia man muzikytę ir eina aiškintis. Dešimt minučių muzikytės. Dvidešimt. Keturiasdešimt. Muzikytė: trys minutės kanono, būtų nieko, jei nebūtų grojama seno telefono skambučio melodijos principu. Valanda. Pusantros. Dingsta ryšys.

Toliau mano atmintis miglota. Berods paskambinau ir paklausiau, ką daryti, jeigu dings ryšys. Tada gaunu „case number,“ kurį stropiai užsirašau ir kuriuo po to pasinaudojau gal penkis kartus. Eilinį sykį išdėstau savo problemą, eilinį sykį įjungia muzikytę, eilinį sykį dingsta ryšys.

Pasižiūriu į laikrodį, vidurdienis. Reiktų ir į Google nueiti, paskutinė diena, šiaip ar taip. Bandau eiti perskambinęs, bet išėjus iš namų ryšio nebėra nė vieno stulpelio. Tad tyliai ramiai pasivaikštau. Bendradarbiai, pamatę mano veido išraišką, nieko neklausinėja. Jie turbūt supranta, kad paskutinė darbo diena bet kam būtų sunki. Ryšio nėra ir Googlėje. Ką gi, ir kolegos pasidžiaugs mano cirku, pagalvoju, ir skambinu iš darbo vietos darbo telefonu. Galų gale viskas sklandžiai. Problemą suprato, man perskambins. Aš jau nieko nebenoriu iš tų skrydžių, bet žinau, kad noriu nebekalbėti telefonais.

Po poros valandų perskambina vadybininkė. Išdėsto man mano problemą taip aiškiai, kad net nustembu. Tada rezultatas - austrų avialinijoms nusišikti, o LOT/SAS atsiprašo už nepatogumus ir siūlo grąžinti pinigus už šiaip jau negrąžintiną bilietą. Sujaudintų iki sielos gelmių, jeigu ne smulkmenėlė, kad tada reiktų pirkti naują transatlantinį bilietą į vieną pusę likus dviems dienoms iki skrydžio.

Galutinis rezultatas: praleistos penkios valandos telefonu paskutinę darbo dieną, kad išmesčiau bilietą Kopenhaga - Viena ir atgal. Šeštadienį nusiperku tą patį bilietą iš naujo, tik kitu laiku. Sekmadienį išskrendu. Aišku, nuotykiai dar nesibaigė. Bus daugiau.

Kaip negalima lėktuvais skraidyti. Pirma dalis.

Visi geri dalykai baigiasi, Google internšipas nebuvo išimtis. Užtat vienus gerus dalykus pakeičia kiti, tad aš jau Danijoje, dvi dienos, kaip darau Ph.D.. Praeitą savaitę buvau konferencijoje. Tarp Google ir konferencijos bei tarp konferencijos ir Ph.D. laisvo laiko turėjau po savaitgalį. Tad keliaujant iš žemyno į žemyną ir iš šalies į šalį reikėjo suktis vikriai. Sukausi taip vikriai, kad vos nenusisukau sprando, o jei būčiau skraidęs iš savo kišenės, dar būčiau ir bankrutavęs bei užstrigęs kur nors Tadžikistane. Tai kaip šauniai aš čia sugebėjau pakeliauti?

Priešistorė: kaip negalima kelionių planuoti.

Pavasaris. Reikia suderinti su Google internšipo datas, konferencijos straipsnio statusas neaiškus. Pasirenku bene trumpiausią rekomenduojamą internšipo trukmę. Jis su konferencija persidengia keliomis dienomis. Kadangi visaip ten gali būti, nusiperku keičiamą bilietą Kopenhaga - San Franciskas ir atgal. Sklandžiau ir nesuplanuosi.

Vasaros vidurys. Išskrendu į Google. Konferencija straipsnį priėmė. Noriu visur spėti. Pradedu aiškintis su Google, kad išleistų mane čiut čiut anksčiau. Google išleidžia. Skambinu į agentūrą, kad pakeistų mano bilietą. Veiksmas vidury nakties mano laiku (skambinu juk į Daniją):
– Pakeiskit datą ir pridėkit skrydžių.
– Pridėti skrydžių negalima, šitas bilietas ne iki tiek keičiamas, bet dėl datos jokių problemų, pasakykite daniškos kreditinės kortelės numerį, mes kokius 50 kronų nusirašysim už keitimą.
– Neturiu daniškos kreditinės po ranka, galiu rytoj anksčiausiai turėti.
– Jokių problemų, perskambinkite rytoj, lėktuvas jūsų norimai dienai kol kas beveik tuščias.

Klaida nr. 1: aš patikėjau. Pastaba sau: dar kartą perskaityti Merfio dėsnių rinkinį. Toliau klaidos pasipylė kaip iš gausybės rago. Klaida nr. 2: ryte nusipirkau nekeičiamą neatšaukiamą skrydį Kopenhaga - Viena - Kopenhaga - Aalborgas. Laukiu kitos nakties su ta nelemta kortele su 50 kronų. Paskambinu. Kaip jau atspėjot, lėktuvas negyvai užsikimšo keleiviais per tą parą. Kadangi data netinkama, o pakeisti negalima, San Francisko - Kopenhagos bilietą grąžinu.

Ieškau to paties bilieto į vieną pusę tinkančiai dienai. R-randu...

San Franciskas - Niujorkas - VARŠUVA - Kopenhaga.

E.... M... Jo... Pažiūriu į sekantį pagal kainą variantą, kuris visais atžvilgiais normalus, tik tris kartus brangesnis. Grįžtu prie šio varianto, atsidūstu ir paspaudžiu "Pirkti." Susumuoju, ką turiu. Hm, gal dar ir ne taip baisiai. Du bilietai, keturi skrydžiai per aplinkui ir aš Vienoje, po to dar du, ir aš savo universitete. Kas gali blogo nutikti? Varšuvoje tarp skrydžių tik 50 minučių, bet kažkas man aiškino, jog transatlantiniai skrydžiai nevėluoja, be to, oro uostas mažiukas, spėsiu. OK.

Tuomet dar nežinojau, ką reiškia užrašai „SAS“ ir „de Havilland Canada DHC-8 400“ mano bilieto Varšuva - Kopenhaga dalyje.

Bus daugiau. Daug daugiau...

Iš šlovingosios San Francisco istorijos: apie iššanchajinimą

San Franciskas - miestas, pastatytas ant visų įsivaizduojamų ir neįsivaizduojamų blogybių: žmonių grobimų, narkotikų, prostitucijos, korupcijos, padegėjų gaujų, ir lošimo kortomis. Visa bėda ta, kad XIX a. viduryje Kalifornijoje kažkas atrado aukso, ir per trumpą laiką į ligi tol mažą kaimelį priplūdo dešimtys tūkstančių laimės ieškotojų. Visą šią avantiūristų minią prižiūrėjo du šerifai už $10 mėnesinį atlyginimą, kai tuo tarpu aukso karštligės dėka vienas obuolys kainavo $5.

San Francisko uostas buvo didelis galvos skausmas bet kuriam kapitonui. Atplauki su 50 žmonių įgula, o po nakties iš jos lieka gal 5 – visi kiti pabėgo aukso ieškoti. O plaukti toliau kažkaip juk reikia. Kur vieni mato problemą, kiti mato galimybę, ir taip atsirado aprūpinimo jūreiviais paslauga, dar žinoma „šanchajinimo“ vardu. Viena vietinė verslininkė turėjo kelis kabakus ant kranto, kur pilstė šanchajinimo kokteilį: 4/5 bet kokio alkoholio po ranka ir 1/5 opiumo. Taipogi strateginėse kabakų vietose grindyse buvo atsidarančios apačion durys, per kurias koktelio paragavę klientai nukrisdavo į laukiančią valtį. Jeigu pasitaikydavo atoslūgis, kristi tekdavo ir iš trijų metrų aukščio, tad kai kurie ir susikuldavo. Sąmonę naujai iškepti jūreiviai atgaudavo jau toli nuo kranto. O visas reikalas vadinasi „šanchajinimu“ todėl, kad jei tave, atsiprašant, „iššanchajino“, tai plauki greičiausiai Šanchajun, ir namo grįši anksčiausiai po dviejų metų.

„Šanchajinimas“ buvo praktikuojamas ir didmeniniais mąstais. Kartą vietinis tiekėjas gavo užsakymą gal šimtui jūreivių. Jei šitiek žmonių pradanginsi vienu ypu, net ir San Francisce turėsi nemalonumų su valdžia, tad reikia suktis gudriai. Tiekėjas, žinomas stambus verslininkas, paskelbė, kad švęs gimtadienį išplaukęs su barža įlankon, ir kad visi kviečiami. Gėrimai nemokamai. Durnių prisirinko pilna barža. Išplaukė įlankon, visi gražiai sumigo paragavę tų gėrimų, priplaukė prie užsakovo laivo, perkrovė kūnus. Dabar kaip sugrįžti iš gimtadienio be svečių? Čia nusišypsojo laimė. Į įlanką atplaukęs kitas laivas kaip tik pradėjo skęsti, beliko priplaukti su barža ir visus kilniai išgelbėti.

Visa tai ir dar daugiau mums papasakojo vietinis komikas pasivaikščiojimo po miestą metu. Nuotraukos.

Savaitgalis Niujorke

Sėkmingai sutapus kelioms aplinkybėms – santykinai pigūs lėktuvo bilietai ir Mindaugo atostogų pabaiga – praeitą savaitgalį nuskridau Niujorkan. Susitikau su Mindaugu, apsigyvenom hostelyje kažkur netoli Harlemo ir išėjom tyrinėti miesto. Miestas didelis, labai užsiėmęs ir, be abejo, niekada nemiegantis. Per neonines reklamas Times Square gali prarasti regėjimą, pasiklysti tarp šiukšlių kalnų ant šaligatvio (kuo laisvesnis miestas, tuo labiau šiukšlinas, ir atvirkščiai – Minske ar Pchenjane gatvės blizga). Brodvėjuje prie to pačio Times Square sulauki galybės nuodėmingų pasiūlymų, kuriuose minimos įvarios narkotinės medžiagos ir seksas už pinigus. Kiti gi pasauliui pasakoja apie savo talentus. Vienas priėjo ir prisistatė: „Yo, I'm a rapper!“ Aš, matyt, atrodžiau panašus į įrašų kompanijos bosą, tik ir beieškantį naujų žvaigždžių.

Šeštadienį vėl į miestą. Netgi spėjom pamatyti jį dienos šviesoje.

Grįžę hostelin apturėjom bene geriausią šią vasarą neplanuotą partį hostelyje su džiazo būgnininku, prancūze, vokiečiu, olandu, australu, trim australėm, brite ir dviem rusėm iš gilios provincijos.

Sekmadienį praeito parčio ir mano tingėjimo dėka atsikėlėm labai vėlai ir miesto pamatėm tik truputį.

O naktį į pirmadienį atėjo laikas atgal į oro uostą. Belaukdami mano šatlo prie hostelio, pamatėm, kas atsitinka, kai visokie reperiai (žr. aukščiau) sutinka kvailas per visą pilvą turistes. Taigi, prie turisčių būrelio prieina vietinis ir šaukia: „Hey everybody, come around and listen to my rap!“ Subūręs minią visiškų žioplių, kurie nenutuokia, jog reikalas suksis apie jų pinigus, atlikėjas jau ruošiasi atlikti savo kūrinį, bet jį sustabdo viena susižavėjusi mergina, kuri nori išsitraukti mobiliaką ir nufilmuoti. Puiku. Operatorė filmuoja, reperis repuoja, visi ploja katučių. Kūrinio pabaiga. „Now pay! Money! Money!“ Tada visi, ir operatorė, pareiškia, jog neturi nė cento ir skubiai išsiskirsto. Reperis, dar ir nufilmuotas, tokios neteisybės nedovanos. Praeina pusė minutės ir į šaligatvį bei hostelio duris dūžta alaus buteliai, o reperis reikalauja savojo honoraro. Galiausiai truputį persistengia ir pusę durų sulaužo. Tada susidomi hostelio apsauginis. Iškviečia 911, išeina gatvėn ir sugėdina reperį. Taip sugėdina, kad tas atsiprašinėdamas puola taisyti durų. Galiausiai supranta, kad nepataisys, ir prisimena neatidėliotinai svarbius reikalus kažkur kitur. Apsauginis iš paskos, abu dingsta už kampo. Tada atvažiuoja policija, o apsauginis iš už kampo grįžta vienas.

Tada, pusvalandžiu pavėlavęs, atvažiuoja mano šatlas.

Mano nuotraukos. Mindaugo nuotraukos.