Amžiaus koncertas Danijoje

Ir Danijoje pasitaiko gerų dalykų. Amžiaus koncertas, pavyzdžiui. Ir aš jį tikiuosi pamatyti. Roger Waters Odensėje. Ieškau bendraminčių – tad rašykit! Kaina apie 700 kronų.

Padėsiu apsispręsti. Štai kas mūsų laukia. Waters'as, skirtingai kad ir nuo savo buvusių kolegų, labai gerai žino, apie ką dainuoja:





Pink Floyd psichodelė irgi niekur nedingo:



O praeitas amžiaus koncertas buvo kita Pink Floyd pusė Gdanske.

Žiupsnis padrikų naujienų ir www.kastauyra.lt

Kaltas. Kaltas. Labai kaltas, kad nerašiau. Atleiskit, jeigu galit.

Pirmiausia skelbimas: nuo šiol kastauyra.blogspot.com yra pasiekiamas ir adresu www.kastauyra.lt.

Nuo Kalėdų įvyko daug ir visko. Pirmiausia apsistačiau namus baldais. Dabar negėda pakviesti svečių, tad svečiai lankėsi kokias dvi savaites kas antrą dieną. Dar negėda priimti ką nors laikinai gyventi, tad Francois kaipmat porai savaičių įsitaisė svetainėje iki savo išvykimo į JAV. Šiam išvažiavus (su mano visais raktais, ne kitaip :), ofise atsirado laisva vieta, kurią užpildė iš Singapūro grįžusi Dalia. Taigi sėdim trise: aš, ji ir graikas Kostas. Darbas stovi vietoje po senovei, užtat stalo futbolo stalas tuoj subyrės nuo per dažno vartojimo. Kartais jam duodame pailsėti, pavyzdžiui, organizuodami tarptautines konferencijas studentams.

Kas dar. A, prieš porą savaičių su Carmen nuskridome į Londoną savaitgaliui pas Estrellą. Apžiejom Londoną nuo pubų iki Dali skulptūrų, parsivežėm daug gerų įspūdžių. Jei mokat ispaniškai, įspūdžius galite perskaityti Carmen bloge.

O rytoj parskrendu Lietuvon dešimčiai dienų. Telefoną ir emailą žinot ;) Iki!

Danas, vardu Jesper

Sunkus tas danų gyvenimas. Kai kada permainos jį padaro stačiai nepakeliamu, jeigu nėra supratimo, kad permainos, o ne jų nebuvimas, ir yra gyvenimas. Mes, lietuviai, juos galime suprasti, permainų užteko ir mums. Ir supratimo, kad su jomis reikia tvarkytis, irgi mažai turime.

Apie daną Jesperį, kurį pražudė permaina, vardu EU. O gal ir visa globalizacija.

Sėdime kartu su graiku Kostu ir serbu Dejanu apšnerkštame bare ir visai neskubėdami gurkšnojame alų. Staiga prie mūsų stalo nutūpia įkaušęs danas ir daniškai prisistato: „Sveiki! Mano vardas Jesper!“ Per minutę visi keturi išsiaiškinam, kad šnekėsimės angliškai. Pasakom vardus. Be abejo, Jesperis klausia, iš kur būsime. Graikija. Lietuva. Serbija.

Pirmiausia kliuvo graikams, nes Jesperis žmogus pakeliavęs, ir tie idiotai iš Atėnų nemoka kepti steiko. Visi juokiamės.

Tada jis susidomi, ką mes veikiame Aalborge. Visi trys doktorantai. Gerai. O jis dirba statybose, maišo skiedinį. Moka jam 250 kronų per valandą, tad pinigų turi kaip šieno ir nežino, kur juos išleisti – šneka į mus Jesperis, bešvytėdamas iš laimės. Nu nežino. Buvo Tailande, Graikijoje ir Jugoslavijoje-Ukrainoje (čia viena šalis), ir vis tiek visko neišleido. Aš turtingas! Aš turtingas - pakartoja, kad geriau įsimintumėm.

Bet užtat darbe ne viskas gerai. Įsidarbino pas juos statybose lenkų valkatos. Jie Lenkijoje buvo valkatos, nu tikrai, o vat Danijoje - prašau, statybininkai. Dirbti, be abejo, nemoka. Bet daro tai už trečdalį normalaus atlyginimo. Supratingai palinguojame galvomis. Mes už kokybiškas statybas.

Papasakoja mums Jesperis dar daug įdomių dalykų. Apie tai, kad Danija prieš dvidešimt metų buvo visiškai skurdi šalis, bet norvegai padovanojo jiems tris naftos telkinius, ir nuo tada Amerika klausia danų nuomonės prieš lįsdama į bet kokį karą.

Galiausiai Jesperis lepteli, kad uždirba per mažai ir negali sąskaitų apsimokėti. Kaip! - vos nepašoku iš vietos, lūpa dreba, akyse klaikuma. Taigi... Taigi... 250 kronų per valandą? Taigi taip, girtai linkteli Jesperis. Nusipirkau diiiidelį butą, pasakoja vaizdžiai. Ir mašinytę Audi A6, vrum vrum automatas (ore perjunginėja pavaras), dieve, kaip aš myyyliu savo mašinytę. O tada, prieš kelis mėnesius, Jesperį atleido iš darbo. Ir gauna jis dabar 90 kronų per valandą iš profsąjungos. Dar nueina į banką kas mėnesį, paprašo pinigų, ir bankas jam paskolina dar penkis tūkstančius kronų, nieko nesakydamas. Apie darbo paieškas nė žodžio.

Blogai. Bet Jesperis kaltus seniai nustatė: atvykėliai. Atvykėliai kalti dėl visų problemų, išduoda mums paslaptį. Turi šeimą tėvynėj? - klausia manęs. Ką sakė, kad išvažiuoji? Ties šituo klausimu nustojau jį girdėti. Liko tik vaizdas. Dano, kažką aiškinančio. Vis labiau besiraukiantys graiko ir serbo veidai. Netrukus, ačiū dievui, baigėsi mūsų alus. Jesperis mums bandė jo dar nupirkti, bet baras jį ignoravo. Mes gi pareiškėm, kad jau einam lauk.

A, gerai, aš irgi einu, atsako Jesperis. Einu kokaino.

Metų pabaiga, metų pradžia, introspekcija ir kitoks chaosas

Ne, aš nenumiriau. Man tik labai patiko parčiai ir kelionės.

Pošventinė ramybė idealus metas introspekcijai.

Taigi, 2007-ieji. Padariau masterį, Google ir Kaliforniją. Pradėjau doktorantūrą. Tada sekė trys mėnesiai visiško chaoso. Jo metu sugebėjau „slapta“ nuskristi į Lietuvą lapkritį sutvarkyti reikalų, susirasti butą Aalborge (du kambariai senamiesty tiesiai prieš striptizo barą), atidėstyti virš dviejų šimtų valandų ir sužaisti kokius du šimtus stalo futbolo partijų. Kiek mažiau sklandžiai sekėsi išsimiegoti, daryti researchą, vaikščioti į darbą ne su Google maikutėmis (pas mane jų apie dešimt, visos skirtingos), ir rasti baldų savo butui. Pastarieji du punktai iki šiol linksmina mano draugus. Dar vienas planas liko neįgyvendintas, bet tai tik laiko klausimas, „the gods decree.“

Kalėdinių atostogų praleidau tik pusantros savaitės, bet užtat oij kaip linksmai. Grįžęs į Aalborgą visa esybe dar kartą pajutau, kad yra tik viena šalis, kurioje esi savas, o ne kažkoks pusiau pageidautinas imigrantas. Grįšiu namo.

2007-ieji buvo ypač geri, tokie bus ir 2008-ieji.

Raskite 3 skirtumus

Tai visai netipiška tema kastauyrai, bet negaliu neparašyti. Vakar kažkur užtikau tokį labai įdomų puslapį - zaputina.ru aka russia.ru. Tenai yra keletas filmukų. Pasižiejau. Neapleido jausmas, kad visa tai kažkur jau matyta. Pirmyn į YouTube.

Ir ką gi ką gi. Raskite 3 skirtumus. Ar bent jau vieną.

Tėvų ir vaikų bendravimo problemų požymiai

Spalio viduryje apžiūri tuščią butą ir jį išsinuomoji. Lapkričio pirmą įsikraustai. Kiekvieną dieną gauni daug daug pašto buvusiems nuomininkams – vaikinui ir merginai. Tada lapkričio antroje pusėje į svečius ateina vaikino tėvai ir klausia, ar jo nemačiau pastaruosius du mėnesius ir ar nežinau, kur jis yra ir kaip jį pasiekti. Išsineša susikaupusią toną pašto, kurio didžioji dalis atrodė kaip sąskaitos. Palieka mane susimasčiusį.

Kitą dieną paštas jiedviem pradeda kauptis iš naujo.

Jiems tikrai reikėjo bendrauti dažniau.

Google, Summer of Code, podcast ir antras blogas

Kai nuvažiavau į Google, pačią pirmą savaitę nuėjau pasisveikinti su Summer of Code organizatoriais – šiaip ar taip, būtent SoC apvertė mano pastarąsias dvi vasaras iš pašaknų.

Pagrindinė organizatorė Leslie Hawthorn taip apsidžiaugė mane išvydus, jog prigrasino, kad įkinkys mane į jos SoC podcastų seriją. Rugsėjį taip ir atsitiko. Rezultatas yra čia, kur ji, aš, ir mano bosas Ian Lance Taylor (nepatikėsit, bet švedas) plepam apie GCC, SoC ir dar apie kažką. Perspėju, kad įdomu ten gali būti tik informatikams.

Ta proga galiu paminėti, kad kažkada seniai užsikūriau antrą blogą angliškai. Nededu į jį danų kalbos pamokėlių ir kitų paistalų, o rašau (rašiau) apie SoC. Ką toliau rašysiu, neįsivaizduoju. Ankstesnis perspėjimas galioja dar labiau.