Mozaika

Šį kartą apie nieką konkrečiai.

Iš neturėjimo ką veikti nuėjau į skandinavų kultūros kursus. Pasakojo apie danų nacionalinę savimonę. Kaip ir bet kuriai kitai tautai, didžiausią jos dalį sudaro varymas ant kaimynų, šiuo atveju ant vokiečių. Na dar truputį ant švedų. O vat kuo danai skiriasi nuo kokių nors ten norvegų, jie patys gerai nežino, taip ir pareiškė dėstytoja.

„Horrible Aalborg“. Šitos turistų atrakcijos vinis turėtų būti paprastų vietinių danų parodymas, ko gero. Na biškį ir aš matausi nuotraukoje, bet į tai dėmesio nekreipkite.














Trečiadienis yra tarptautinių studentų diena vietiniame studentų kabake. Kadangi buvo pirmas trečiadienis po rugsėjo pirmosios, žmonių buvo koks milijardas. Du vokiečiai, kurie būtų mano kursiokai, jei man universitetas mokytis leistų.














Stardas kraustosi pas mus. Nuotraukoje truputį sunerimęs. Kraustymosi pagrindinis akcentas yra Stardo mašina su signalizacija, kuri kokius 2 kartus brangesnė nei pati mašina. Ir akumuliatoriumi, kuris jau nebeakumuliuoja. Iš viso to gaunasi ypatingas mašinos užvedimo ritualas: reikia dešimt kartų įjungti ir išjungti signalizaciją, užspaust ir atspaust visas dureles, dar kažką paveikti, kad signalizacija „atiduotų“ mašiną. Ir tada jau galima nustumti ją nuo kalniuko, užsivesti ir linksmai važinėtis. Iki sekančio variklio užgesinimo. Būdami nepažabotais optimistais, planuojame su Stardu jo mašina važiuoti į Italiją. Pas kitus du optimistus, kurie planuoja ten mokytis nuo spalio. Eigmi ir Vika, kai jau važiuosime, gal galėsit iki Vokietijos atvaryt pasitikt. Padėsite mašiną į Alpes užsistumti.














Apskritai čia balių sezonas dabar. Jie vyksta kas antrą dieną, kartais dažniau. Penktadienį pas Dalias šventėm įkurtuves. Labai geras butas, tik dušas bendras ir kitame aukšte. Nerius, Symka ir prancūzas. Mano atmintis bloga vardams, bet užtat tautybėms tiesiog auksinė.














Pamiegojęs keturias valandas (ir pramiegojęs valandą žadintuvą) šeštadienio rytą patraukiau į danų kalbos kursus. Toks įspūdis, kad visi tarptautiniai studentai dorai nesuprato ir pamanė, kad čia eilinis balius, nes vėl susirinko jų milijardas. Nieko, per dvi savaites ir kvailiausi iš jų supras, kad nemokamo alaus čia nedalina, ir liks kokie 20 studentų. Kursai buvo labai linksmi, nuo 9 ryto iki 16 dienos. Kalbos daug neišmokom, bet dėstytojai pralinksmino su eilėraštukais: „god dag min far, sikke hat du har...“, turinčiais choreografinį komponentą: dėstytoją, vaizduojantį varlinėjantį gandrą ar girtą baleriną.

Pietaujam.














Tas pats prancūzas ir obuolys. Prancūzui gavau aiškinti keletą faktų apie lietuvius. Kad mūsų kalba nei slaviška, nei germaniška, ir kad mūsų abėcėlė yra lotyniška, o ne kirilica.














Vokietė. Žaidžiam kažkokį danišką pokalbį iš vadovėlio kursuose, dabar ji vaidina dialogo vietą „(Looks dissappointed)“.














Dar pora lietuvių.














Dėstytoja. Žaidžia dialogą su savimi. Jei su kepure – ji yra graikas, jei be – lietuvė.














Pagrindinis kursų vadas. Pašnekėjo mums pačiame ryte, po to išėjo gerti, kol mes mokėmės, ir vat po pietų šneka vėl. Akys stiklinės, akiniai kreivai ant kaktos, tik į tribūną atsinešto alaus butelio nuotraukoje nesimato. Kitaip sakant, ne tik kalbos moko, bet ir vietinę kultūrą pristatinėja.














Susitvarkėme namus: prisitempėme krūvą baldų, daugiausia Stardo dėka. Geriame įdomų alų. Butelys iš kairės yra „Monty Python's Holy GrAil (Tempered over burning witches)“.














Šeštadienį vakare eilinis balius. Čia mano sugyventiniai. Kazyma.














Ir ką tik į Daniją atvažiavęs, bet vietoj poilsio į balių nutemptas Gediminas.














Tai tiek šiam kartui.

- Mergaite, ar sutiktumėte, na... už milijoną dolerių?
- Hm... Na, už milijoną... Ko gero, kad sutikčiau...
- O už vieną centą?
- Ką??? Tu kuo mane laikai?
- Na, kas tu tokia, jau išsiaiškinome, dabar deramės dėl kainos...

Įsikūrinėju

Va, pagaliau persikėliau nuotraukas iš mobiliako ir galiu viską pasakoti toliau. Apie viską iš eilės. Mano namai, į kuriuos penktadienį persikrausčiau. O gi rūsys, kuriame lankiausi pavasarį. Mielieji tėveliai, jau galite po truputį pradėti pakraupti dėl mano gyvenimo sąlygų, jūsų dėmesiui nuotraukos.










































Yra dar vienas, jau užimtas kambarys. Kai turbūt matosi, šis kambarys yra tuštokas ir tamsokas. Abi problemas sprendžiame. Baldai po truputį tempiami iš "sąvartyno" (danai gerus odinius fotelius išmetinėja, turbūt gyvunėlių gailisi). Ir internetą įsivedinėjame. O gyvenu su tokiu Kazyma, ir dar atvažiuos už savaitės jo grupiokas. Sutariame neblogai :)

Šeštadienį iš kažkokio geltonodžio nusipirkau dviratį už 250 kronų. Pigu, tik po to visas likęs savaitgalis buvo sunaudotas priekinės padangos lopymui, stabdžių kaladėlių keitimui ir bendram remontui. Nieko, važiuoja, ir tikiuosi, tpfu tpfu, važiuos ir ateityje.














Universitetas nežino, ką su manimi daryti. Bet daryti pirmo semestro projekto neleidžia, nes formaliai gaunasi antrą kartą tas pats dalykas. Liepė susirasti šiaip bet kokį dalyką ir jį vienintelį pasimokyti šį semestrą. Kadangi projekto nedarysiu, neturiu nei savo grupės, nei grupės kambario. Bet kadangi dirbsiu univere, turėsiu ofisą. Nėr blogai :)

Miesto biblioteka yra labai geras daiktas. Dalina ne tik knygas, bet ir muzikinius kompaktus. Jau pradėjau užkišinėti savo visokių "The Orb" diskografijų spragas.

Visa sena chebra sugrįžo iš Norvegijos - Dalia, Nerius ir Stardas. Sena gera kompanija.

Tai tiek šiandienai.

Rugsėjo pirmoji

Pabundu nuo telefono žadintuvo, atsikeliu, jau einu pro duris, kai pastebiu, kad atvažiavęs į Daniją pamiršau telefono laikrodį atsukti valanda atgal. Nuostabu. Dar po kurio laiko patraukiau į miestą, į rugsėjo pirmosios šventę.










































Viskas kaip prieš du metus. Aikštė, stalai, bandelės su sviestu, arbata kava, maži degtinės buteliukai. Tipiški studento pusryčiai.














Tarptautinių studentų kampas. Prisėdu kažkur, pažindinuosi su kaimynais. Publika marga: du lenkai, vengras, kanadietis, amerikietis, pasimetusi aplinkoje čekė, vokietė, suomė ir prancūzė. Visi studijuoja kažką krūto: tarptautinį verslą ir kitas Aurimą žavinčias specialybes.

Prancūzė su lenku geria degtinę.















Po to mus autobusais veža į universitetą. Autobuse sutinku keletą lietuvių mainų studentų ekonomistų. Visi truputį paplaukę ir truputį kvadratinėmis akimis dairosi aplinkui. Lengva kultūrinio šoko stadija, na bet nieko, užtat jie visi turi stogą virš galvos. Vien tik mainų studentai ir nė vieno magistranto, tokio kaip aš. Negana to, kadangi aš prieš tai esu čia buvęs, atrodau jiems kaip viską žinantis apie Aalborgą senis. Kažkaip nejauku pasidarė.

Lietuviai kvadratinėmis akimis. Kadangi pozuoja nuotraukai, akys trumpam nekvadratinės.















Universitete nieko įdomaus, t.y. viskas taip pat, kaip prieš du metus. Tipiška reikalų tvarkymosi ir kėdžių zulinimo auditorijose per universiteto pristatymus rutina.

Dar vienas senas pažįstamas: Linas.















Vakare po truputį vėl pradėjau rūpintis savo pastoviuoju būstu. Vos spėjau išsiaiškinti, koks yra tikrasis mano būsimo sugyventinio telefonas, kai jis pats man paskambino. Rytoj laisva diena. Kraustysiuosi, o kol kas nakvoju pas Stardą.

Trečia diena – traukinys ir Aalborgas

Ryte atsikėlęs su truputį skaudančia galva susipakavau ir išėjau traukinių stotin. Nusipirkau bilietą į Aalborgą ir sužinojau, kad wildcardo bent jau kol kas neturėsiu: jis užsakomas ir padaromas tik per porą savaičių. Pabandžiau paskambinti žmogui, su kuriuo turėčiau gyventi Aalborge. Numeris nenaudojamas. Tiek tos, dėl šito nervinsiuosi vėliau, o kol kas reikia nuvažiuoti Aalborgan.

Tiksliai tiksliai laiku atvažiuoja mano traukinys. Aš jau lipu į vagoną, kai staiga toptelėjo: traukinys elektrinis. O Aalborge geležinkelis be elektros. Pasiklausiau palydovo, ar traukinys į Aalborgą važiuoja. Jis man sako, kad tik tie ir tie du vagonai važiuoja. Pasijutau kaip čiukčia lėktuve iš anekdoto – „o šita sėdynė irgi į Maskvą skrenda?“.

Įsėdau, važiuoju. Nors traukinys ir „InterCity“, bet greičiu lietuviškiems traukiniams gėdos nepadarytų. Ir kaip šuva sustoja prie kiekvieno stulpo. Už gerų dviejų valandų ir 200 kilometrų kažkoks senis iškrapšto mane iš mano vietos. Prakeikta išankstinė vietų rezervacija. Kadangi senis angliškai nė bumbum, apsimetu, kad nesuprantu, ko jis nori. Tuoj pat kažkas vagone paslaugiai išverčia man į anglų kalbą. Prakeiktas danų paslaugumas.

Senai matytas idiotiškos spalvos televizijos reklamų monstras persekioja mane traukinyje ir po dviejų metų. Džiaukis, Eigmi, kad nevažiavai :)















Dar už 150 kilometrų mane pažadina kažkokia pagyvenusi danė ir liepia lipti lauk. Nieko nesuprantu, kas dedasi, juk mes dar Arhuso neprivažiavę. Sakau danei, kad it's OK, I'm going to Aalborg. Ne ne, sako ji, lipk lauk – persėsti į kitą traukinį reikia. Dar geriau. Belipdamas girdžiu, kaip viena mergina vagone su krūva daiktų irgi angliškai aiškinasi, kur čia persėsti į Aalborgo traukinį. Prieinu, užkalbinu. O ji, pasirodo, lietuvė, važiuojanti į ekonomikos magistrantūrą. Aš kažką minėjau praeitame pasakojime apie mažą pasaulį? Naujasis traukinys išvis baisus, na bet dviese žymiai linksmiau važiuojasi.















Aalborgas. Išlipu iš traukinio, atsisveikinu su Karolina ir traukiu pirkti klipkortos ir važiuoti į universitetą, kur manęs laukia raktas nuo laikinų namų. Prisimenu savo praeitą atvažiavimą, kai išlipome su krūva daiktų iš golfuko ir labai mažai buvo aišku, o kas gi toliau. Nors ir nenoriai, bet pasijuntu kaip namuose. Tegu ir nepagrindiniuose.

Universitetas tuščias.















Sėdi tik kitas Laurynas ir Augustas.















Beveik visi likę senieji lietuviai išvažiavę Norvegijon. Pasišnekam, pasiemu iš Augusto raktą. Apie dešimtą vakaro dar kartą ant pečių užsiverčiu jau spėjusį įgrįsti savo bagažą ir traukiu link Stardo namų.
























































Išsitiesiu miegmaišį ir krentu miegoti kaip negyvas.

Antra diena – Roskildė vakare

Taigi toliau. Susiradau barake lietuvį su kompu, kuriame galėjau pasitikrinti, ar nesudužo kietas diskas, tas pats, kuris vakar kartu su trejų devynerių buteliu labai smagiai tėškėsi į šaligatvį. Po pusvalandžio nervų tampymo paaiškėjo, kad nesudužo, ar bent jau apsimeta nesudužęs. Po to sužinojau, kad tas lietuvis metais už mane jaunesnis licėjistas. Dar po to, kad jo kambariokas – Rokelis. Pasaulis mažas, o jei esi lietuvis, išvis nėra kur pasislėpti.

Vilma sugrįžo iš darbo ir jau apyvėlų vakarą patraukėme į Roskildę, pakeliui prigriebę dar vieną erazmininką ir alaus. Kadangi buvo tamsu, tai nuotraukų tik pora – iš Vilmos fotoaparato nusėdusiomis baterijomis. Nuėjome į uostą.

Vikingų valtis. Autentiška su nedidele išlyga: pagaminta šiais laikais.














Maketas, kaip atrodė Roskildė 1400 metais.




























Viską apvaikščioję ir prisižvengę iš danų grįžom. Vilma. Labai geras žmogus. Jei ne ji (ir Nora), vietoj barako palėpės nakvynei Roskildėje būčiau turėjęs pievelę po atvirumi dangumi.














Rokelis. Kaip tipiškas lietuvis magistrantas, įstojo į Kopenhagą, o gyvena nelegaliai Roskildėje.

Mano telefonas

Jei kam įdomu – +4541252308. Sonafone. Tikiuosi, kad numeris laikinas ir pavyks pasiimti sutartį vietoje išankstinio apmokėjimo kortelės.

Jau atvažiavau iš Roskildės į Aalborgą. Bet pasakojimai laukia nuotraukų :)

Antra diena - Roskildė

Mano nakvynės vieta barako palėpeje. Čia labai minkštai išsimiegojau.

Atsikėliau, parašiau vakarykštį dienoraštį. Visi pažįstami buvo išėję į darbus iki vakaro, tad patraukiau vienas Roskildėn. Kaip rašiau praeitą kartą, senamiestis gražus. Bent jau man pasirodė jaukesnis už Kopenhagos.

Jūros įlanka, matoma nuo katedros aikštės














Roskildės katedra. Bokštų aukštis turbūt apie 70 metrų. Aišku, mobiliaku darytos nuotraukos nekaip atrodo...

Grįžęs namo sutikau Roką (Firantą). Pasakojimo tęsinys bus tada, kai galėsiu perkelti nuotraukas iš telefono. Kol kas tiek. Atsiprašau už padrikai išmėtytas nuotraukas ir nuo jų kažkur nuvažiavusį tekstą – šitas CMS Vikos buvusiam darbui gėdos nepadarytų.