Trečia diena – traukinys ir Aalborgas

Ryte atsikėlęs su truputį skaudančia galva susipakavau ir išėjau traukinių stotin. Nusipirkau bilietą į Aalborgą ir sužinojau, kad wildcardo bent jau kol kas neturėsiu: jis užsakomas ir padaromas tik per porą savaičių. Pabandžiau paskambinti žmogui, su kuriuo turėčiau gyventi Aalborge. Numeris nenaudojamas. Tiek tos, dėl šito nervinsiuosi vėliau, o kol kas reikia nuvažiuoti Aalborgan.

Tiksliai tiksliai laiku atvažiuoja mano traukinys. Aš jau lipu į vagoną, kai staiga toptelėjo: traukinys elektrinis. O Aalborge geležinkelis be elektros. Pasiklausiau palydovo, ar traukinys į Aalborgą važiuoja. Jis man sako, kad tik tie ir tie du vagonai važiuoja. Pasijutau kaip čiukčia lėktuve iš anekdoto – „o šita sėdynė irgi į Maskvą skrenda?“.

Įsėdau, važiuoju. Nors traukinys ir „InterCity“, bet greičiu lietuviškiems traukiniams gėdos nepadarytų. Ir kaip šuva sustoja prie kiekvieno stulpo. Už gerų dviejų valandų ir 200 kilometrų kažkoks senis iškrapšto mane iš mano vietos. Prakeikta išankstinė vietų rezervacija. Kadangi senis angliškai nė bumbum, apsimetu, kad nesuprantu, ko jis nori. Tuoj pat kažkas vagone paslaugiai išverčia man į anglų kalbą. Prakeiktas danų paslaugumas.

Senai matytas idiotiškos spalvos televizijos reklamų monstras persekioja mane traukinyje ir po dviejų metų. Džiaukis, Eigmi, kad nevažiavai :)















Dar už 150 kilometrų mane pažadina kažkokia pagyvenusi danė ir liepia lipti lauk. Nieko nesuprantu, kas dedasi, juk mes dar Arhuso neprivažiavę. Sakau danei, kad it's OK, I'm going to Aalborg. Ne ne, sako ji, lipk lauk – persėsti į kitą traukinį reikia. Dar geriau. Belipdamas girdžiu, kaip viena mergina vagone su krūva daiktų irgi angliškai aiškinasi, kur čia persėsti į Aalborgo traukinį. Prieinu, užkalbinu. O ji, pasirodo, lietuvė, važiuojanti į ekonomikos magistrantūrą. Aš kažką minėjau praeitame pasakojime apie mažą pasaulį? Naujasis traukinys išvis baisus, na bet dviese žymiai linksmiau važiuojasi.















Aalborgas. Išlipu iš traukinio, atsisveikinu su Karolina ir traukiu pirkti klipkortos ir važiuoti į universitetą, kur manęs laukia raktas nuo laikinų namų. Prisimenu savo praeitą atvažiavimą, kai išlipome su krūva daiktų iš golfuko ir labai mažai buvo aišku, o kas gi toliau. Nors ir nenoriai, bet pasijuntu kaip namuose. Tegu ir nepagrindiniuose.

Universitetas tuščias.















Sėdi tik kitas Laurynas ir Augustas.















Beveik visi likę senieji lietuviai išvažiavę Norvegijon. Pasišnekam, pasiemu iš Augusto raktą. Apie dešimtą vakaro dar kartą ant pečių užsiverčiu jau spėjusį įgrįsti savo bagažą ir traukiu link Stardo namų.
























































Išsitiesiu miegmaišį ir krentu miegoti kaip negyvas.