Išleistuvės, išleistuvės, karnavalas

Grįžau iš Lietuvos. Susitikau su daug draugų, su dar daugiau nespėjau, pasisedėjom vienose išleistuvėse. Kelionės pagaliau baigėsi. Tam kartui.

O grįžau į Aalborgą pačiu laiku - visų pirma į Stardo išleistuves, o po to tiesiai į didžiausią karnavalą šiaurės šalyse. Penktadienį ir šeštadienį miesto gatvėmis ėjo karnavalo grupės, abu vakarus buvo po koncertą vienam iš parkų.

Danai mėgstą karnavalą dėl kelių priežasčių. Tai puikiausia proga kiekvienam danui apsirengti taip, kaip jis rengtųsi kiekvieną dieną, jeigu tik kas leistų. Be to, tai proga negyvai prisigerti šeštadienio rytą, išsimiegoti, ir prisigerti antrą kartą vakare. Bet kuriuo atveju, dar krūva nuotraukų, ypač apie danių aprangos ypatumus, yra čia. O čia Neriaus. O čia Kazymos.

Kitose naujienose: yra daug kitų naujienų. Tikiuosi per kokią savaitę papasakoti :)

Sardinija!

Grįžau iš Italijos. Sardinijoj gražu.






Likusios nuotraukos čia. Šią savaitę ilsiuosi nuo atostogų, o pasiilsėjęs antradienį atskrendu į Vilnių. Iki greito!

Kur universitete pavalgyti?

Kai rašėm straipsnį ir teko paromis sėdėti universitete, ten pat teko ir valgyti, apie kažkokį maisto gaminimąsi namie nebuvo nė kalbos. Ta proga apėjau visas valgyklas, picerijas, ir kitas maistvietes aplinkui. Kad šito tyrimo, kurio metu buvo išleistas kilogramas pinigų ir suvirškinta tona šūdo, rezultatai nenueitų veltui, parengiau nedidelį žemėlapį su paaiškinimais, kuris, tikiuosi, pravers AAU naujokams ir svečiams.

Taigi (paspauskite, jei norite didesnio įskaitomesnio varianto):



1 – Mano grouproom'as. Čia sėdžiu aš ir trys ispanės. Starto ir finišo taškas.
2 – Pagrindinė universiteto valgykla. Vidutiniškas maistas, 20-40 kronų, visada ką nors sutiksi iš pažįstamų kituose fakultetuose.
3 – Humanitarinio fakulteto valgykla. Maistas toks pat, kaip ir pagrindinėj valgykloj, užtat aplinkui vien tik merginos.
4 – Itališka turkų picerija. Poprastės picos už 40-60 kronų, bet užtat pusė viščiuko už 40 kronų! Geriausias kainos/gauto maisto kiekio (nebūtinai kokybės) santykis.
5 – Føtex supermarketas. Lentynos nukrautos tuno skardinėm už 3 kronas ir duona už 2 kronas, kurios net pelėsiai nemėgsta. Lentynas apeinu iš tolo. Yra picerija, pardavinėja sudžiuvusios picos gabaliukus už 20 kronų.
6 – Novy valgykla. Būtų normali. Vienintelė su sriuba. Kai nuėjau, maisto nebuvo.
7 – Mūsų vietinė valgykla. 20-40 kronų. Maistą ruošia bendradarbiaudama su nudvėsusių asilų ferma. Prieš valgant salotas patartina pirma jas užmušti. Savo laiku laimėjo maitinimo konkursus Osvencime ir GULAG'e.
8 – Žlugusių svajonių tapti gera virėja dvokas.

Namo! Trumpam.

Už mėnesiuko trumpam užsuku namo:

Date: Tu 15/05
Departure: 15:05 Copenhagen - Arrival: 17:35 Vilnius

Date: We 23/05
Departure: 12:55 Vilnius - Arrival: 13:30 Copenhagen

Ar kas nors norit susitikti Kopenhagoj ar Vilniuj?

Kitose naujienose: po ilgos pertraukos prikroviau nuotraukų į galeriją:

1. Pasisedėjimas ir pokeris namie kažkada žiemą
2. Mano ir Neriaus gimtadienis
3. Aalborgo jūrų muziejus. Su povandeninėm valtim!
4. Šeštadienis parkelyje
   

O dabar kraunuosi lagaminus Italijon beveik dviem savaitėm, pradedant pirmadieniu.

Apie kovą

Kovas nebuvo nuobodus, greičiau atvirkščiai – užimtas, tad neradau anksčiau progos prisėsti ir parašyti, kas čia naujo. O naujo nemažai.

Visų pirma (tai buvo jau seniai, lygiai prieš mėnesį), Aalborge prisnigo. Bet koks sniegas čia yra stichinė nelaimė: uždaromos magistralės (pabandykit įsivaizduoti tai Lietuvoje), parduotuvių lentynos atrodo kaip SSRS (tik be degtinės), o greitoji į iškvietimus važinėja tanketėmis. Ir užstringa. Po šio sezono galbūt ir vietiniai kelių prižiūrėtojai supras, kad sniegą galima ne vien tik druskos mišiniu barstyti, bet ir stumti į kelkraščius.

Laimei, sniegas laiku ištirpo ir galėjau persikraustyti. Kraustymosi metu sužinojau, kad mano kieme, skirtingai nuo daugumos kitų, senų baldų išmetinėti negalima. Bet kartu su „didžiuoju“ Laurynu nuo pikto kastuvu ginkluoto dano pabėgom sėkmingai. Kadangi nežinojau (ir dabar nežinau), kiek dar laiko būsiu Aalborge, prisiglaudžiau pas Kazymą. Vieta labai gera, pats pats miesto centras. Pas Kazymą svečiavosi ir daugiau žmonių: Symka, po to tautinių šokių šokėjas iš Švedijos, kuris kartu turi ir matematikos PhD, tad patikrino matematiką mano magistriniame, ir galiausiai mane Kopenhagoj nakvynėn priėmęs Laimonėlis.

O didžiausias laiko rijikas šį mėnesį buvo straipsnio į konferenciją deadlainas. Beveik tris savaites be poilsio dienų (į pabaigą po 14 val. per dieną) sukau savo magistrinio eksperimentus, kol Simas su Christianu „Dėde“ rašė tekstą. Kur čia man nauda? Priims straipsnį ar nepriims, bet kuriuo atveju mano magistrinis dabar yra 95% užbaigtas. Be abejo, likę du mėnesiai nėra atostogos (formaliai :)), bet jau turiu lėktuvo bilietus vienai kelionei, artimiausiom dienom nusipirksiu ir antrai. 95% atostogos...

Ir galiausiai: šį savaitgalį buvo Stardo vestuvės. Sėkmės naujame gyvenime :)

Kaip aukštosios technologijos smirdantį reikalą sprendė

Niekam ne paslaptis, jog Danija nuo seno yra žemės ūkio kraštas, besispecializuojantis kiaulininkystėje. Jei kam kyla abejonių, užtenka pasakyti, jog Danijoje gyvena apie 5 milijonus danų ir 13 milijonų kiaulių (nežinau, kaip skaičiuoti tuos, kurie patenka iškart į abi kategorijas.)

Tačiau be kumpių, lašinių ir už eksportą gautų milijardų danams teko priprasti ir prie vienos šlykščios smulkmenos: kiaulės šika. O kai šika 13 milijonų kiaulių, gaunasi praktiškai nacionalinis potvynis. Šitas potvynis (tiksliau, jo veiklioji medžiaga) turi netgi specialų danišką žodį: gylle („giūlė“). To smirdančio reikalo kvapas tapo Danijos nacionaliniu simboliu, kurį iškart užuodžia svetimšaliai, ir nuo kurio raukosi danai – ne nuo pačio kvapo, bet nuo svetimšalių klausimų apie jį.

Blogiausia būna pavasariais. Tada visi ūkininkai valosi po žiemos ir Aalborgą vėjelis iš užmiesčio perpučia skersai išilgai. Nepasislėpsi. O jei turi žemės kaime, ir šalia tavęs atsikraustė kiaulių ferma – tavo nekilnojamojo turto vertė ką tik nukrito 10%. Be to, kartas nuo karto atvažiuos traktoriukas su cisterna visko susirinkti ir išvežti nežinoma kryptimi. Tomis dienomis ir savaitę po jų geriau neiti iš namų ir neatidarinėti langų.

Tai kaip gi aukštosios technologijos šį smirdantį reikalą sprendė? Galbūt fermos užsidarė, ir visi nuėjo dirbti programuotojais ir telekomunikacijų inžinieriais? Deja, ne visai. Gudrūs danai sukūrė paslaugą gyllesms.dk („srutųsms.dk“), kurioje registruojasi ūkininkai ir jų kaimynai. Ūkininkai sumoka varganą 1000 kronų per metus, ir už tai jų kaimynams SMS žinutėmis pranešama, kada atvažiuoja aukščiau minėtas traktoriukas su cisterna. Ūkininkui nereikia pačiam lakstyti per kaimynus, o šie žino, kada neplanuoti barbekju kieme. Visi patenkinti!

Oro apmokestinimas daniškai

Danijos transliavimo korporacija DR (visuomeninė televizija ir radijas) šiemet išnaglėjo.

Danijoje anksčiau buvo paprastas DR finansavimo modelis: visi, kas turi televizorių arba radiją, moka kasmetinį licenzijos mokestį. Idėja buvo gera, išvengiama reklamų ir pinigų prašymo iš valdžios su visomis iš to išplaukiančiomis problemomis. Tačiau nugalėjo godumas. Šiuo metu DR statosi naują didelį pastatą Kopenhagoje ir turbūt pritrūko pinigų Pikaso paveikslams vestibiulyje.

Šią aštrią problemą DR išsprendė paprastai: nusprendė, kad ne tik kiekvienas televizoriaus ar radijo savininkas žiūri arba klauso DR, bet ir kiekvienas interneto vartotojas tai daro. Kad nepasirodytų maža, DR šventai tiki, jog ir kiekvienas prie interneto prieinančio mobilaus telefono savininkas nieko kito per savo telefoną nedaro, kaip tik žiūri/klauso DR. Valio! Belieka susirinkti pinigus.

Taigi vieną gražią dieną ir aš gavau reketuojantį laišką. (Aš ne pirmas toks) Žemiau pora ištraukų iš jo.

DR Licenzija konstatuoja, kad tavo namai šiandien nėra sumokėję licenzijos.

Vertimas: „Pagavom! Pagavom!“

Parlamentas nusprendė įvesti medijos licenziją nuo 2007 sausio pirmos. Tai reiškia, kad daugiau aparatų, nei anksčiau, privalo būti licencijuoti.

Vertimas: „Jei nepatinka, kaltinkit tik parlamentą. Mes čia ne prie ko. Kaip! Mes gausim daugiau pinigų? Ot tas parlamentas šmaikštuolis, kaip sugalvos kartais.“ Nė žodžio apie savo lobistinę veiklą.

Pasak TNS Gallup, apie 99% Danijos namų turi bent vieną licencijuojamą aparatą: televizorių, kompiuterį arba mobilųjį telefoną, kurie atitinka licencijuojamos įrangos kriterijus.

Vertimas: „Radom būdą, kaip susirinkti pinigus iš visų visų! Padavėja! Dar šampano!“

Daug jaunuolių nusprendžia nemokėti licenzijos, kai išsikrausto iš tėvų namų, nors ir turi licencijuojamą aparatą. Tam yra daug priežasčių. Galbūt jie mano, kad tai per brangu. Galbūt jie mano, kad tai neteisinga. Tačiau tai nėra pateisinamos priežastys.

Vertimas: „Nežiūrit televizijos, neklausot radijo? Užtat turit kompą ir mobiliaką! Kosėkit pinigus, geltonsnapiai!“

Prisimenat animacinį filmuką apie Čipoliną ir mokesčius už orą?