Indija: Delhi, Agra

Pirmiausia atitaisymas: indiški „moskvičiai“ ir „volgos“ visai nėra rusiški moskvičiai ir volgos. Tiesiog atrodo panašiai. Atsiprašau už painiavą.

Kitą rytą prasidėjo mūsų kelionė su vairuotoju. Sutartu laiku laukė antros jaunystės Toyota Qualis, sumetėm daiktus, susigrūdom patys ir išvažiavom žiūrėti Delio. Pirmiausia nuvažiavom apžiūrėti valdžios rūmų. Gėdos jie nedarytų jokiai imperijai, nuo kuklumo Indijos valdžia tikrai nemirs. Tik viso to apžiūrėti praktiškai neįmanoma: tvoros ir ženklai „sustoti draudžiama.“ Teko pasitenkinti lėtu lėtu garbės ratu.

Neįtikėtinas vaizdas: sustojusios mašinos prie raudono šviesoforo:
Po valdžios kvartalo buvome pristatyti į Humayun's Tomb:
Čia mane persekiojo kažkoks šlavėjas. Jam vis reikėjo pašluoti netoliese manęs keistai į mane žiūrint, kol nepradėjau galvoti, ar nebūsiu įmynęs į kokį dramblio šūdą. Galiausiai paprašė pinigų.

Apie pietus į Agrą. Du šimtai kilometrų. Kelias siauras, eismas intensyvus ir indiškas. Per tris valandas nieko neužmušę nusigavom į vietą. Agroje yra du dalykai: raudonasis fortas ir Taj Mahal. Pastarąjį mums patarė pažiūrėti aušros metu, tad palikome jį kitam rytui ir išsiruošėm į fortą.
Ne šiaip fortą, o beždžionių fortą. Apskritai beždžionės juokingi padarai. Primena žmones...
Atsižiūrėjusius raudonojo beždžionių forto vairuotojas nuvežė ieškoti viešbučio. Ir pradėjom suprasti kelionės su vairuotoju trūkumus. Jis vežė į brangesnius viešbučius nei mums norėtųsi. Šitą vėliau sutvarkėm, bet kelionės pradžioje teko paišlaidauti.

Pristatytiems į viešbutį dar pasiūlė nuvažiuoti į kilimų fabriką. Visi, išskyrus Eigminą, ten ir nuvažiavom. Kilimų fabrikas svečius mėgsta labai. Parodo, kaip jie audžiami, kaip jie piešiami, kokie jie geri, galiausiai pasodina rūsyje ant sofutės, atneša šaltų gėrimų ir prasideda pardavimas. Įdomu buvo stebėt ištobulintą pardavimo techniką, tik vat kilimo man nereikėjo. O reikėjo jo Eglei...

Dieną užbaigėme ant viešbučio stogo.
Ant gretimo stogo vakarojo indų kompanija. Galiausiai pabendravo ir su mumis:
„Hello, my friend! How are you? I love you!“

Indija: Delis

Atsikėlę kažkur per pietus susėdome į du taksiukus ir vėl patraukėm į oro uostą, tik šį kartą vidaus skrydžių. Pervažiavom tą pačią kvapų ir eismo jūrą ir atvykom į naujai pastatytą terminalą.

Aš pakeliui:

Didžiausių avarijų diena Indijoje:


Naminiame oro uoste jokio supuvusių kilimų kvapo. Jokio įsivaizdavimo, kad tai labai senas sandėlys, o ne oro uostas. Užtat indiška specifika: visos skrydžių bilietų parduotuvės lauke, o prie įėjimo stovi trys kareiviai su šautuvais (ir už stalo sėdi jų generolas) ir tikrina, kad be bilieto į vidų nepatektum. Viduje normalus oro uostas, tik nukondicionuotas šaltyn iki pingvinų žiemos ir su bagažo patikrinimu prieš registraciją.

Skrydžio į Delį metu indiškų oro linijų ypatybių prisižiūrėjom nedaug. Užstrigo tik viena: skrydžio viduryje salonu perėjusi stiuardesė, kuri visur pripurškė tualetinio oro gaiviklio.

Delis. Vėl pasiėmėm pora taksiukų--Mumbajuje visi buvo maži moskvičiukai, Delije gi visi yra mažos senos volgos. Vėl kažkur važiuojam. Kartą sustojom prie raudono šviesoforo. Man ir Eglei sutartinai atvipo žandikauliai. Atvažiavome į seną turgų. Nors taksistui pasakėm kur mums tiksliai reikia (tiek „tiksliai“, kiek tai pasitaiko Indijoje), jis sustojo turgaus gatvės pradžioje ir pareiškė, kad toliau taksams negalima. Eikit va ten, parodė į minią.

Šitaip pasiųstiems nieko kito ir neliko. Turėjom žemėlapį, kuris be abejo, buvo visiškai nenaudingas. Pabandykite turgaus minioje rasti vieną konkrečią dviejų metrų pločio gatvytę tarp penkiolikos tokių gatvių. Užtat pasimetusių turistų su džiaugsmu laukė ne viena ir ne dvi „turizmo agentūros“ ar kas ten bebūtų, kurioms visoms labai rūpėjo mūsų kelionių planai. Perėjom pagrindinę gatvę iki galo ir, žinoma, nieko pakeliui neradom. Užtat radom Eigmį, Viką ir Domą, atvažiavusius kitu taksu iš kitos pusės. Sugrįžom gatve atgal. Paieška vis tiek bevaisė, bet užtat kiek džiaugsmo visoms agentūroms, kurios mus mato antrą kartą.

Galiausiai pasinaudojau vienos tokios agentūros paslaugomis, kad paaiškintų, tai kur gi tas mūsų viešbutis. O! Iš Lietuvos! - apsidžiaugė. Ištraukė kažkokios merginos nuotrauką. Pažįsti? Ne. Kaip tai, taigi čia žinomiausia Lietuvos manekenė! Tikrai?, pagalvojau. Ir ji keliavo su mumis! Keliaukit ir jūs! Galiausiai, išpešęs pažadą, kad tikrai pas jį sugrįšim dėl kelionės (visokius tokius pažadus Indijoje dalindavau nesunkiai), parodė, kaip eiti.

Parodytą vietą vis tiek sugebėjom dar kokius tris kartus praeiti. Galiausiai mus pakvietė kažkoks šone sėdėjęs europietis, visiškai nepanašus į turistą – ei, gal jūs ieškote mano dėdės viešbučio? Paaiškėjo, kad mes tikrai ieškom jo dėdės viešbučio. Įsikūrėm. Kaip ir rašė Lonely Planet, kambariai išdažyti "happy pink" spalva.

Merginos ir ta turgaus gatvė, kuria vaikščiojom pirmyn-atgal:



Už mūsų viešbučio durų:


Kadangi išankstiniai kelionės planai kažkur ties čia ir baigėsi (net ir lėktuvo bilietus Mumbajus-Delis turėjom tik į vieną pusę), pradėjom galvoti, o ką veiksim ir kur toliau važiuosim iš Delio. Su Eigmiu nuėjom paklausti viešbučio savininko, ar turi kokių patarimų. Pasirodo, jis tik to ir telaukė. Su kokia knyga keliaujate? Lonely Planet? Leiskite jums prisistatyti, iškilmingai pareiškė. Ištraukė iš po stalo tris Lonely Planet India leidimus, atvertė vieną. Matote, rodo, čia autorių padėkos. Matote, dėkoja man. Imam kitą leidimą... Matote, ir čia man dėkoja. O trečios knygos turbūt nė neverta rodyti. Tai va, prisistačiau. Dabar šnekam. Ko norit? Pakeliauti penkiese? Kiek laiko turit, ką norit pamatyti? Ką gi ką gi. Tai gal jums mašiną su vairuotoju? Pardavinėjo jis mums tą mašiną ir vairuotoją pusvalandį. Pardavėjas jis geras. Pardavė. Su Eigmiu grįžom pas merginas ir per kokias tris valandas, bekartodami magiškus didžiojo Lonely Planet geradario žodžius, pardavėm ir joms.

Taip pat tą vakarą spėjom truputį apsiprekinti ir pavalgyti:

Nuotraukoje virš stalo matote elektros skydelį. Elektra, kol valgėm, dingo tris kartus. Tuos tris kartus, ir dar kokius tris kartus profilaktiškai, indai viską mesdavo ir, it akis išdegę, bėgdavo jo atidarinėti ir kažką viduje įnirtingai perjunginėti. Jų pastangos nenuėjo veltui. Maistą atnešė karštą.

Kitą dieną prasidėjo kelionė su vairuotoju.

Indija: Mumbajus!

Atvažiavom prie savo viešbučio. Didelis namas, mažas siauras įėjimas tiesiai į statybas. O vidury remontų, pasirodo, dirba viešbutis. Tvarkoj, sveiki atvykę, tuoj nuvesim visus į jūsų kambarį.

Nuvedė.


Ir nėra dušo, nors gal jis lyg ir buvo, kažkoks nupjautas vamzdis palubėj... Eigmis nuėjo bartis. Išsibarė sėkmingai. Mus nuvedė į kitą kambarį. Dušai netgi du. Tada visi draugiškai prisiminėm kultūrinį šoką ir jetlagą ir nuėjom miegoti (kažkur apie aštuntą ryto vietos laiku.)


Atsikėlėm ir pirmyn į miestą!

„Visai kaip Atėnai“, grįžus į Aalborgą pakomentavo graikas Kostas:

„Ne... vis dėl to ne Atėnai...“, greitai pasitaisė:


O šiaip miestas gražus. Kolonijinė architektūra ir visa kita:



Indijos vartai:

Radom ir vietinį universitetą. Visos merginos kaip mat nusprendė stoti čia:


Vaikščiojom ilgai. Gatvės prekeiviai puolė iš visų pusių. Kadangi pirma diena, šokas ir visa kita, labai mandagiai atsisakinėjome pirkti balionus, dramblius ir būgnus. Neprekeiviai draugiški neprekeiviškai. Žiūri, šypsosi. Šypsomės atgal. Šypsosi dar labiau.

Galiausiai išalkome. Ajajajai, kur pavalgyti? Ir kur pavalgyti taip, kad Indijos neprisimintumėm bloguoju? Lonely planet sako, valgykit čia, čia arba čia. Einam ieškoti. Vienos vietos neradom, kita pasirodė beesanti kioskas, trečią radom. Įeinam. Arktinių kondicionierių šaltis. Meniu: „continental food“, kitaip sakant, steikai su bulvių koše. Klientai: vokiečiai pensininkai (gal ne vokiečiai, ir gal ne pensininkai, bet šitas pavadinimas prigijo visai kelionei.) Kadangi mes norim kažko indiško, apsisukam išeiti. Administratorius tekinas mus pasiveja visas nesuprasdamas: kas, o kas ne taip, pasakykit??! – ne, nieko tokio, tiesiog nedžiugina...

Galiausiai kažką radom. Viduje tvarkingai nešvaru, minia vietinių, keli turistai, ir meniu nesuprantamas, nors ir anglų kalba. Puiku.

Vakare parėjom į viešbutį. Kitą dieną laukė skrydis į Delį.

Visos nuotraukos yra picasawebe, nuorodos jau buvo parašytos anksčiau. Dauguma bloge esančių nuotraukų yra Eigmio.

Indija: Mumbajus: eismas

(Parašiau parašiau kelis juodraščius ir matau, kad trumpai ar greitai nesirašo. Ką gi, rašysiu taip lėtai ir smulkiai, kaip norėsis :)

Eigmino nuotraukos.
Mano nuotraukos.

Kelionė prasidėjo kaip visada: niekur nespėjant. Penkiasdešimt minučių prieš išėjimą iš namų baigiau rašyti straipsnį doktorantūrai ir susimečiau daiktus į kuprinę. Išlydėti atėjo Nerius bei Mindaugėlis ir taip trise išbėgome į stotį. Namus palikau saugoti tokiam Nikolajui, doktarantui iš Rusijos, laikinai besisvečiuojančiam Aalborge. Per mano skubėjimą vargšui teko indus suplauti už mane...

Traukinys. Danai mėgsta remontuoti bėgius, tad važiavau visą naktį. Neišsimiegojau. Kitą rytą visas apspangęs nuskridau į Helsinkį. Ten radau ne ką mažiau apspangusius draugus (Eigmio nuotrauka):
Taip Helsinkio oro uoste spangome gerą pusdienį iki savo lėktuvo. Nuskridome be nuotykių. Per septynias su puse valandos išgėrėm turbūt beveik visą alų, kiek jo buvo lėktuve.

Leidžiamės Indijon! Per langą matosi Mumbajus. Iškart pasidaro aišku, kad čia kitokia šalis: vos ne iki horizonto pavieniai milžiniški pajuodę daugiaaukščiai be langų ir apačioje lušnynų jūra. Nusileidome. Oro uostas iš išorės primena apleistą sandėlį, o viduje pasitinka supuvusių kilimų kvapu. Karšta. Viduje užsimezga kultūrinis šokas. Praeiname imigraciją („your passport is broken!“ aiškina Domai pasienietis, rodydamas į atlėpusį viršelio kampą), susirenkame bagažą, susimokam už taksus, išsikeičiame pinigus. Prieiname išėjimą...

Už išėjimo prasideda Indija. Dar karščiau. Milijardas žmonių. Visi kažko labai nori paklausti tavęs: ar turi viešbutį, kur reikia važiuoti, ar pirmą kartą Indijoje. Kažkokiu būdu susirandam savo apmokėtus taksus. Išsiskirstom į dvi mašinas, prie manęs pribėga kažkoks vargeta, atima kuprinę ir įmeta į taksą. Per nemiegojimą ir šoką nespėju sureaguoti ir tenka susimokėti. Taip įvyko pirmasis išdūrimas Indijoje.


Pati tuščiausia gatvė visoje Indijoje:



Važiuojam. Pats taksas panašus į mažą seną moskvičiuką neveikiančiu spidometru ir šiaip be nereikalingų detalių. Kažkokiais keliais vietiniame chaoso katile, kuris vadinasi eismas Indijoje, važiuojame link centro. Praradę žadą dairomės į vietinius lūšnynus, šiaip namus, žmones, šeimomis gyvenančius ant šaligatvių bei karves ant kelio. Kur ne kur pakeliui kvapai užriečia nosį ypatingiau nei kitur, bet važiuojame palyginus greitai. Eismo organizacija kelia nuostabą, sumaišytą su siaubu. Šviesoforai, šalutiniai keliai, juostos, kelio ženklai, ir, galų gale, kuria kelio puse reikia važiuoti: nedidelė dalis dalykų, kurie Indijoje yra, bet apie kuriuos patys indai nieko negirdėję. Užtat svarbiausias dalykas kelyje yra pypsiukas. Galima važiuoti per raudoną, lenkti iš kurios nori pusės ir užlindinėti prieš nosį, ar važiuoti ne ta kelio puse, jeigu tuo metu pypseni kaip išprotėjęs. Kartą netyčia sustojom prie raudonos. Kai ji persijungė į žalią, tą pačią akimirką šimtas mašinų už mūsų choru mums tai pranešė. Jeigu netyčia vairuotojas nežinotų, ką reiškia žalia. Kad tik netyčia nestovėtų 1/100 sekundės ilgiau nei reikia. Jeigu netyčia vairuotojas būtų tiesiog aklas.

Taip, Indijoje vairuoti gali ir aklas, bet tik su labai gera klausa...

Indija: viza

Indijos pasakojimą pradedu iš tolo – apie tai, kaip negalima vizų darytis.

Sunkus gyvenimas turint tik vieną pasą: nėra kaip jo atiduoti dviems savaitėms ambasadai, nes vis kažkur keliauti reikia. Na bet ištaikiau langą tarp savaitgalio Londone ir Velykų Lietuvoje: dviejų su puse savaičių tikrai užteks. Surenku dokumentus, viską išsiunčiu, laukiu. Laukiu. Laukiu. Liko savaitė. Skambinu į ambasadą. Ten, žinoma, niekas jokių telefonų nekelia nuo pirmadienio iki trečiadienio. Išskristi turiu sekmadienį.

Ketvirtadienį telefoną pakelia. O! Sveiki, kur mano pasas? Atsiunčiau prieš dvi savaites, į Indiją važiuosiu už mėnesio. Ai, tai nesijaudinkit, pas mus čia daug darbo, bet mes per tą mėnesį jums tikrai vizą padarysim. Bet man paso reikia šį sekmadienį! Tada indas ilgai mąstė, kaip čia gali būti, kad aš noriu paso, nes susiruošiau kažkur keliauti dar iki Indijos. Gerai, pasakykit duomenis, telefoną, mes jums perskambinsim, gal galit rytoj ateiti pasiimti, su viza arba be jos.

Neperskambino. Prisiminiau, kad turiu paso siuntimo pašto kvitą ir, kad būtų įdomiau, sugalvojau patikrinti, ar pristatytas į ambasadą. Internete patikrinau. Rašo, kad mano siųstas laiškas su pasu jau dvi savaites guli Kopenhagos pašte. Ojojojoj. Nubėgu į paštą. Man pasako tą patį, bet dar pataria rytoj rytą paskambinti ten ir ten, gal jie geriau žino, kur mano pasas.

Penktadienio rytas. Skambinu ten ir ten. Taip taip, laišką pristatėm. O kad internete patikrinus rašo priešingai, nekreipkit dėmesio, mes tikrai tikrai pristatėm, mes Danijos paštas, pas mus kitaip nebūna.

Gerai. Pasiimu penktadienį neplanuotų atostogų ir sėdu į Kopenhagos traukinį. Ambasada. Po pusvalandžio gana nervingo laukimo galiausiai palengvėja: aha, turim jūsų pasą. Gal galite palaukti penkiolika minučių? Tada ir su viza atiduotumėm. Gerai apsvarstęs sutinku.

Galiausiai visas išsišiepęs išeinu su pasu ir viza. Tokią sėkmę reikia reikia atšvęsti, taigi susitinkam su Neringa ir švenčiam tol, kol praleidžiu visus traukinius atgal į Aalborgą, išskyrus naktinį.

Sekanti pasakojimo dalis jau tikrai tikrai bus apie pačią Indiją.

Indija!

Dabartinis nerašymo priepuolis turėjo gerą priežastį: dvi savaites Indijoje.

Važiavau su draugais (nuotraukoje privalomasis fonas).

Ypatingai linksmi žmonės (kelionės draugai irgi linksmi pasitaikė).

Turistiniuose objektuose vaikšto visokie ožiai. Indai visada arti gamtos.


Permanentinis chaosas, į turistus dėmesio nekreipkit.


Tai buvo teaser'is („erzinantis anonsas“). Netrukus bus pasakojimai ir daug nuotraukų.

Amžiaus koncertas Danijoje

Ir Danijoje pasitaiko gerų dalykų. Amžiaus koncertas, pavyzdžiui. Ir aš jį tikiuosi pamatyti. Roger Waters Odensėje. Ieškau bendraminčių – tad rašykit! Kaina apie 700 kronų.

Padėsiu apsispręsti. Štai kas mūsų laukia. Waters'as, skirtingai kad ir nuo savo buvusių kolegų, labai gerai žino, apie ką dainuoja:





Pink Floyd psichodelė irgi niekur nedingo:



O praeitas amžiaus koncertas buvo kita Pink Floyd pusė Gdanske.