Danų kalbos pradžiamokslis, 1 dalis

Sveiki,

Šiandien sužinojau danų kalbos egzamino rezultatus. Gavau 13 – aukščiausią įmanomą pažymį. Tą proga norėčiau jums pristatyti danų kalbos pradžiamokslį. Tikiuosi, kad šis nedidelis įvadas padės jums susišnekėti įvairiose buitinėse situacijose, jei lankysites Danijoje, bei atskleis šios senos indoeuropietiškos kalbos grožį. Na bet gana tų įžangų, kimbam į mokslus. Šiandien pirmoji dalis: tarimas.


Fonetika (t.y. visokie garsai)

Kiekviena pasaulio kalba nori būti kuo sunkiau išmokstama visiems, kas nėra verti ją mokėti, t.y. visiems nevietiniams. Pavyzdžiui, todėl lietuviai susigalvojo neįveikiamą gramatiką, slavai sukūrė savo abėcėlę. O danai bandė apsunkinti savo kalbos išmokimą tarimu. Tai jiems pavyko gana neblogai.

Pirmą kartą su danų kalba susidūręs žmogus pastebi, kad danų šneka yra krūva sumaltų balsių su pora priebalsių ir be tarpų tarp žodžių. Štai tipiškas pavyzdys. Danas sako: „Sveiki atvykę į Aalborgą". Lietuvis girdi: „violoėūolyūyūlklįolioioiobor“. Danas klausia: „Kaip sekasi?“. Lietuvis girdi: „lklįolioioioborvioloėūolyūyū“. Vargšam lietuviui, kuris ir žemaitiškai ne viską supranta, iškyla krūva klausimų: kaip tokia kalba išvis galima susišnekėti, ir ar jis kada nors ką nors supras. Nereikia nusiminti, nes visas tas „ioioėiothliiūiū“ srautas yra sudarytas tik iš saujelės skirtingų garsų, tokių kaip ø (tariama „io“), y („iū“) ir baisiausio pasaulyje priebalsio nekaltu pavadinimu „minkštas d“. Jis tariamas nenupasakojamai. Panašiai kaip „l“ ir angliško „th“ mišinys.

Pradedančiajam kartais gali pasirodyti, kad vienintelis būdas įgyti gražią danišką tartį yra išsimušti visus dantis ir įsidėti karštą bulvę į burną. Nedarykite taip. Tai danų sugalvoti spąstai svetimšaliams. Liksite be dantų ir su nudegusiu liežuviu. O daniškai tarti vis tiek nemokėsite.

Tai tiek šiandienai, bus daugiau.