Namų kinas

Lauryno Speičio, Kazymos ir kitų, nežinomų žmonių dėka prieš kokį semestrą atsirado tradicija savaitės pradžioje pažiūrėti kokį nors gerą filmą. Šį kartą ir aš susigundžiau nueiti. Na, buvau ir anksčiau susigundęs, bet atgundė aplinkybės: filmas buvo su prancūzišku įgarsinimu ir daniškais titrais.

Šį kartą nebuvo jokių kalbinių kliūčių, taigi labai sėkmingai nuėjome ir pažiūrėjome „Amadėjų“. Filmas ne siužetu geras, bet žiūrisi gerai. O žiūrėjome taip vadinamame „DE-klube“. Nu ir namų, atsiprašau, universiteto, kiną turi tas mūsų universitetas. Nuotraukos prastos, bet, tikiuosi, pakankamai geros, kad pavydėtumėte.