Grupės, group roomai ir Stardas

Pirmas semestro darbas visai kurso chebrai buvo susiskirstyti į grupes. Kadangi dauguma tarpusavyje pažįstami jau metus, visi jau tikrai neblogai įsivaizduoja, su kuo kartu nenori daryti projekto. Tad smarkiai išaugo grupių iš vieno studento skaičius, o fakultetas, nors ir dejuodamas, tai toleruoja. Aš rašau magistrinį vienas (priežastys), bosnis ir italė irgi rašo vieni. Net ir mano buvusios grupiokės kinės buvo sugalvojusios vienos rašyti, bet apie tai išgirdęs Simas susigriebė už galvos ir kažkokiu būdu įrodė joms komandinio darbo privalumus.

Kai jau visi susigrupavę, ateina group roomų dalybų metas. Dalybos buvo visai sėkmingos. Aš, italė ir abi kinės gavom bene didžiausią group roomą strateginėj vietoj šalia Stardo ir Fransua ofiso. Kadangi universitete rodausi tik aš ir italė, vietos trūkumu skųstis tikrai negalim. Turimo ploto pavydi visas koridorius. Tačiau, kaip jau minėjau, Stardo ir Fransua ofisas yra visai šalia. Tai labai labai kenkia produktyvumui. Priežastis paprasta: jeigu vienam kuriam nors nesidirba, tai jis eina plepėti su likusiais dvejais. Taip, kad vienu metu visiems trims dirbtųsi, pasitaikydavo retai. Šią darbo krizę išsprendė Stardas. Išvažiavo į Ameriką iki Kalėdų, kadangi PhD artėja prie pabaigos, o PhD kelionpinigiai dar ne visi išleisti. Research'o daug nepadarys, bet užtat jau linksminasi iš peties. Labai gerai.

Antri metai univere

Sveiki visi. Atsiprašau už pertrauką – darbo, tinginiavimo ir kitų nemalonumų spalį buvo pakankamai. Metas parašyti eilinį mėnesinį įrašą. Susiklostė visai negraži tradicija su šiuo rašymo dažnumu, ir būtų visai nieko situaciją kardinaliai pagerinti, be to, ir apie ką parašyti, susikaupė nemažai. Tad pirmyn į kovą su tinginyste.

Taigi kas naujo universitete? Antri magistrantūros metai labai geri: nieko nereikia mokytis. Na, beveik nieko. Tik magistrinį reikia parašyti. Na, ir dar šį semestrą turim duomenų bazių seminarą, kur visi studentai iš eilės pristatinėja straipsnius. O paskaitų visokių nėra. Stačiai rojus. Šiek tiek pasikeitė kurso sudėtis: neliko poros praeitų metų herojų, visų pirma ukrainiečio, kuris per metus sugebėjo išlaikyti vieną egzaminą, ir tą patį tik todėl, kad tai buvo grupinis projekto gynimas. Dabar visai liūdna be jo, nes jis reguliariai pasirodydavo kartą per du mėnesius ir pasakodavo, kad dabar tai jau tikrai mokysis kartu su visais. Išaiškėjus šiokiems tokiems šio šiaip jau neblogo plano nesklandumams, pradėjo pasakoti, kad perstos iš naujo ir tada tai jau tikrai mokysis. Taip buvo pavasarį. Atėjo ruduo. O ukrainietis dingo. Paskutinį kartą žmonės matė jį visą patenkintą nešiojantį laikraščius rytais. Turbūt nusprendė susikoncentruoti ties karjera darbe, o akademinę karjerą trumpam atidėti. Taipogi nepasiliko čia nė vienas praeito semestro mainų studentas, bet užtat atvažiavo du nauji: kinas ir italė. Visi kiti pernykščiai studentai – dvi kinės, bosnis ir aš – sveiki ir gyvi. Prie viso to prisidėjo dar pora danų, kurie pasirinko magistrinio temas pas tuos pačius vadovus, kaip ir mes. A, ir dar vienas kinas, kuris čia mokėsi pernai, bet regis nebuvo mūsų kursiokas, nors nesu tuo tikras. Gal ir jis nėra tuo tikras.

Kadangi įrašas darosi ilgokas, apie grupių formavimą, group roomų skirstymą ir kodėl yra blogai turėt group roomą šalia Stardo, papasakosiu kitą kartą. Jei tas kitas kartas neateis artimiausiu metu, teks slėptis iš gėdos.

Antrų metų pradžia

Vasara baigėsi, baigėsi mano darbas Google (sėkmingai; apie tai kada nors plačiau), tad metas skristi Danijon. Nors skrydis, kaip ir visados, buvo AirBaltic/SAS, bet jį vykdė nuostabus rumuniškas Carpat Air lėktuvas. Autobusu prie lėktuvo privežamų danų veiduose atsispindėjo gili neviltis, palydima išsprogusių akių ir lėtai tariamų žodžių „Carpat... Air...“. Rumuniškas ar ne, bet į Kopenhagą nuskraidino tvarkingai. Tenai ta pati rutina: aerouostas, traukinys, Aalborgas. Atvažiavęs labai galėjau pasidžiaugti tuo, kad kelionės pirmyn metu nevėlavau į traukinį ir nelėkiau dviračiu stotin it akis išdegęs. Šio puikaus laiko planavimo dėka dabar iš stoties link namų traukiau pėstute.

Namie radau krūvą žmonių – kai kuriems laikinai vasarą gyvenusiems asmenims esama kompanija turbūt pasirodė kiek nuobodoka, tad gyvenimas buvo prasišviesintas dar bent poros draugų iš Lietuvos atsivežimu. Galiausiai gyvenimas pasidarė toks linksmas, kad noras susitartu laiku išsikraustyti visai padidėjusiai kompanijai buvo kiek ataušęs. Teko pasverti visus ankšto gyvenimo trūkumus ir privalumus, o tada plyštančia širdimi pasiūlyti visai linksmajai kompanijai išsikraustyti tada, kada buvo susitarta.

Univere irgi yra naujienų. Kitą kartą.

Ne su mobiliakais fotografuoti susirinkome

Sveiki visi seniai nematyti!

Reikalas nusipirkti fotoaparatą brendo jau seniai. Galiausiai rugpjūčio pradžioje šis reikalas pribrendo, galutinai sunoko ir buvo sutvarkytas. Pasielgiau radikaliai priešingai, nei buvau patartas, ir nusipirkau Canon PowerShot S3 muilinę. Aišku, visokie rūpesčiai tuo tik prasidėjo. Pavyzdžiui, kur krauti nuotraukas? Šią problemą irgi sutvarkiau taip greitai kaip galėjau, įvertinus mano tinginystę, tiesiog žaibiškai - truputį daugiau nei per mėnesį.

Va rezultatas.

Čia jau įdėta viena kita nuotrauka iš šios vasaros: iš roko naktų, dar šen bei ten ir iš David Gilmour koncerto Lenkijoje. Be abejo, ateityje nuotraukų daugės.

Dabar galėsiu toliau rašyti istorijas šičia.

Norvegijoje gražu

Todėl nieko daugiau ir nepasakosiu, tiesiog žiūrėkit.

Pamokanti pasaka-nepasaka apie kvailiausius skandinavus pasaulyje, 2 dalis

(Pirma dalis)

Taigi patiklieji mūsų švedai susikrovė lagaminus ir patraukė pėsčiomis iš Estijos į Ukrainą. Kelionė truko aštuonis mėnesius ir kelyje pasitaikė šiokių tokių nesklandumų, taigi į pažadėtąją žemę atvyko jau tik pusė. Atvykusiuosius ištiko nauji nemalonumai: vietoj pažadėtų namų ir dirbamų žemių rado plyną lauką. Kaip byloja legendos, pirmieji švedų žodžiai čia buvo „Dabar mus tikrai apkvailino!“. Objektyviai įvertinę situaciją, švedai kibo į darbą ir pasistatė sau kaimuką, pavadinę jį Gammalsvenskby („Senasšvediškasmiestas“).

Daugelį metų gyveno jie tame kaimuke ramiau ar neramiau, nelygu koks karas praūždavo pro šalį. Galiausiai atėjo dideli dideli neramumai – komunistai ėmė valdžią. Kai galutinai paėmė, pristatė ir švedus prie šviesaus rytojaus statybų. Per kelis metus šiuos galutinai užkniso komunistiniai bardakai, ir jų galvose gimė bene gudriausia per 200 metų mintis: reikia migruoti namo į Švediją. Kažkokiu stebuklingu būdu įtikino SSRS juos išleisti, o Švediją – priimti. Galiausiai nemaža dalis iškeliavo istorinėn tėvynėn.

Šitoje vietoje pasakojimas turėtų baigtis. Tačiau jis tęsis, nes tai yra istorija apie kvailiausius pasaulyje skandinavus.

Taigi. Švedijoje ne visus sugrįžusiuosius priėmė išskėstom rankom. Tai kartu su aktyvia vietinės komunistų partijos propaganda įtikino kai kuriuos, kad reikia grįžti atgal į SSRS komunizmo statyti. Kaip žinia, į SSRS buvo žymiai lengviau įvažiuoti nei išvažiuoti, tad netrukus visi norintys jau grįžo į savo senąjį kaimą kurti švediško kolūkio.

Moralas nr. 3: netikėk propaganda, ypač apie gerą gyvenimą SSRS.
Moralas nr. 4: tuo labiau neemigruok ten!
Moralas nr. 5: ypač jei ką tik iš ten ištrūkęs!!

Grižųsiųjų švedų – kvailiausių skandinavų pasaulyje – likimas susiklostė liūdnai. Parvyko jie labai labai nelaiku: tiesiai prieš didįjį badą Ukrainoje. Per tuščius pilvus galvose vėl pradėjo rastis protingos mintys: kokio velnio reikėjo čia grįžti. Naivūs optimistai vėl kreipėsi į valdžią, prašydami antrą kartą juos išleisti į Švediją. Savaime suprantama, Stalino valdžia liaudies priešams tokios komunizmo nemeilės taip lengvai neatleido. Prasidėjo represijos. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad po karo beveik visus švedus sukišo į lagerius. Kai kurie sugebėjo išgyventi ir netgi namo grįžti, bet švedų kaimelio praktiškai nebeliko.

Taip liūdnai baigėsi švedų Ukrainoje istorija.

Pamokanti pasaka-nepasaka apie kvailiausius skandinavus pasaulyje, 1 dalis

Sveiki visi,

Noriu papasakoti istoriją apie kvailiausius skandinavus pasaulyje. Ne, tai ne danai, kaip jau pagalvojote. Tai – vienas švedų kaimelis Ukrainoje (!), kurio gyventojai per kelias kartas sugebėjo prisidaryti sau ne vieną ir ne dvi kvailystes.

Viskas prasidėjo iš pirmo žvilgsnio nekaltai. Skandinavai labai mėgo kitą Baltijos jūros pakrantę, tačiau ne visą, nes kai kur, pavyzdžiui, Lietuvoje, vietiniai buvo gana pikti visokių ten krikščionių atžvilgiu. Tad natūralu, kad jiems labiau patiko Estija, kur lėtas vietinių būdas neleisdavo šiems rimtai susiorganizuoti, griebtis kardų ir priversti visokius atklydėlius plaukti namučio. Šioje taikioje aplinkoje danai įkūrė Taliną ir susirado savo vėliavą. O keletas švedų atplaukė iš Švedijos ir įsikūrė saloje, dabar žinomoje Hijumos vardu.

Moralas nr. 1: neemigruok.

Gyveno švedai ir ganė savo karves gana ramiai, kol Estijos nenukariavo Rusijos imperija. Geroji imperatorienė Jekaterina II švedukams pasiūlė persikraustyti į Ukrainą, kur jų laukia derlinga žemė ir pastatyti namai. Ir kur teka pieno upės medaus krantais. Švedai patikėjo...

Moralas nr. 2: netikėk nerealiais pažadais.

Pasakojimą, kaip toliau sekėsi, tiksliau, nesisekė, patikliesiems švedukams, pratęsiu kitą kartą...