Kaip negalima lėktuvais skraidyti. Antra dalis.

(Pirma dalis)

Penkios valandos telefonu paskutinę darbo dieną

Vasara baigėsi, priartėjo kelionių metas. Per tą laiką du to paties modelio, kaip mano biliete, SAS lėktuvai spėjo surūdyti ir nusileisti avariniu būdu. SAS visus tokius lėktuvus uždarė į garažą remontui. Be abejo, tada nepaskaičiau savo bilieto įdėmiai ir nieko nežinojau. Jokių nuotykių nebuvo iki pat paskutinio penktadienio – paskutinės mano darbo dienos – dvi dienos iki mano skrydžio.

Septinta ryto. Atsikeliu, užmetu akį į paštą. O ten sėdi baisus laiškas „IMPORTANT CHANGES ABOUT YOUR FLIGHT.“ Galutinai prabundu netgi be rytinės kavos. Skaitom. „Please call Expedia customer support.“ Skambinam. Mobilaus ryšio kokybė tipiška amerikietiška, kitaip sakant – visiškai tragiška. Penkios minutės muzikytės, penkios minutės aiškinimo, ko skambinu, ir galų gale man pasako, ko laiške neparašė – skrydis Varšuva-Kopenhaga atšauktas, tad mane persodins į kitą lėktuvą. Puiku, bet aš noriu į Vieną spėti. Bandau paaiškinti, kad turiu ten atskirą bilietą, girdžiu atgal "Taip, taip, Viena, taip taip." Ar spėsiu su persodintu reisu? "Jo jo visur spėsit." Ryšio gal vienas ar du stulpeliai. Vienos užsakymo numerio manęs neklausia, tai iš kur žino, kad spėsiu? Bandau pasakyti išskridimo į Vieną laiką - "spėsit spėsit." Ir keičia į kažkokį skrydį. Prašau pasakyti laiką. Pasako, ir matau, kad Kopenhagoje lėktuvas nusileidžia 50 minučių po Vienos lėktuvo išskridimo.

Ačiū už ignoravimą pusę pokalbio. „No, this is wrong, because...“ Tą pačią akimirką, didvyriškai atsilaikęs pusvalandį, vargšelis mobilusis ryšys pakrato kojytes. Nusikeikiu iš visų plaučių. Lėtai pakvėpuojam. Gerai.

Bandom dar kartą. Dešimt minučių muzikytės, dešimt minučių aiškinimo kitai operatorei, kas aš toks ir ko aš noriu, galų gale dar dešimt minučių aiškinimo, kad neigiamas laikas persėdimui Kopenhagoje nėra idealus variantas. Kai jau išaiškinau, ryšis dingsta dar kartą. Hmm. Be mobilaus nelabai ką turiu. Laiško gi nerašysiu jiems. Skambinam dar kartą. Dar pusvalandis to paties aiškinimo, tada operatorė įjungia man muzikytę ir eina aiškintis. Dešimt minučių muzikytės. Dvidešimt. Keturiasdešimt. Muzikytė: trys minutės kanono, būtų nieko, jei nebūtų grojama seno telefono skambučio melodijos principu. Valanda. Pusantros. Dingsta ryšys.

Toliau mano atmintis miglota. Berods paskambinau ir paklausiau, ką daryti, jeigu dings ryšys. Tada gaunu „case number,“ kurį stropiai užsirašau ir kuriuo po to pasinaudojau gal penkis kartus. Eilinį sykį išdėstau savo problemą, eilinį sykį įjungia muzikytę, eilinį sykį dingsta ryšys.

Pasižiūriu į laikrodį, vidurdienis. Reiktų ir į Google nueiti, paskutinė diena, šiaip ar taip. Bandau eiti perskambinęs, bet išėjus iš namų ryšio nebėra nė vieno stulpelio. Tad tyliai ramiai pasivaikštau. Bendradarbiai, pamatę mano veido išraišką, nieko neklausinėja. Jie turbūt supranta, kad paskutinė darbo diena bet kam būtų sunki. Ryšio nėra ir Googlėje. Ką gi, ir kolegos pasidžiaugs mano cirku, pagalvoju, ir skambinu iš darbo vietos darbo telefonu. Galų gale viskas sklandžiai. Problemą suprato, man perskambins. Aš jau nieko nebenoriu iš tų skrydžių, bet žinau, kad noriu nebekalbėti telefonais.

Po poros valandų perskambina vadybininkė. Išdėsto man mano problemą taip aiškiai, kad net nustembu. Tada rezultatas - austrų avialinijoms nusišikti, o LOT/SAS atsiprašo už nepatogumus ir siūlo grąžinti pinigus už šiaip jau negrąžintiną bilietą. Sujaudintų iki sielos gelmių, jeigu ne smulkmenėlė, kad tada reiktų pirkti naują transatlantinį bilietą į vieną pusę likus dviems dienoms iki skrydžio.

Galutinis rezultatas: praleistos penkios valandos telefonu paskutinę darbo dieną, kad išmesčiau bilietą Kopenhaga - Viena ir atgal. Šeštadienį nusiperku tą patį bilietą iš naujo, tik kitu laiku. Sekmadienį išskrendu. Aišku, nuotykiai dar nesibaigė. Bus daugiau.

Kaip negalima lėktuvais skraidyti. Pirma dalis.

Visi geri dalykai baigiasi, Google internšipas nebuvo išimtis. Užtat vienus gerus dalykus pakeičia kiti, tad aš jau Danijoje, dvi dienos, kaip darau Ph.D.. Praeitą savaitę buvau konferencijoje. Tarp Google ir konferencijos bei tarp konferencijos ir Ph.D. laisvo laiko turėjau po savaitgalį. Tad keliaujant iš žemyno į žemyną ir iš šalies į šalį reikėjo suktis vikriai. Sukausi taip vikriai, kad vos nenusisukau sprando, o jei būčiau skraidęs iš savo kišenės, dar būčiau ir bankrutavęs bei užstrigęs kur nors Tadžikistane. Tai kaip šauniai aš čia sugebėjau pakeliauti?

Priešistorė: kaip negalima kelionių planuoti.

Pavasaris. Reikia suderinti su Google internšipo datas, konferencijos straipsnio statusas neaiškus. Pasirenku bene trumpiausią rekomenduojamą internšipo trukmę. Jis su konferencija persidengia keliomis dienomis. Kadangi visaip ten gali būti, nusiperku keičiamą bilietą Kopenhaga - San Franciskas ir atgal. Sklandžiau ir nesuplanuosi.

Vasaros vidurys. Išskrendu į Google. Konferencija straipsnį priėmė. Noriu visur spėti. Pradedu aiškintis su Google, kad išleistų mane čiut čiut anksčiau. Google išleidžia. Skambinu į agentūrą, kad pakeistų mano bilietą. Veiksmas vidury nakties mano laiku (skambinu juk į Daniją):
– Pakeiskit datą ir pridėkit skrydžių.
– Pridėti skrydžių negalima, šitas bilietas ne iki tiek keičiamas, bet dėl datos jokių problemų, pasakykite daniškos kreditinės kortelės numerį, mes kokius 50 kronų nusirašysim už keitimą.
– Neturiu daniškos kreditinės po ranka, galiu rytoj anksčiausiai turėti.
– Jokių problemų, perskambinkite rytoj, lėktuvas jūsų norimai dienai kol kas beveik tuščias.

Klaida nr. 1: aš patikėjau. Pastaba sau: dar kartą perskaityti Merfio dėsnių rinkinį. Toliau klaidos pasipylė kaip iš gausybės rago. Klaida nr. 2: ryte nusipirkau nekeičiamą neatšaukiamą skrydį Kopenhaga - Viena - Kopenhaga - Aalborgas. Laukiu kitos nakties su ta nelemta kortele su 50 kronų. Paskambinu. Kaip jau atspėjot, lėktuvas negyvai užsikimšo keleiviais per tą parą. Kadangi data netinkama, o pakeisti negalima, San Francisko - Kopenhagos bilietą grąžinu.

Ieškau to paties bilieto į vieną pusę tinkančiai dienai. R-randu...

San Franciskas - Niujorkas - VARŠUVA - Kopenhaga.

E.... M... Jo... Pažiūriu į sekantį pagal kainą variantą, kuris visais atžvilgiais normalus, tik tris kartus brangesnis. Grįžtu prie šio varianto, atsidūstu ir paspaudžiu "Pirkti." Susumuoju, ką turiu. Hm, gal dar ir ne taip baisiai. Du bilietai, keturi skrydžiai per aplinkui ir aš Vienoje, po to dar du, ir aš savo universitete. Kas gali blogo nutikti? Varšuvoje tarp skrydžių tik 50 minučių, bet kažkas man aiškino, jog transatlantiniai skrydžiai nevėluoja, be to, oro uostas mažiukas, spėsiu. OK.

Tuomet dar nežinojau, ką reiškia užrašai „SAS“ ir „de Havilland Canada DHC-8 400“ mano bilieto Varšuva - Kopenhaga dalyje.

Bus daugiau. Daug daugiau...

Iš šlovingosios San Francisco istorijos: apie iššanchajinimą

San Franciskas - miestas, pastatytas ant visų įsivaizduojamų ir neįsivaizduojamų blogybių: žmonių grobimų, narkotikų, prostitucijos, korupcijos, padegėjų gaujų, ir lošimo kortomis. Visa bėda ta, kad XIX a. viduryje Kalifornijoje kažkas atrado aukso, ir per trumpą laiką į ligi tol mažą kaimelį priplūdo dešimtys tūkstančių laimės ieškotojų. Visą šią avantiūristų minią prižiūrėjo du šerifai už $10 mėnesinį atlyginimą, kai tuo tarpu aukso karštligės dėka vienas obuolys kainavo $5.

San Francisko uostas buvo didelis galvos skausmas bet kuriam kapitonui. Atplauki su 50 žmonių įgula, o po nakties iš jos lieka gal 5 – visi kiti pabėgo aukso ieškoti. O plaukti toliau kažkaip juk reikia. Kur vieni mato problemą, kiti mato galimybę, ir taip atsirado aprūpinimo jūreiviais paslauga, dar žinoma „šanchajinimo“ vardu. Viena vietinė verslininkė turėjo kelis kabakus ant kranto, kur pilstė šanchajinimo kokteilį: 4/5 bet kokio alkoholio po ranka ir 1/5 opiumo. Taipogi strateginėse kabakų vietose grindyse buvo atsidarančios apačion durys, per kurias koktelio paragavę klientai nukrisdavo į laukiančią valtį. Jeigu pasitaikydavo atoslūgis, kristi tekdavo ir iš trijų metrų aukščio, tad kai kurie ir susikuldavo. Sąmonę naujai iškepti jūreiviai atgaudavo jau toli nuo kranto. O visas reikalas vadinasi „šanchajinimu“ todėl, kad jei tave, atsiprašant, „iššanchajino“, tai plauki greičiausiai Šanchajun, ir namo grįši anksčiausiai po dviejų metų.

„Šanchajinimas“ buvo praktikuojamas ir didmeniniais mąstais. Kartą vietinis tiekėjas gavo užsakymą gal šimtui jūreivių. Jei šitiek žmonių pradanginsi vienu ypu, net ir San Francisce turėsi nemalonumų su valdžia, tad reikia suktis gudriai. Tiekėjas, žinomas stambus verslininkas, paskelbė, kad švęs gimtadienį išplaukęs su barža įlankon, ir kad visi kviečiami. Gėrimai nemokamai. Durnių prisirinko pilna barža. Išplaukė įlankon, visi gražiai sumigo paragavę tų gėrimų, priplaukė prie užsakovo laivo, perkrovė kūnus. Dabar kaip sugrįžti iš gimtadienio be svečių? Čia nusišypsojo laimė. Į įlanką atplaukęs kitas laivas kaip tik pradėjo skęsti, beliko priplaukti su barža ir visus kilniai išgelbėti.

Visa tai ir dar daugiau mums papasakojo vietinis komikas pasivaikščiojimo po miestą metu. Nuotraukos.

Savaitgalis Niujorke

Sėkmingai sutapus kelioms aplinkybėms – santykinai pigūs lėktuvo bilietai ir Mindaugo atostogų pabaiga – praeitą savaitgalį nuskridau Niujorkan. Susitikau su Mindaugu, apsigyvenom hostelyje kažkur netoli Harlemo ir išėjom tyrinėti miesto. Miestas didelis, labai užsiėmęs ir, be abejo, niekada nemiegantis. Per neonines reklamas Times Square gali prarasti regėjimą, pasiklysti tarp šiukšlių kalnų ant šaligatvio (kuo laisvesnis miestas, tuo labiau šiukšlinas, ir atvirkščiai – Minske ar Pchenjane gatvės blizga). Brodvėjuje prie to pačio Times Square sulauki galybės nuodėmingų pasiūlymų, kuriuose minimos įvarios narkotinės medžiagos ir seksas už pinigus. Kiti gi pasauliui pasakoja apie savo talentus. Vienas priėjo ir prisistatė: „Yo, I'm a rapper!“ Aš, matyt, atrodžiau panašus į įrašų kompanijos bosą, tik ir beieškantį naujų žvaigždžių.

Šeštadienį vėl į miestą. Netgi spėjom pamatyti jį dienos šviesoje.

Grįžę hostelin apturėjom bene geriausią šią vasarą neplanuotą partį hostelyje su džiazo būgnininku, prancūze, vokiečiu, olandu, australu, trim australėm, brite ir dviem rusėm iš gilios provincijos.

Sekmadienį praeito parčio ir mano tingėjimo dėka atsikėlėm labai vėlai ir miesto pamatėm tik truputį.

O naktį į pirmadienį atėjo laikas atgal į oro uostą. Belaukdami mano šatlo prie hostelio, pamatėm, kas atsitinka, kai visokie reperiai (žr. aukščiau) sutinka kvailas per visą pilvą turistes. Taigi, prie turisčių būrelio prieina vietinis ir šaukia: „Hey everybody, come around and listen to my rap!“ Subūręs minią visiškų žioplių, kurie nenutuokia, jog reikalas suksis apie jų pinigus, atlikėjas jau ruošiasi atlikti savo kūrinį, bet jį sustabdo viena susižavėjusi mergina, kuri nori išsitraukti mobiliaką ir nufilmuoti. Puiku. Operatorė filmuoja, reperis repuoja, visi ploja katučių. Kūrinio pabaiga. „Now pay! Money! Money!“ Tada visi, ir operatorė, pareiškia, jog neturi nė cento ir skubiai išsiskirsto. Reperis, dar ir nufilmuotas, tokios neteisybės nedovanos. Praeina pusė minutės ir į šaligatvį bei hostelio duris dūžta alaus buteliai, o reperis reikalauja savojo honoraro. Galiausiai truputį persistengia ir pusę durų sulaužo. Tada susidomi hostelio apsauginis. Iškviečia 911, išeina gatvėn ir sugėdina reperį. Taip sugėdina, kad tas atsiprašinėdamas puola taisyti durų. Galiausiai supranta, kad nepataisys, ir prisimena neatidėliotinai svarbius reikalus kažkur kitur. Apsauginis iš paskos, abu dingsta už kampo. Tada atvažiuoja policija, o apsauginis iš už kampo grįžta vienas.

Tada, pusvalandžiu pavėlavęs, atvažiuoja mano šatlas.

Mano nuotraukos. Mindaugo nuotraukos.

Apie kvailiausią pasaulyje oro uostą

(Radau šitai kažkur užkaboriuose, 80% parašytą ir pamirštą pabaigti. Pabaigiu.)

Sietlo oro uostas yra organizuotas kvailiausiai pasaulyje. Tiesa, nesu visiškai tikras, kadangi nebuvau Rusijos oro uostuose.

Pradedam. Kas sakė, kad Amerikoje nėra socializmo? Bagažo konvejeriai kartu yra ir socialinė parama skurstančioms bagažo draudimo kompanijoms bei nekvalifikuotiems "minimum wage" darbininkams. Pirmieji remiami specialiai padarytais konvejeriais, kurie mėto lagaminus nuo juostos ant juostos iš gana padoraus aukščio. Antrųjų gi darbas yra pakelti taip numestą lagaminą ir jį pastatyti rankena į viršų prie krašto, kad keliauninkui būtų patogu pasiimti savo šukes ir duženas.

Susirinkus šukes praeinama muitinė ir tada bagažas vėl atimamas iš tavęs, nesvarbu, ar persėdinėji į kitą skrydį ar nori eiti lauk iš oro uosto. Taip, ir pastaruoju atveju privalai savo bagažą užkrauti ant tų šauniųjų konvejerių, tada eiti eiti eiti ir prie išėjimo vėl laukti prie konvejerio. Jeigu sulauksi.

Toliau, tranzitiniams keleiviams, pavyzdžiui man, reikia pereiti į kitą terminalą. Amerikietiškas šios problemos sprendimo būdas būtų nutiesti daug greitkelių tarp terminalų, kiekvienam keleiviui duoti po SUV džipą arba pikapą sunkvežimiuką ir kad visi draugiškai stovėtų kamštyje. Ačiū dievui, kažkas iš planuotojų viena ausim Europoje nugirdo, kad galima tam tikslui traukinuką paleisti. Bet iki galo traukinukų esmės nesuprato. Tad nutiesė tris atskirus žiedus kokių 200 metrų skersmens kiekvienas. Pavažiuoji pirmu traukinuku 200 m. pusratį, išlipi, nueini 200 m. iki antro, pavažiuoji, išlipi, nueini, pavažiuoji. Trys traukinukai, du persėdimai, pusę kelio ėjai. Paksas, ir tas tramvajų Vilniuje gudresniais maršrutais nutiestų.

Įlaipinimo į skrydį cirkų nepasakosiu, jie tokie patys kaip ir visur kitur. Užtenka tik paminėti, kad boarding pasas avialinijų darbuotojo rankose staiga gali nustoti būti boarding pasas ir akimirksniu vėl atvirsti į boarding pasą, priklausomai tik nuo mėnulio fazės ir mano veido išraiškos piktumo.

Kaip mus iš lėktuvo išmetė

Prieš porą savaičių kažkas iš Google internų pasiūlė nuvažiuot su parašiutais iššokti. Sutikau greitai, nes jau metus pavydėjau Eglei. Šiaip bijau visokių ten aukščių, bet pamąsčiau, kad iš lėktuvo išgrūda nieko neatsiklausę prieš tai, tad jokio skirtumo, tereikia rudas kelnes užsidėt, kad baimės išoriškai nesimatytų.

Sutartą dieną trečdalis užsirašiusių kažkur dingo, likę gi mes susėdom į mašinas ir važiavom dvi su puse valandos per dykumas ir kalvas (amerikietiškais standartais kalnus) į parašiutų centrą. Atvažiavę galėjom rinktis du variantus: arba penkios valandos apmokymų ir šoki vienas su savo parašiutu (ir dar du iš šonų šoka su tavimi ir laiko), arba penkios minutės apmokymų ir šoki tandemu intymiai prisirišęs prie profesionalo. Visi draugiškai pasirinkom pastarąjį variantą, palaukėm pusvalandį eilėj, išklausėm penkias minutes apmokymų ir susėdom į kukurūzinį lėktuviuką. Šis kokias dešimt minučių lipo į 4 kilometrų aukštį, atidarė duris ir – atvažiavom, visi prašom lauk.

Prie durų pažiejęs žemyn gal ir spėjau kažką pagalvot, bet instruktorius tą akimirką tiesiog užvirto ant manęs ir štai mes jau krentam. Ne šiaip krentam, o kūlversčiais verčiamės. Žemė, lėktuvas (ėėėėei, kodėl jis taip greitai tolsta), žemė. Pirmas porą sekundžių išvis nieko nesupratau. Po to nustojom vartytis ir laisvai kritom pilvu žemyn. Va tada ir pajutau visą kritimo malonumą. Vėjas švilpia, sukamės, fotografė duoda rankas, sukamės ore ratais. Puikumėlis! Nerealumėlis! Man taip patiko, kad ko gero, vienas pats aš iki pat žemės taip būčiau nušvilpęs su vėjeliu ir ten susikūlęs.

Instruktorius tokiam pasiūlymui turbūt nebūtų pritaręs, tad kažkur po minutės išskleidė parašiutą. Staiga nebekrentu, o kabu. Pasirodo, su parašiutu leistis taip pat linksma kaip ir be parašiuto: galima visaip sukinėtis, galima staigiai nukristi kažkiek metrų ir po to „pakibti“ ore. Taip pasidarkę ore apie penkias minutes nusileidome.

Parvažiavom namo. Visą likusią dieną pravaikščiojau išsišiepęs iki ausų. Jau dvi savaitės kirba noras pakartoti, tik šį kartą vienam. Ateis laikas, ateis...

Nuotraukos!

Iš kur pas mane ką tik tiek daug laiko atsirado

Darbe bežaisdamas krepšinį išsisukau koją pagal pilną programą – su ligoninės priimamuoju, įtvaru ir ramentais. Taip atsirado trys nenumatytos laisvos dienos, kurias planuoju turiningai panaudoti - rašydamas į kastauyrą. Jeigu neatidėliosiu kitai dienai, ką moku labai gerai.