Iš šlovingosios San Francisco istorijos: apie iššanchajinimą

San Franciskas - miestas, pastatytas ant visų įsivaizduojamų ir neįsivaizduojamų blogybių: žmonių grobimų, narkotikų, prostitucijos, korupcijos, padegėjų gaujų, ir lošimo kortomis. Visa bėda ta, kad XIX a. viduryje Kalifornijoje kažkas atrado aukso, ir per trumpą laiką į ligi tol mažą kaimelį priplūdo dešimtys tūkstančių laimės ieškotojų. Visą šią avantiūristų minią prižiūrėjo du šerifai už $10 mėnesinį atlyginimą, kai tuo tarpu aukso karštligės dėka vienas obuolys kainavo $5.

San Francisko uostas buvo didelis galvos skausmas bet kuriam kapitonui. Atplauki su 50 žmonių įgula, o po nakties iš jos lieka gal 5 – visi kiti pabėgo aukso ieškoti. O plaukti toliau kažkaip juk reikia. Kur vieni mato problemą, kiti mato galimybę, ir taip atsirado aprūpinimo jūreiviais paslauga, dar žinoma „šanchajinimo“ vardu. Viena vietinė verslininkė turėjo kelis kabakus ant kranto, kur pilstė šanchajinimo kokteilį: 4/5 bet kokio alkoholio po ranka ir 1/5 opiumo. Taipogi strateginėse kabakų vietose grindyse buvo atsidarančios apačion durys, per kurias koktelio paragavę klientai nukrisdavo į laukiančią valtį. Jeigu pasitaikydavo atoslūgis, kristi tekdavo ir iš trijų metrų aukščio, tad kai kurie ir susikuldavo. Sąmonę naujai iškepti jūreiviai atgaudavo jau toli nuo kranto. O visas reikalas vadinasi „šanchajinimu“ todėl, kad jei tave, atsiprašant, „iššanchajino“, tai plauki greičiausiai Šanchajun, ir namo grįši anksčiausiai po dviejų metų.

„Šanchajinimas“ buvo praktikuojamas ir didmeniniais mąstais. Kartą vietinis tiekėjas gavo užsakymą gal šimtui jūreivių. Jei šitiek žmonių pradanginsi vienu ypu, net ir San Francisce turėsi nemalonumų su valdžia, tad reikia suktis gudriai. Tiekėjas, žinomas stambus verslininkas, paskelbė, kad švęs gimtadienį išplaukęs su barža įlankon, ir kad visi kviečiami. Gėrimai nemokamai. Durnių prisirinko pilna barža. Išplaukė įlankon, visi gražiai sumigo paragavę tų gėrimų, priplaukė prie užsakovo laivo, perkrovė kūnus. Dabar kaip sugrįžti iš gimtadienio be svečių? Čia nusišypsojo laimė. Į įlanką atplaukęs kitas laivas kaip tik pradėjo skęsti, beliko priplaukti su barža ir visus kilniai išgelbėti.

Visa tai ir dar daugiau mums papasakojo vietinis komikas pasivaikščiojimo po miestą metu. Nuotraukos.

Savaitgalis Niujorke

Sėkmingai sutapus kelioms aplinkybėms – santykinai pigūs lėktuvo bilietai ir Mindaugo atostogų pabaiga – praeitą savaitgalį nuskridau Niujorkan. Susitikau su Mindaugu, apsigyvenom hostelyje kažkur netoli Harlemo ir išėjom tyrinėti miesto. Miestas didelis, labai užsiėmęs ir, be abejo, niekada nemiegantis. Per neonines reklamas Times Square gali prarasti regėjimą, pasiklysti tarp šiukšlių kalnų ant šaligatvio (kuo laisvesnis miestas, tuo labiau šiukšlinas, ir atvirkščiai – Minske ar Pchenjane gatvės blizga). Brodvėjuje prie to pačio Times Square sulauki galybės nuodėmingų pasiūlymų, kuriuose minimos įvarios narkotinės medžiagos ir seksas už pinigus. Kiti gi pasauliui pasakoja apie savo talentus. Vienas priėjo ir prisistatė: „Yo, I'm a rapper!“ Aš, matyt, atrodžiau panašus į įrašų kompanijos bosą, tik ir beieškantį naujų žvaigždžių.

Šeštadienį vėl į miestą. Netgi spėjom pamatyti jį dienos šviesoje.

Grįžę hostelin apturėjom bene geriausią šią vasarą neplanuotą partį hostelyje su džiazo būgnininku, prancūze, vokiečiu, olandu, australu, trim australėm, brite ir dviem rusėm iš gilios provincijos.

Sekmadienį praeito parčio ir mano tingėjimo dėka atsikėlėm labai vėlai ir miesto pamatėm tik truputį.

O naktį į pirmadienį atėjo laikas atgal į oro uostą. Belaukdami mano šatlo prie hostelio, pamatėm, kas atsitinka, kai visokie reperiai (žr. aukščiau) sutinka kvailas per visą pilvą turistes. Taigi, prie turisčių būrelio prieina vietinis ir šaukia: „Hey everybody, come around and listen to my rap!“ Subūręs minią visiškų žioplių, kurie nenutuokia, jog reikalas suksis apie jų pinigus, atlikėjas jau ruošiasi atlikti savo kūrinį, bet jį sustabdo viena susižavėjusi mergina, kuri nori išsitraukti mobiliaką ir nufilmuoti. Puiku. Operatorė filmuoja, reperis repuoja, visi ploja katučių. Kūrinio pabaiga. „Now pay! Money! Money!“ Tada visi, ir operatorė, pareiškia, jog neturi nė cento ir skubiai išsiskirsto. Reperis, dar ir nufilmuotas, tokios neteisybės nedovanos. Praeina pusė minutės ir į šaligatvį bei hostelio duris dūžta alaus buteliai, o reperis reikalauja savojo honoraro. Galiausiai truputį persistengia ir pusę durų sulaužo. Tada susidomi hostelio apsauginis. Iškviečia 911, išeina gatvėn ir sugėdina reperį. Taip sugėdina, kad tas atsiprašinėdamas puola taisyti durų. Galiausiai supranta, kad nepataisys, ir prisimena neatidėliotinai svarbius reikalus kažkur kitur. Apsauginis iš paskos, abu dingsta už kampo. Tada atvažiuoja policija, o apsauginis iš už kampo grįžta vienas.

Tada, pusvalandžiu pavėlavęs, atvažiuoja mano šatlas.

Mano nuotraukos. Mindaugo nuotraukos.

Apie kvailiausią pasaulyje oro uostą

(Radau šitai kažkur užkaboriuose, 80% parašytą ir pamirštą pabaigti. Pabaigiu.)

Sietlo oro uostas yra organizuotas kvailiausiai pasaulyje. Tiesa, nesu visiškai tikras, kadangi nebuvau Rusijos oro uostuose.

Pradedam. Kas sakė, kad Amerikoje nėra socializmo? Bagažo konvejeriai kartu yra ir socialinė parama skurstančioms bagažo draudimo kompanijoms bei nekvalifikuotiems "minimum wage" darbininkams. Pirmieji remiami specialiai padarytais konvejeriais, kurie mėto lagaminus nuo juostos ant juostos iš gana padoraus aukščio. Antrųjų gi darbas yra pakelti taip numestą lagaminą ir jį pastatyti rankena į viršų prie krašto, kad keliauninkui būtų patogu pasiimti savo šukes ir duženas.

Susirinkus šukes praeinama muitinė ir tada bagažas vėl atimamas iš tavęs, nesvarbu, ar persėdinėji į kitą skrydį ar nori eiti lauk iš oro uosto. Taip, ir pastaruoju atveju privalai savo bagažą užkrauti ant tų šauniųjų konvejerių, tada eiti eiti eiti ir prie išėjimo vėl laukti prie konvejerio. Jeigu sulauksi.

Toliau, tranzitiniams keleiviams, pavyzdžiui man, reikia pereiti į kitą terminalą. Amerikietiškas šios problemos sprendimo būdas būtų nutiesti daug greitkelių tarp terminalų, kiekvienam keleiviui duoti po SUV džipą arba pikapą sunkvežimiuką ir kad visi draugiškai stovėtų kamštyje. Ačiū dievui, kažkas iš planuotojų viena ausim Europoje nugirdo, kad galima tam tikslui traukinuką paleisti. Bet iki galo traukinukų esmės nesuprato. Tad nutiesė tris atskirus žiedus kokių 200 metrų skersmens kiekvienas. Pavažiuoji pirmu traukinuku 200 m. pusratį, išlipi, nueini 200 m. iki antro, pavažiuoji, išlipi, nueini, pavažiuoji. Trys traukinukai, du persėdimai, pusę kelio ėjai. Paksas, ir tas tramvajų Vilniuje gudresniais maršrutais nutiestų.

Įlaipinimo į skrydį cirkų nepasakosiu, jie tokie patys kaip ir visur kitur. Užtenka tik paminėti, kad boarding pasas avialinijų darbuotojo rankose staiga gali nustoti būti boarding pasas ir akimirksniu vėl atvirsti į boarding pasą, priklausomai tik nuo mėnulio fazės ir mano veido išraiškos piktumo.

Kaip mus iš lėktuvo išmetė

Prieš porą savaičių kažkas iš Google internų pasiūlė nuvažiuot su parašiutais iššokti. Sutikau greitai, nes jau metus pavydėjau Eglei. Šiaip bijau visokių ten aukščių, bet pamąsčiau, kad iš lėktuvo išgrūda nieko neatsiklausę prieš tai, tad jokio skirtumo, tereikia rudas kelnes užsidėt, kad baimės išoriškai nesimatytų.

Sutartą dieną trečdalis užsirašiusių kažkur dingo, likę gi mes susėdom į mašinas ir važiavom dvi su puse valandos per dykumas ir kalvas (amerikietiškais standartais kalnus) į parašiutų centrą. Atvažiavę galėjom rinktis du variantus: arba penkios valandos apmokymų ir šoki vienas su savo parašiutu (ir dar du iš šonų šoka su tavimi ir laiko), arba penkios minutės apmokymų ir šoki tandemu intymiai prisirišęs prie profesionalo. Visi draugiškai pasirinkom pastarąjį variantą, palaukėm pusvalandį eilėj, išklausėm penkias minutes apmokymų ir susėdom į kukurūzinį lėktuviuką. Šis kokias dešimt minučių lipo į 4 kilometrų aukštį, atidarė duris ir – atvažiavom, visi prašom lauk.

Prie durų pažiejęs žemyn gal ir spėjau kažką pagalvot, bet instruktorius tą akimirką tiesiog užvirto ant manęs ir štai mes jau krentam. Ne šiaip krentam, o kūlversčiais verčiamės. Žemė, lėktuvas (ėėėėei, kodėl jis taip greitai tolsta), žemė. Pirmas porą sekundžių išvis nieko nesupratau. Po to nustojom vartytis ir laisvai kritom pilvu žemyn. Va tada ir pajutau visą kritimo malonumą. Vėjas švilpia, sukamės, fotografė duoda rankas, sukamės ore ratais. Puikumėlis! Nerealumėlis! Man taip patiko, kad ko gero, vienas pats aš iki pat žemės taip būčiau nušvilpęs su vėjeliu ir ten susikūlęs.

Instruktorius tokiam pasiūlymui turbūt nebūtų pritaręs, tad kažkur po minutės išskleidė parašiutą. Staiga nebekrentu, o kabu. Pasirodo, su parašiutu leistis taip pat linksma kaip ir be parašiuto: galima visaip sukinėtis, galima staigiai nukristi kažkiek metrų ir po to „pakibti“ ore. Taip pasidarkę ore apie penkias minutes nusileidome.

Parvažiavom namo. Visą likusią dieną pravaikščiojau išsišiepęs iki ausų. Jau dvi savaitės kirba noras pakartoti, tik šį kartą vienam. Ateis laikas, ateis...

Nuotraukos!

Iš kur pas mane ką tik tiek daug laiko atsirado

Darbe bežaisdamas krepšinį išsisukau koją pagal pilną programą – su ligoninės priimamuoju, įtvaru ir ramentais. Taip atsirado trys nenumatytos laisvos dienos, kurias planuoju turiningai panaudoti - rašydamas į kastauyrą. Jeigu neatidėliosiu kitai dienai, ką moku labai gerai.

Amerika: kuo naudingas Stanfordas, "Oh, you are from Google?", ir kodėl negalima šaudyti paštininkų

Liepos 3 ir kažkiek darbo dienų po to. Darbo pradžia. Man šokas, bet toks visai mielas. Apie darbo ypatybes ir linksmybes dar parašysiu. Visas pirmas darbo dienas ten ir praleidau nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. O kam namo eiti? Darbe gi linksma! Laukiau šeštadienio, kad galėčiau apsirūpinti dviračiu – pasivaikščiojimai pėstute į antrą savaitės pusę visai pradėjo atsibosti.

Atėjus šeštadieniui sėdau į tą patį piktą dviejų aukštų traukinį ir pavažiavau porą stotelių SF pusėn, iki Stanfordo. Universiteto miestelio vidury yra dviračių parduotuvė, kuri mielai išsprendė mano problemą. Stanfordas visai gražus, bet fotoaparato kaip tyčia nepasiėmiau. Sugrįšiu ten, kai reikės kokį varžtelį prisukti, tada bus ir nuotraukos. Dviratuotas po truputį grįžau namo, pakeliui dar sutvarkydamas milijoną reikalų.

Vakare, o vakare užtat buvo SF intern party. Proga trumpam grįžti į miestą, ir netgi nereikėjo tuo traukiniu trenktis, o buvo visas „party bus“ užsakytas, kas labai svarbu, nes antraip nėra kaip naktį grįžti iš SF į MV – šiuo metu didžiausia problema mano buityje. Party'is praėjo linksmai. Dar nespėjau priprasti prie didesnio nei įprasta aplinkinių susidomėjimo savo darboviete, bet tai visai nieko.

Sekmadienio rytą (kuris buvo gerokai po pietų) vėl sėdau į traukinį ir vėl važiavau į Stanfordą pasiimti savo kažkur nakčiai palikto dviračio. Jeigu Danijoj, kur nusikalstamumo kaip ir išvis nėra, dviračius vagia, tai čia rimtai svarsčiau, ar berasiu. Radau. Be oro galinėj padangoj. Užtat už kvartalo pasitaikė dviračių parduotuvė, kurie mielai už kuklų mokestį sutvarkė. Turbūt jie ir pradūrė.

Kitą darbo savaitę viskas beveik tas pats, tik su dviračiu. Antradienį pusę dienos sugadino social security numerio išėmimas. Ofise eilės kaip trečio pasaulio šalyje. Bet nuo trečio pasaulio šalies ofisą galima atskirti kvailų užrašų, kokių pasitaiko tik Amerikoje, buvimu. Visus konkurentus nugalėjo šitas: „It is a federal felony to kill, (...milijonas kitų negerų dalykų...) a federal employee on a duty.“ Ot velnias, maniau, jog pirmus du kartus tik baudą išrašo. Ten turbūt prieš šimtą metų buvo sportas paštininkus šaudyti?

Amerika: San Franciscas baigėsi. Tam kartui...

(anksčiau)

Ketvirtadienis, 28 d. Sergu. Ieškau buto. Nerandu. Nors užmuškit, neprisimenu, ką veikiau vidury dienos, turbūt tvarkiau ir dėjau internetan Grenlandijos nuotraukas. Vakare toliau pažindinausi su vietinėm pasilinksminimo vietomis. Visai į vakarą prisijungia Jake, vakaras tęsiasi. Susipažįstam su vietinėmis, pažinčių su vietiniais sėkmingai išvengiam. Išsiskirstom antrą nakties.

Penktadienis, 29 d. Sergu visiškai. Be to, esu visiškai praradęs balsą. Šiandien per pietus baigiasi mano Mountain View rezervacijos atšaukimo terminas, ir kaip tik Mila parašo, jog įsikraustė kažkur tam pačiam Mountain View'e. Ką gi, planas gyventi mieste buvo geras, bet tam kartui žlugo. Visi trys išsiskirstom kas kur: aš ir Mila esam kaimynai MV, Jake kol kas apsistojęs pas pusbrolį San Francisce ir ieško sau vienam vietos.

Nusprendžiu, jog užteks kultūrintis, reikia savaitgalį ramiai išsimiegoti ir pasveikti. Tad susirenku daiktus, išsikraustau iš hostelio ir traukiu miestan ieškoti traukinio į MV. Traukinys irgi amerikietiškas: atrodo kaip piktas dviejų aukštų namas. Ir juda greičiu, nedarančiu gėdos nekilnojamam turtui, tik tiek, kad kaip per žemės drebėjimą. Bet užtat girdi visas miestas. Per valandą įveikiam apie 70 kilometrų, ir išlipu tipiškam amerikietiškam priemiesty Mountain View. Jokių kalnų nematau, tik tokius nelygumus, truputį aukštesnius už Šeškinės ozą. Bet amerikiečius čia galima suprasti, gi nevadinsi miestuko Not Very High Mountain View arba We Wish There Was A Mountain View.

Toliau su transportu sudėtinga. Pasiimu taksi, taksistas nejungia skaitliuko, kainą užkelia trigubai. Nusideru iki pusantragubai. Galų gale atvykstu į būsimus namus, numetu daiktus ir marš miegot.

Miegu visą savaitgalį su nedidelėmis pertraukomis nusipirkt maisto ir vaistų. Pirmadienį galų gale pradedu sveikti, sugrįžo net ir kažkur visą savaitgalį pragastroliavęs balsas. Ta proga galų gale pradedu nuo pradžių rašyti kelionės dienoraštį. Po to išeinu pasivaikščioti iki Google, kad pirmą darbo dieną nepavėluočiau, nepasiklysčiau ir į kokį Microsoftą netyčia nenueičiau. Google amerikietiškų priemiesčių standartais nuo namų labai arti, pėškom eiti apie pusvalandį.

Kitą dieną prasidėjo Google.