Indija: Mumbajus!

Atvažiavom prie savo viešbučio. Didelis namas, mažas siauras įėjimas tiesiai į statybas. O vidury remontų, pasirodo, dirba viešbutis. Tvarkoj, sveiki atvykę, tuoj nuvesim visus į jūsų kambarį.

Nuvedė.


Ir nėra dušo, nors gal jis lyg ir buvo, kažkoks nupjautas vamzdis palubėj... Eigmis nuėjo bartis. Išsibarė sėkmingai. Mus nuvedė į kitą kambarį. Dušai netgi du. Tada visi draugiškai prisiminėm kultūrinį šoką ir jetlagą ir nuėjom miegoti (kažkur apie aštuntą ryto vietos laiku.)


Atsikėlėm ir pirmyn į miestą!

„Visai kaip Atėnai“, grįžus į Aalborgą pakomentavo graikas Kostas:

„Ne... vis dėl to ne Atėnai...“, greitai pasitaisė:


O šiaip miestas gražus. Kolonijinė architektūra ir visa kita:



Indijos vartai:

Radom ir vietinį universitetą. Visos merginos kaip mat nusprendė stoti čia:


Vaikščiojom ilgai. Gatvės prekeiviai puolė iš visų pusių. Kadangi pirma diena, šokas ir visa kita, labai mandagiai atsisakinėjome pirkti balionus, dramblius ir būgnus. Neprekeiviai draugiški neprekeiviškai. Žiūri, šypsosi. Šypsomės atgal. Šypsosi dar labiau.

Galiausiai išalkome. Ajajajai, kur pavalgyti? Ir kur pavalgyti taip, kad Indijos neprisimintumėm bloguoju? Lonely planet sako, valgykit čia, čia arba čia. Einam ieškoti. Vienos vietos neradom, kita pasirodė beesanti kioskas, trečią radom. Įeinam. Arktinių kondicionierių šaltis. Meniu: „continental food“, kitaip sakant, steikai su bulvių koše. Klientai: vokiečiai pensininkai (gal ne vokiečiai, ir gal ne pensininkai, bet šitas pavadinimas prigijo visai kelionei.) Kadangi mes norim kažko indiško, apsisukam išeiti. Administratorius tekinas mus pasiveja visas nesuprasdamas: kas, o kas ne taip, pasakykit??! – ne, nieko tokio, tiesiog nedžiugina...

Galiausiai kažką radom. Viduje tvarkingai nešvaru, minia vietinių, keli turistai, ir meniu nesuprantamas, nors ir anglų kalba. Puiku.

Vakare parėjom į viešbutį. Kitą dieną laukė skrydis į Delį.

Visos nuotraukos yra picasawebe, nuorodos jau buvo parašytos anksčiau. Dauguma bloge esančių nuotraukų yra Eigmio.

Indija: Mumbajus: eismas

(Parašiau parašiau kelis juodraščius ir matau, kad trumpai ar greitai nesirašo. Ką gi, rašysiu taip lėtai ir smulkiai, kaip norėsis :)

Eigmino nuotraukos.
Mano nuotraukos.

Kelionė prasidėjo kaip visada: niekur nespėjant. Penkiasdešimt minučių prieš išėjimą iš namų baigiau rašyti straipsnį doktorantūrai ir susimečiau daiktus į kuprinę. Išlydėti atėjo Nerius bei Mindaugėlis ir taip trise išbėgome į stotį. Namus palikau saugoti tokiam Nikolajui, doktarantui iš Rusijos, laikinai besisvečiuojančiam Aalborge. Per mano skubėjimą vargšui teko indus suplauti už mane...

Traukinys. Danai mėgsta remontuoti bėgius, tad važiavau visą naktį. Neišsimiegojau. Kitą rytą visas apspangęs nuskridau į Helsinkį. Ten radau ne ką mažiau apspangusius draugus (Eigmio nuotrauka):
Taip Helsinkio oro uoste spangome gerą pusdienį iki savo lėktuvo. Nuskridome be nuotykių. Per septynias su puse valandos išgėrėm turbūt beveik visą alų, kiek jo buvo lėktuve.

Leidžiamės Indijon! Per langą matosi Mumbajus. Iškart pasidaro aišku, kad čia kitokia šalis: vos ne iki horizonto pavieniai milžiniški pajuodę daugiaaukščiai be langų ir apačioje lušnynų jūra. Nusileidome. Oro uostas iš išorės primena apleistą sandėlį, o viduje pasitinka supuvusių kilimų kvapu. Karšta. Viduje užsimezga kultūrinis šokas. Praeiname imigraciją („your passport is broken!“ aiškina Domai pasienietis, rodydamas į atlėpusį viršelio kampą), susirenkame bagažą, susimokam už taksus, išsikeičiame pinigus. Prieiname išėjimą...

Už išėjimo prasideda Indija. Dar karščiau. Milijardas žmonių. Visi kažko labai nori paklausti tavęs: ar turi viešbutį, kur reikia važiuoti, ar pirmą kartą Indijoje. Kažkokiu būdu susirandam savo apmokėtus taksus. Išsiskirstom į dvi mašinas, prie manęs pribėga kažkoks vargeta, atima kuprinę ir įmeta į taksą. Per nemiegojimą ir šoką nespėju sureaguoti ir tenka susimokėti. Taip įvyko pirmasis išdūrimas Indijoje.


Pati tuščiausia gatvė visoje Indijoje:



Važiuojam. Pats taksas panašus į mažą seną moskvičiuką neveikiančiu spidometru ir šiaip be nereikalingų detalių. Kažkokiais keliais vietiniame chaoso katile, kuris vadinasi eismas Indijoje, važiuojame link centro. Praradę žadą dairomės į vietinius lūšnynus, šiaip namus, žmones, šeimomis gyvenančius ant šaligatvių bei karves ant kelio. Kur ne kur pakeliui kvapai užriečia nosį ypatingiau nei kitur, bet važiuojame palyginus greitai. Eismo organizacija kelia nuostabą, sumaišytą su siaubu. Šviesoforai, šalutiniai keliai, juostos, kelio ženklai, ir, galų gale, kuria kelio puse reikia važiuoti: nedidelė dalis dalykų, kurie Indijoje yra, bet apie kuriuos patys indai nieko negirdėję. Užtat svarbiausias dalykas kelyje yra pypsiukas. Galima važiuoti per raudoną, lenkti iš kurios nori pusės ir užlindinėti prieš nosį, ar važiuoti ne ta kelio puse, jeigu tuo metu pypseni kaip išprotėjęs. Kartą netyčia sustojom prie raudonos. Kai ji persijungė į žalią, tą pačią akimirką šimtas mašinų už mūsų choru mums tai pranešė. Jeigu netyčia vairuotojas nežinotų, ką reiškia žalia. Kad tik netyčia nestovėtų 1/100 sekundės ilgiau nei reikia. Jeigu netyčia vairuotojas būtų tiesiog aklas.

Taip, Indijoje vairuoti gali ir aklas, bet tik su labai gera klausa...

Indija: viza

Indijos pasakojimą pradedu iš tolo – apie tai, kaip negalima vizų darytis.

Sunkus gyvenimas turint tik vieną pasą: nėra kaip jo atiduoti dviems savaitėms ambasadai, nes vis kažkur keliauti reikia. Na bet ištaikiau langą tarp savaitgalio Londone ir Velykų Lietuvoje: dviejų su puse savaičių tikrai užteks. Surenku dokumentus, viską išsiunčiu, laukiu. Laukiu. Laukiu. Liko savaitė. Skambinu į ambasadą. Ten, žinoma, niekas jokių telefonų nekelia nuo pirmadienio iki trečiadienio. Išskristi turiu sekmadienį.

Ketvirtadienį telefoną pakelia. O! Sveiki, kur mano pasas? Atsiunčiau prieš dvi savaites, į Indiją važiuosiu už mėnesio. Ai, tai nesijaudinkit, pas mus čia daug darbo, bet mes per tą mėnesį jums tikrai vizą padarysim. Bet man paso reikia šį sekmadienį! Tada indas ilgai mąstė, kaip čia gali būti, kad aš noriu paso, nes susiruošiau kažkur keliauti dar iki Indijos. Gerai, pasakykit duomenis, telefoną, mes jums perskambinsim, gal galit rytoj ateiti pasiimti, su viza arba be jos.

Neperskambino. Prisiminiau, kad turiu paso siuntimo pašto kvitą ir, kad būtų įdomiau, sugalvojau patikrinti, ar pristatytas į ambasadą. Internete patikrinau. Rašo, kad mano siųstas laiškas su pasu jau dvi savaites guli Kopenhagos pašte. Ojojojoj. Nubėgu į paštą. Man pasako tą patį, bet dar pataria rytoj rytą paskambinti ten ir ten, gal jie geriau žino, kur mano pasas.

Penktadienio rytas. Skambinu ten ir ten. Taip taip, laišką pristatėm. O kad internete patikrinus rašo priešingai, nekreipkit dėmesio, mes tikrai tikrai pristatėm, mes Danijos paštas, pas mus kitaip nebūna.

Gerai. Pasiimu penktadienį neplanuotų atostogų ir sėdu į Kopenhagos traukinį. Ambasada. Po pusvalandžio gana nervingo laukimo galiausiai palengvėja: aha, turim jūsų pasą. Gal galite palaukti penkiolika minučių? Tada ir su viza atiduotumėm. Gerai apsvarstęs sutinku.

Galiausiai visas išsišiepęs išeinu su pasu ir viza. Tokią sėkmę reikia reikia atšvęsti, taigi susitinkam su Neringa ir švenčiam tol, kol praleidžiu visus traukinius atgal į Aalborgą, išskyrus naktinį.

Sekanti pasakojimo dalis jau tikrai tikrai bus apie pačią Indiją.

Indija!

Dabartinis nerašymo priepuolis turėjo gerą priežastį: dvi savaites Indijoje.

Važiavau su draugais (nuotraukoje privalomasis fonas).

Ypatingai linksmi žmonės (kelionės draugai irgi linksmi pasitaikė).

Turistiniuose objektuose vaikšto visokie ožiai. Indai visada arti gamtos.


Permanentinis chaosas, į turistus dėmesio nekreipkit.


Tai buvo teaser'is („erzinantis anonsas“). Netrukus bus pasakojimai ir daug nuotraukų.

Amžiaus koncertas Danijoje

Ir Danijoje pasitaiko gerų dalykų. Amžiaus koncertas, pavyzdžiui. Ir aš jį tikiuosi pamatyti. Roger Waters Odensėje. Ieškau bendraminčių – tad rašykit! Kaina apie 700 kronų.

Padėsiu apsispręsti. Štai kas mūsų laukia. Waters'as, skirtingai kad ir nuo savo buvusių kolegų, labai gerai žino, apie ką dainuoja:





Pink Floyd psichodelė irgi niekur nedingo:



O praeitas amžiaus koncertas buvo kita Pink Floyd pusė Gdanske.

Žiupsnis padrikų naujienų ir www.kastauyra.lt

Kaltas. Kaltas. Labai kaltas, kad nerašiau. Atleiskit, jeigu galit.

Pirmiausia skelbimas: nuo šiol kastauyra.blogspot.com yra pasiekiamas ir adresu www.kastauyra.lt.

Nuo Kalėdų įvyko daug ir visko. Pirmiausia apsistačiau namus baldais. Dabar negėda pakviesti svečių, tad svečiai lankėsi kokias dvi savaites kas antrą dieną. Dar negėda priimti ką nors laikinai gyventi, tad Francois kaipmat porai savaičių įsitaisė svetainėje iki savo išvykimo į JAV. Šiam išvažiavus (su mano visais raktais, ne kitaip :), ofise atsirado laisva vieta, kurią užpildė iš Singapūro grįžusi Dalia. Taigi sėdim trise: aš, ji ir graikas Kostas. Darbas stovi vietoje po senovei, užtat stalo futbolo stalas tuoj subyrės nuo per dažno vartojimo. Kartais jam duodame pailsėti, pavyzdžiui, organizuodami tarptautines konferencijas studentams.

Kas dar. A, prieš porą savaičių su Carmen nuskridome į Londoną savaitgaliui pas Estrellą. Apžiejom Londoną nuo pubų iki Dali skulptūrų, parsivežėm daug gerų įspūdžių. Jei mokat ispaniškai, įspūdžius galite perskaityti Carmen bloge.

O rytoj parskrendu Lietuvon dešimčiai dienų. Telefoną ir emailą žinot ;) Iki!

Danas, vardu Jesper

Sunkus tas danų gyvenimas. Kai kada permainos jį padaro stačiai nepakeliamu, jeigu nėra supratimo, kad permainos, o ne jų nebuvimas, ir yra gyvenimas. Mes, lietuviai, juos galime suprasti, permainų užteko ir mums. Ir supratimo, kad su jomis reikia tvarkytis, irgi mažai turime.

Apie daną Jesperį, kurį pražudė permaina, vardu EU. O gal ir visa globalizacija.

Sėdime kartu su graiku Kostu ir serbu Dejanu apšnerkštame bare ir visai neskubėdami gurkšnojame alų. Staiga prie mūsų stalo nutūpia įkaušęs danas ir daniškai prisistato: „Sveiki! Mano vardas Jesper!“ Per minutę visi keturi išsiaiškinam, kad šnekėsimės angliškai. Pasakom vardus. Be abejo, Jesperis klausia, iš kur būsime. Graikija. Lietuva. Serbija.

Pirmiausia kliuvo graikams, nes Jesperis žmogus pakeliavęs, ir tie idiotai iš Atėnų nemoka kepti steiko. Visi juokiamės.

Tada jis susidomi, ką mes veikiame Aalborge. Visi trys doktorantai. Gerai. O jis dirba statybose, maišo skiedinį. Moka jam 250 kronų per valandą, tad pinigų turi kaip šieno ir nežino, kur juos išleisti – šneka į mus Jesperis, bešvytėdamas iš laimės. Nu nežino. Buvo Tailande, Graikijoje ir Jugoslavijoje-Ukrainoje (čia viena šalis), ir vis tiek visko neišleido. Aš turtingas! Aš turtingas - pakartoja, kad geriau įsimintumėm.

Bet užtat darbe ne viskas gerai. Įsidarbino pas juos statybose lenkų valkatos. Jie Lenkijoje buvo valkatos, nu tikrai, o vat Danijoje - prašau, statybininkai. Dirbti, be abejo, nemoka. Bet daro tai už trečdalį normalaus atlyginimo. Supratingai palinguojame galvomis. Mes už kokybiškas statybas.

Papasakoja mums Jesperis dar daug įdomių dalykų. Apie tai, kad Danija prieš dvidešimt metų buvo visiškai skurdi šalis, bet norvegai padovanojo jiems tris naftos telkinius, ir nuo tada Amerika klausia danų nuomonės prieš lįsdama į bet kokį karą.

Galiausiai Jesperis lepteli, kad uždirba per mažai ir negali sąskaitų apsimokėti. Kaip! - vos nepašoku iš vietos, lūpa dreba, akyse klaikuma. Taigi... Taigi... 250 kronų per valandą? Taigi taip, girtai linkteli Jesperis. Nusipirkau diiiidelį butą, pasakoja vaizdžiai. Ir mašinytę Audi A6, vrum vrum automatas (ore perjunginėja pavaras), dieve, kaip aš myyyliu savo mašinytę. O tada, prieš kelis mėnesius, Jesperį atleido iš darbo. Ir gauna jis dabar 90 kronų per valandą iš profsąjungos. Dar nueina į banką kas mėnesį, paprašo pinigų, ir bankas jam paskolina dar penkis tūkstančius kronų, nieko nesakydamas. Apie darbo paieškas nė žodžio.

Blogai. Bet Jesperis kaltus seniai nustatė: atvykėliai. Atvykėliai kalti dėl visų problemų, išduoda mums paslaptį. Turi šeimą tėvynėj? - klausia manęs. Ką sakė, kad išvažiuoji? Ties šituo klausimu nustojau jį girdėti. Liko tik vaizdas. Dano, kažką aiškinančio. Vis labiau besiraukiantys graiko ir serbo veidai. Netrukus, ačiū dievui, baigėsi mūsų alus. Jesperis mums bandė jo dar nupirkti, bet baras jį ignoravo. Mes gi pareiškėm, kad jau einam lauk.

A, gerai, aš irgi einu, atsako Jesperis. Einu kokaino.