Laiškas iš Italijos tęsiasi

Taigi sėdau į traukinį ir nuvažiavau iš Venecijos į Bolzaną. Pakeliui prasidėjo kalnai. Man atvipo žandikaulis. Nieko nuostabaus, juk visą gyvenimą praleidau plokščiose šalyse, kuriose vienintelės kalvos yra tik tam, kad dviratininkams būtų blogai. Taip neužsičiaupdamas nuvažiavau į Bolzaną.

Ten su plačiomis šypsenomis pasitiko Eigmis ir Vika, ir sekančios dvi dienos buvo praleistos laipiojant po kalnus ir vaikštant po miestuką ir šiaip leidžiant laiką. Didelis vokiečių gyvenamo regiono Italijoje privalumas yra tas, kad nueini kur nors pasedėti ir gali valgyti itališką picą, užsigerdamas vokišku alumi. Arba nueini į barą, kur gali atsigerti tiesiai jame daromo alaus.

Supratau, kad Bolzanas yra visiškai netinkamas miestas studijuoti. Jame galima ilsėtis, grožėtis gamta, džiaugtis geru oru, lipti pasivaikščioti į kalnus, varyti slidinėti ir dar daug ką daryti. O universitetą jame pastatė per nesusipratimą.















Bolzanas vakare iš viršaus

















Bolzanas vakare iš viršaus, kurį užstojame aš, Vika ir Eigmis.















Pasikėlę į kilometro aukštį




















Prie piramidžių (Šitaip pavadinot jas? Jau pamiršau :) Jų skulptorius nenugalimoji erozija.

Bolzane laikas praėjo greitai. Po poros su trupučiu dienų sėdau vėl į traukinį ir išvažiavau į Veneciją, kur susitikom su klasioku. Apie tai kitą kartą.