antradienis, gruodžio 05, 2006

Kalėdos šiemet prasidės anksti

Pasiankstinau projekto deadlinę ir pasidariau kiek ilgesnes kalėdines atostogas.

Arrival: Vilnius 14 Dec 2006 12:05
Departure: Vilnius 13 Jan 2007 12:15

Be to, būsiu Kopenhagoje gruodžio 12-ą ir 13-ą. Gal kas nors būsit netoliese?

trečiadienis, lapkričio 29, 2006

Knyga, kuri nebijo laiko

Kaip žinia, geriausios knygos, kaip ir Egipto piramidės, nebijo laiko. Pasirodo, šaunusis Pressmano „Software Engineering“ vadovėlis irgi yra viena iš geriausių knygų, o aš taip negražiai apie jį atsiliepiau pavasarį.















Maniau, jog po egzamino knygą reikės išmesti ar padovanoti priešui, bet gi taip negalima elgtis su knygomis, kurios nebijo laiko. Šaunusis best-of-breed „Software Engineering“ vadovėlis rado adekvatų „best-of-breed“ pritaikymą.




















Dabar kolonėlė ant palangės mano kambaryje nebebarška.

šeštadienis, lapkričio 11, 2006

Dvi trumpos dienos Londone

Taigi. Aalborgas mane išlydėjo šlykščiausiu įmanomu oru. Traukinys. Randersas. Ėjimas atsitiktine kryptimi autobusų stoties beieškant. Švinta. Ima miegas. Autobusas. Neprisimenu. Aarhuso oro uostas. Iš visos širdies visiem galiu patarti: jei skrendant šauniuoju ryanairu ir neturit priduodamo bagažo, įsičekininkite namie internetu ir atsispausdinkit patys boarding pass'ą. Tai duoda žvėriškai efektyvų eilių išvengimo efektą, be to, jei vėluojat į skrydį, daugiau šansų suspėti. Žodžiu, nuostabu, tik niekam nesakykit - gi nenorit, kad visi būtų gudrūs?

Lėktuvas. Eilinė proga numigti. Stanstedas. Išeinu, susirandu savo autobusą. Važiuojam Londonan. Stebiuosi, ko tie visi durniai ne ta kelio puse važiuoja – kur žiūri kelių policija? Aplenkiam lietuvišką lietuvio autobusiuką, kurio šeimininkas didžiuodamasis užsirašė ant užpakalinio stiklo „paimk mane kas rytą...“. Ilgai galvojau, kodėl tai reikia užsirašyti ant autobusiuko. Nesugalvojau nieko.

Centrinis Londonas. Pasirodo, jis didelis. Iki vakaro turėjau laisvo laiko, sunku buvo nuspręst, ką čia pažiūrėjus – vis tiek beveik nieko nepamatysiu per tiek mažai laiko. Taigi sėsdavau metro, pavažiuodavau stotelę ar dvi, išlipu, apsidairau, apvaikštau ratą, ir atgal į požemį. Iki vakaro pamatyti spėjau tiek. Būtinai reikės sugrįžti, apžieti daugiau, nueiti į muziejus. O jei kada nors norėsiu pasijust visiškai vienišas, galėsiu čia persikraustyt. Puikus miestas gyventi anonimams.

Vakaras. Pirmiausia trumpai susitikau su dar nuo licėjaus pažįstama Ieva, kuri čia gyvena jau nuo seno. Išgėrėm kavos, pasišnekėjom, kaip sekasi. Po to susitikau su Rita ir jos kambarioke Egle, kurios maloniai sutiko priimti mane pernakvoti. Nuėjom į kažkokį pubą atsigert alaus. Deja, po praeitos nakties nemiegojimo vakarą teko nutraukt anksčiau, nei norėjosi.

Penktadienio rytas. Pirma išsimiegota naktis tą savaitę! Ačiū dievui, britai ne skandinavai, ir namie turi vonias. Kaip gera buvo išsimaudyti. Tik vienas vargas su jų santechnika: du atskiri čiaupai šaltam ir karštam vandeniui leidžia ir nusiplikyti, ir nusišaldyti vienu metu. Nepakartojama.

Google. Tai aprašyta atskirai angliškai. Nuotraukos.

Grįžęs turėjau apie tris valandas miego. Kad nepramiegočiau, užsistačiau porą žadintuvų trečiai ryto. Nuėjau miegot. Ketvirtą ryto mane žadina Eglė. Bebėgdamas pro duris išsiaiškinau, kad trečią žadintuvus išjungiau, o pusę keturių pareiškiau, jog dar tikrai ne laikas keltis. Naktis. Turiu atsispausdintą maršrutą naktiniais autobusais, kurie neskelbia stotelių iš anksto. Tad klausiu pakeleivių, kur man išlipti. Pirmam autobuse viena musulmonė mielai padeda. Antras autobusas. Paklausiau šalia sėdinčio, kur man lipti. "Yes, yes, no problem, I will tell you", ..., "So that one was your stop". Thanks, asshole. Išlipu, paeinu atgal, surandu savo autobusą, kuris jau nenori manęs įlaipinti, iš anksto nusipirktas bilietas situaciją išsprendžia mano naudai, tik įlipu, ir iškart išvažiuoja. Fu. Spėjau. Šeštadienio ryto lėktuvo sindromas šį kartą sėkmingai įveiktas.

Oro uostas. Security tikrinimai. Pirma standartinis. Po to naujiena, kurios nebuvo pavasarį: "Please remove your shoes and put them on the belt. Thanks for understanding." Man dėkoti už supratimą nereikia, kadangi aš nesuprantu. Trūksta tik užrašo "Please remove your dignity. Thanks for understanding." Nors gal aš per daug išlepęs, nes neteko naudotis JAV oro uostų paslaugomis.

Danija. Kelionę namo prisimenu miglotai. Namai. Miegojau visą likusį savaitgalį. Pavargęs, bet laimingas.

sekmadienis, lapkričio 05, 2006

Prieš dvi trumpas dienas Londone

Visiems Summer of Code studentams Google pasiūlė apsilankyti kuriame nors iš jų ofisų. Galimybė pabendrauti su kolegomis ir su pačiu Google man pasirodė gana patraukli, nors finansuoti tenka iš savos kišenės. Pradėjau rinktis iš pasiūlytųjų Google ofisų. Hamburgas... Arčiausias iš visų, bet deutch schprechen nemėgstu ir nemoku. Trondheimas... Čia Norvegija, čia gražu, čia norėjosi, bet noras ataušo pažiūrėjus, kiek kainuoja nusigauti iki ten lėktuvais ar bet kaip kitaip. Tad galiausiai apsistojau ties Londono ofisu, be to, aš ir Londone niekad nebuvęs. Kaip nelietuviška.

Susitikimas buvo numatytas spalio 27-ą, penktadienį. Kelionės laiką pinigų taupymo tikslais susiplanavau visiškai studentiškai: išskrendu ketvirtadienį ryte iš Århuso, grįžtu šeštadienį anksti ryte. Maršrutas irgi ne verslo klasės: iš Aalborgo važiuot traukiniu 60 km iki Randers, iš ten kažkokiu kaimo autobusu važiuot dar valandą iki Århuso oro uosto, iš ten šaunusis Ryanairas skraidina į Londono Stanstedą. Tad jei lėktuvas pusę vienuoliktos ryte, iš Aalborgo išvažiuot reikia šeštą ryto. Kelionė atgal irgi kėlė šiokių tokių rūpesčių: lėktuvas iš Stanstedo numatytas pusę aštuntos ryto, o ne paslaptis, jog šeštadienio rytais lėktuvus aš esu linkęs pramiegoti. Optimistiškai maniau, jog svarbiausia to nepamiršti ir tai tikrai nepasikartos.

Nusipirkau šauniojo Ryanairo bilietus, susitariau dėl nakvynės pas buvusią bendradarbę Alnoje Ritą ir laukiau. Laukimą paįvairino pasigautas neprastas gripas, bet apie Danijos sveikatos apsaugą parašysiu kada nors kitąkart. Galiausiai savaitę prieš kelionę kažkas iš kolegų Summer of Code el. pašto konferencijoj pametėjo mintį, jog universitetai gali finansuot šias keliones. Iškart pakniopstomis puoliau universitetan aiškintis šito, keikdamas save, kaip anksčiau pats nesusiprotėjau. Išsiaiškinau. Universitetas maloniai pasiūlė parašyti trumpą paraišką, kurią ir parašiau paskutinę naktį prieš kelionę. (Ta savaitė buvo visiškai bemiegė).

Hm, gaunasi ilgokas pasakojimas jau, o dar paties Londono nepriėjau. Londonas bus rytoj.

ketvirtadienis, lapkričio 02, 2006

Vaizdai pro langą

Namie kartas nuo karto girdisi, kaip kažkas didelio ir netelpančio lėtai lėtai bando pravažiuoti gatve. Pasirodo, čia pastoviai vežiojamos vėjo malūnų detalės:
















Čia dalis vienos mentės. Galite įsivaizduoti viso malūno dydį. Priešais ir po jos važiuoja pora autobusiukų, kurie baido visus į šalis ir verčia lipti ant šaligatvių miesto autobusus.
















Kitose naujienose: vakar iškrito pirmas sniegas. Dviem mėnesiais per anksti. Po šilčiausio spalio visoje Danijos metereologinėje istorijoje. Globalinis atšilimas po truputį žudo visus, net ir mažiausiai dėl jo kaltą Skandinaviją. Šią vakarykštę žmonijos pabaigos pradžią, kaip visada, dokumentuoja Nerius savo kiekvienoje dienoje kaip šventėje. Va tai tau. Globalinis atšilimas žudo žmoniją, o Neriui, matai, šventė.

antradienis, spalio 31, 2006

Grupės, group roomai ir Stardas

Pirmas semestro darbas visai kurso chebrai buvo susiskirstyti į grupes. Kadangi dauguma tarpusavyje pažįstami jau metus, visi jau tikrai neblogai įsivaizduoja, su kuo kartu nenori daryti projekto. Tad smarkiai išaugo grupių iš vieno studento skaičius, o fakultetas, nors ir dejuodamas, tai toleruoja. Aš rašau magistrinį vienas (priežastys), bosnis ir italė irgi rašo vieni. Net ir mano buvusios grupiokės kinės buvo sugalvojusios vienos rašyti, bet apie tai išgirdęs Simas susigriebė už galvos ir kažkokiu būdu įrodė joms komandinio darbo privalumus.

Kai jau visi susigrupavę, ateina group roomų dalybų metas. Dalybos buvo visai sėkmingos. Aš, italė ir abi kinės gavom bene didžiausią group roomą strateginėj vietoj šalia Stardo ir Fransua ofiso. Kadangi universitete rodausi tik aš ir italė, vietos trūkumu skųstis tikrai negalim. Turimo ploto pavydi visas koridorius. Tačiau, kaip jau minėjau, Stardo ir Fransua ofisas yra visai šalia. Tai labai labai kenkia produktyvumui. Priežastis paprasta: jeigu vienam kuriam nors nesidirba, tai jis eina plepėti su likusiais dvejais. Taip, kad vienu metu visiems trims dirbtųsi, pasitaikydavo retai. Šią darbo krizę išsprendė Stardas. Išvažiavo į Ameriką iki Kalėdų, kadangi PhD artėja prie pabaigos, o PhD kelionpinigiai dar ne visi išleisti. Research'o daug nepadarys, bet užtat jau linksminasi iš peties. Labai gerai.

trečiadienis, spalio 25, 2006

Antri metai univere

Sveiki visi. Atsiprašau už pertrauką – darbo, tinginiavimo ir kitų nemalonumų spalį buvo pakankamai. Metas parašyti eilinį mėnesinį įrašą. Susiklostė visai negraži tradicija su šiuo rašymo dažnumu, ir būtų visai nieko situaciją kardinaliai pagerinti, be to, ir apie ką parašyti, susikaupė nemažai. Tad pirmyn į kovą su tinginyste.

Taigi kas naujo universitete? Antri magistrantūros metai labai geri: nieko nereikia mokytis. Na, beveik nieko. Tik magistrinį reikia parašyti. Na, ir dar šį semestrą turim duomenų bazių seminarą, kur visi studentai iš eilės pristatinėja straipsnius. O paskaitų visokių nėra. Stačiai rojus. Šiek tiek pasikeitė kurso sudėtis: neliko poros praeitų metų herojų, visų pirma ukrainiečio, kuris per metus sugebėjo išlaikyti vieną egzaminą, ir tą patį tik todėl, kad tai buvo grupinis projekto gynimas. Dabar visai liūdna be jo, nes jis reguliariai pasirodydavo kartą per du mėnesius ir pasakodavo, kad dabar tai jau tikrai mokysis kartu su visais. Išaiškėjus šiokiems tokiems šio šiaip jau neblogo plano nesklandumams, pradėjo pasakoti, kad perstos iš naujo ir tada tai jau tikrai mokysis. Taip buvo pavasarį. Atėjo ruduo. O ukrainietis dingo. Paskutinį kartą žmonės matė jį visą patenkintą nešiojantį laikraščius rytais. Turbūt nusprendė susikoncentruoti ties karjera darbe, o akademinę karjerą trumpam atidėti. Taipogi nepasiliko čia nė vienas praeito semestro mainų studentas, bet užtat atvažiavo du nauji: kinas ir italė. Visi kiti pernykščiai studentai – dvi kinės, bosnis ir aš – sveiki ir gyvi. Prie viso to prisidėjo dar pora danų, kurie pasirinko magistrinio temas pas tuos pačius vadovus, kaip ir mes. A, ir dar vienas kinas, kuris čia mokėsi pernai, bet regis nebuvo mūsų kursiokas, nors nesu tuo tikras. Gal ir jis nėra tuo tikras.

Kadangi įrašas darosi ilgokas, apie grupių formavimą, group roomų skirstymą ir kodėl yra blogai turėt group roomą šalia Stardo, papasakosiu kitą kartą. Jei tas kitas kartas neateis artimiausiu metu, teks slėptis iš gėdos.

trečiadienis, rugsėjo 27, 2006

Antrų metų pradžia

Vasara baigėsi, baigėsi mano darbas Google (sėkmingai; apie tai kada nors plačiau), tad metas skristi Danijon. Nors skrydis, kaip ir visados, buvo AirBaltic/SAS, bet jį vykdė nuostabus rumuniškas Carpat Air lėktuvas. Autobusu prie lėktuvo privežamų danų veiduose atsispindėjo gili neviltis, palydima išsprogusių akių ir lėtai tariamų žodžių „Carpat... Air...“. Rumuniškas ar ne, bet į Kopenhagą nuskraidino tvarkingai. Tenai ta pati rutina: aerouostas, traukinys, Aalborgas. Atvažiavęs labai galėjau pasidžiaugti tuo, kad kelionės pirmyn metu nevėlavau į traukinį ir nelėkiau dviračiu stotin it akis išdegęs. Šio puikaus laiko planavimo dėka dabar iš stoties link namų traukiau pėstute.

Namie radau krūvą žmonių – kai kuriems laikinai vasarą gyvenusiems asmenims esama kompanija turbūt pasirodė kiek nuobodoka, tad gyvenimas buvo prasišviesintas dar bent poros draugų iš Lietuvos atsivežimu. Galiausiai gyvenimas pasidarė toks linksmas, kad noras susitartu laiku išsikraustyti visai padidėjusiai kompanijai buvo kiek ataušęs. Teko pasverti visus ankšto gyvenimo trūkumus ir privalumus, o tada plyštančia širdimi pasiūlyti visai linksmajai kompanijai išsikraustyti tada, kada buvo susitarta.

Univere irgi yra naujienų. Kitą kartą.

pirmadienis, rugsėjo 18, 2006

Ne su mobiliakais fotografuoti susirinkome

Sveiki visi seniai nematyti!

Reikalas nusipirkti fotoaparatą brendo jau seniai. Galiausiai rugpjūčio pradžioje šis reikalas pribrendo, galutinai sunoko ir buvo sutvarkytas. Pasielgiau radikaliai priešingai, nei buvau patartas, ir nusipirkau Canon PowerShot S3 muilinę. Aišku, visokie rūpesčiai tuo tik prasidėjo. Pavyzdžiui, kur krauti nuotraukas? Šią problemą irgi sutvarkiau taip greitai kaip galėjau, įvertinus mano tinginystę, tiesiog žaibiškai - truputį daugiau nei per mėnesį.

Va rezultatas.

Čia jau įdėta viena kita nuotrauka iš šios vasaros: iš roko naktų, dar šen bei ten ir iš David Gilmour koncerto Lenkijoje. Be abejo, ateityje nuotraukų daugės.

Dabar galėsiu toliau rašyti istorijas šičia.

pirmadienis, rugpjūčio 21, 2006

Norvegijoje gražu

Todėl nieko daugiau ir nepasakosiu, tiesiog žiūrėkit.































































ketvirtadienis, liepos 13, 2006

Pamokanti pasaka-nepasaka apie kvailiausius skandinavus pasaulyje, 2 dalis

(Pirma dalis)

Taigi patiklieji mūsų švedai susikrovė lagaminus ir patraukė pėsčiomis iš Estijos į Ukrainą. Kelionė truko aštuonis mėnesius ir kelyje pasitaikė šiokių tokių nesklandumų, taigi į pažadėtąją žemę atvyko jau tik pusė. Atvykusiuosius ištiko nauji nemalonumai: vietoj pažadėtų namų ir dirbamų žemių rado plyną lauką. Kaip byloja legendos, pirmieji švedų žodžiai čia buvo „Dabar mus tikrai apkvailino!“. Objektyviai įvertinę situaciją, švedai kibo į darbą ir pasistatė sau kaimuką, pavadinę jį Gammalsvenskby („Senasšvediškasmiestas“).

Daugelį metų gyveno jie tame kaimuke ramiau ar neramiau, nelygu koks karas praūždavo pro šalį. Galiausiai atėjo dideli dideli neramumai – komunistai ėmė valdžią. Kai galutinai paėmė, pristatė ir švedus prie šviesaus rytojaus statybų. Per kelis metus šiuos galutinai užkniso komunistiniai bardakai, ir jų galvose gimė bene gudriausia per 200 metų mintis: reikia migruoti namo į Švediją. Kažkokiu stebuklingu būdu įtikino SSRS juos išleisti, o Švediją – priimti. Galiausiai nemaža dalis iškeliavo istorinėn tėvynėn.

Šitoje vietoje pasakojimas turėtų baigtis. Tačiau jis tęsis, nes tai yra istorija apie kvailiausius pasaulyje skandinavus.

Taigi. Švedijoje ne visus sugrįžusiuosius priėmė išskėstom rankom. Tai kartu su aktyvia vietinės komunistų partijos propaganda įtikino kai kuriuos, kad reikia grįžti atgal į SSRS komunizmo statyti. Kaip žinia, į SSRS buvo žymiai lengviau įvažiuoti nei išvažiuoti, tad netrukus visi norintys jau grįžo į savo senąjį kaimą kurti švediško kolūkio.

Moralas nr. 3: netikėk propaganda, ypač apie gerą gyvenimą SSRS.
Moralas nr. 4: tuo labiau neemigruok ten!
Moralas nr. 5: ypač jei ką tik iš ten ištrūkęs!!

Grižųsiųjų švedų – kvailiausių skandinavų pasaulyje – likimas susiklostė liūdnai. Parvyko jie labai labai nelaiku: tiesiai prieš didįjį badą Ukrainoje. Per tuščius pilvus galvose vėl pradėjo rastis protingos mintys: kokio velnio reikėjo čia grįžti. Naivūs optimistai vėl kreipėsi į valdžią, prašydami antrą kartą juos išleisti į Švediją. Savaime suprantama, Stalino valdžia liaudies priešams tokios komunizmo nemeilės taip lengvai neatleido. Prasidėjo represijos. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad po karo beveik visus švedus sukišo į lagerius. Kai kurie sugebėjo išgyventi ir netgi namo grįžti, bet švedų kaimelio praktiškai nebeliko.

Taip liūdnai baigėsi švedų Ukrainoje istorija.

trečiadienis, liepos 05, 2006

Pamokanti pasaka-nepasaka apie kvailiausius skandinavus pasaulyje, 1 dalis

Sveiki visi,

Noriu papasakoti istoriją apie kvailiausius skandinavus pasaulyje. Ne, tai ne danai, kaip jau pagalvojote. Tai – vienas švedų kaimelis Ukrainoje (!), kurio gyventojai per kelias kartas sugebėjo prisidaryti sau ne vieną ir ne dvi kvailystes.

Viskas prasidėjo iš pirmo žvilgsnio nekaltai. Skandinavai labai mėgo kitą Baltijos jūros pakrantę, tačiau ne visą, nes kai kur, pavyzdžiui, Lietuvoje, vietiniai buvo gana pikti visokių ten krikščionių atžvilgiu. Tad natūralu, kad jiems labiau patiko Estija, kur lėtas vietinių būdas neleisdavo šiems rimtai susiorganizuoti, griebtis kardų ir priversti visokius atklydėlius plaukti namučio. Šioje taikioje aplinkoje danai įkūrė Taliną ir susirado savo vėliavą. O keletas švedų atplaukė iš Švedijos ir įsikūrė saloje, dabar žinomoje Hijumos vardu.

Moralas nr. 1: neemigruok.

Gyveno švedai ir ganė savo karves gana ramiai, kol Estijos nenukariavo Rusijos imperija. Geroji imperatorienė Jekaterina II švedukams pasiūlė persikraustyti į Ukrainą, kur jų laukia derlinga žemė ir pastatyti namai. Ir kur teka pieno upės medaus krantais. Švedai patikėjo...

Moralas nr. 2: netikėk nerealiais pažadais.

Pasakojimą, kaip toliau sekėsi, tiksliau, nesisekė, patikliesiems švedukams, pratęsiu kitą kartą...

antradienis, birželio 27, 2006

Vasaros planai

Šią vasarą planavau likti Aalborge ir padirbėti universitete pilnu etatu porą mėnesiukų kokį tai pagalbinį darbelį – gal porą www puslapiukų atnaujinti, gal porą LaTeX failiukų paredaguoti... Jau buvau susitaikęs, kad vasarą dirbsiu Aalborge ir Lietuvą vėl pamatysiu nebent rudenį, jei ne per Kalėdas.

Tačiau gegužę parašiau Google Summer of Code paraišką. Stengiausi, bet nemaniau, kad šansai dideli. Vietoje to rašiau su mintimi, kad paraiškas rašyti praktikuotis sveika. Kuo daugiau parašai, tuo geriau jas rašai, ir tuo didesni šansai, kad kokia nors viena ir bus priimta, per daug neimant į širdį atmestųjų.

Šį kartą mano paraiškai pasisekė. Kaip mat apsivertė vasaros planai: atsisakiau darbo universitete ir nusipirkau bilietą namo. Programuosiu iš namų ir gausiu Google stipendiją už tai. Grįžtu į Vilnių birželio 29 dieną 12:05. Iki greito!

Gerai, kai planai keičiasi į gerąją pusę.

sekmadienis, birželio 25, 2006

Italijos pabaiga: Venecija

Grįžau traukiniu iš Bolzano į Veneciją. Turėjau gerą pusdienį iki lėktuvo ir susitikimą su klasioku Čiapu bei jo pana Egle. Jiedu laiką leido visai netoliese – Slovėnijoje, tad pasinaudojo proga šoktelėti dienelei-dviem į Veneciją.

Venecija miestas, kurį pamatyti tiesiog reikia. Vaizdai žemiau, o kol kas papasakosiu ne visuose turistiniuose leidiniuose minimus dalykus. Gatvėse intensyviai vyksta prekyba. Po visą miestą zuja pulkai juodaodžių su dideliais maišais nuo šiukšlių, prikimštais „Dolce & Gabbana“ produkcijos. Kartas nuo karto jie sustoja kur nors, išsikrauna krūvą diržų ir rankinukų ant žemės ir laukia pirkėjų. Paklausa įspūdinga, juk daug turisčių nori įsigyti kažką originalaus itališko ir dar už priimtiną kainą.

Gatvių prekyba griežtai suskirstyta tautiniu pagrindu. Už „Dolce & Gabbana“ juodukus žymiai žemesnę padėtį gatvės hierarchijoje užima iš pažiūros indai, o gal pakistaniečiai, prekiaujantys kažkokiais guminiais viščiukais. Ažiotažas prie tų viščiukų, švelniai pasakius, nedidelis. Nepasisekė, ne visiems „D&G“ prekiauti galima...

Be visokių ten prekeivių Venecijos gatvėse dar galima sutikti vaidinančių mimų. Kiek jie laiko gali išstovėti (ar išsedėti, išgulėti...) vienoje vietoje, kol kas nors nesumoka? Sunkus darbas. Ar tingi dirbti ir norėtum gauti pinigų nieko neveikdamas? Pabandyk šitai, noras dirbti atsiras...

Transportas. Senoji Venecija yra didžiausias pasaulio miestas be mašinų. Dėl šios priežasties amerikiečiai nemano, kad tai yra miestas, bet niekaip nesugalvoja, kas gi tai galėtų būti, ir kaip iš viso taip gali būti.

Nuotraukos. Teks kentėti mobiliako nuotraukas, nors poreikis nusipirkti fotoaparatą jau beveik prasigręžė pro mano kietą kaktą. Čiapai, atsiųsk man savo nuotraukas.

























































Eglė ir Čiapas


























































šeštadienis, birželio 17, 2006

Nedidelis pastebėjimas apie danų kalbą

Pastebėjimas per mažas, kad taptų pradžiamokslio dalimi, bet suteiks Jums neįkainojamų žinių apie finansinę-prekybinę danų kultūrą.

Palyginkite.

"De prutter" – "Jie perdžia"
"De prutter om prisen" – "Jie derasi dėl kainos"

ketvirtadienis, birželio 15, 2006

Laiškas iš Italijos tęsiasi

Taigi sėdau į traukinį ir nuvažiavau iš Venecijos į Bolzaną. Pakeliui prasidėjo kalnai. Man atvipo žandikaulis. Nieko nuostabaus, juk visą gyvenimą praleidau plokščiose šalyse, kuriose vienintelės kalvos yra tik tam, kad dviratininkams būtų blogai. Taip neužsičiaupdamas nuvažiavau į Bolzaną.

Ten su plačiomis šypsenomis pasitiko Eigmis ir Vika, ir sekančios dvi dienos buvo praleistos laipiojant po kalnus ir vaikštant po miestuką ir šiaip leidžiant laiką. Didelis vokiečių gyvenamo regiono Italijoje privalumas yra tas, kad nueini kur nors pasedėti ir gali valgyti itališką picą, užsigerdamas vokišku alumi. Arba nueini į barą, kur gali atsigerti tiesiai jame daromo alaus.

Supratau, kad Bolzanas yra visiškai netinkamas miestas studijuoti. Jame galima ilsėtis, grožėtis gamta, džiaugtis geru oru, lipti pasivaikščioti į kalnus, varyti slidinėti ir dar daug ką daryti. O universitetą jame pastatė per nesusipratimą.















Bolzanas vakare iš viršaus

















Bolzanas vakare iš viršaus, kurį užstojame aš, Vika ir Eigmis.















Pasikėlę į kilometro aukštį




















Prie piramidžių (Šitaip pavadinot jas? Jau pamiršau :) Jų skulptorius nenugalimoji erozija.

Bolzane laikas praėjo greitai. Po poros su trupučiu dienų sėdau vėl į traukinį ir išvažiavau į Veneciją, kur susitikom su klasioku. Apie tai kitą kartą.

antradienis, birželio 06, 2006

Baigėsi projektas, bai-gė-si...

Ką tik iš egzamino. Gavau 10, darbščiosios kinietės po 8. Vasario mėnesį postuluota hipotezė, kad su darbščiosiomis kinietėmis dirbsis geriau, nepasitvirtino. Tiksliau pasakius, pasitvirtino tai, kad jos darbščios ir stengiasi. Atbulai padaro po penkis kartus... Žiūrint iš gerosios pusės, kai joms kažkokį dalyką išaiškini iš penkto karto, pats pradedi jį visai neblogai suprasti ir galiausiai greitai padarai jį pats.

Kinietės išreiškė didelį norą toliau rašyti magistrinį su manimi. Mano entuziazmas šiuo klausimu kiek atvėsęs. Kitą semestrą darysiu vienas. Gal neišprotėsiu :)

Dabar atleiskite, einu nieko neveikti. Pasakojimai iš Italijos ir kita truputį palauks.

šeštadienis, birželio 03, 2006

Vietoj laiško iš Italijos

Geriau vėliau, negu niekada, tiesa? Nepraėjo nė pora mėnesių po mano kelionės į Italiją pas Eigmį ir Viką, kol galu gale prisiruošiau pasiimti nuotraukas ir aprašyti šį svečiavimąsi pas juodu.

Mažiausia malonumo dalis yra kelionė. Perkantis bilietus studentas retai kada ima pačius brangiausius. Tikrai retai... O paėmus ne pačius brangiausius bilietus, na kad ir Ryanairo iš Danijos į Italiją per Londoną, į abi puses kainuojančius 700 kronų, į kelionės planą norom nenorom įtraukiamos ir dvi nakvynės Londone. Tiesa, Ryanairas turi gana įdomu supratimą, kas yra miestas: Aarhuso aerouostas yra tik už valandos kelio autobusu nuo Aarhuso, kai leidausi ir kylau iš Londono, žiūrėjau žiūrėjau pro iliuminatorių, jokio Londono nemačiau... Karmėlavos aerouosto Ryanairas kartais nereklamuoja kaip Vilniaus? Arba Minsko?

Bet ne apie tai gi rašau. Tai va, išsimiegojęs Stanstede ant plastmasinės kėdutės šalia minios tokių pat keliauninkų kaip aš, nuskridau į Italiją. Ryanairas skraido į Trevizo aerouostą 15 kilometrų nuo Venecijos (Ryanairiškai tai matyt reiškia, kad skrenda į patį Venecijos miesto centrą. Gal senamiestį.) Aeorouostas nedidelis, primena rekonstruotą tvartą ar sandėlį. Vietiniai tokiam įvertinimui labai neprieštarauja ir aiškina, kad patys sunkiai randa jį tarp kitų tvartų ir sandėlių.

Išlipus iš lėktuvo nuo pirmųjų sekundžių suėmė pavydas ir nepaleido iki dabar: Italijoje balandžio pabaigoje vasara. Danijoje dar sniegas dorai nenutirpęs. Apsvaigęs nuo šilumos ir saulės sėdau į aerouosto autobusą, kuris turėjo nuvežti mane į traukinių stotį. O traukinių stotis pasitaikė ne kur kitur, kaip Venecijos senamiesčio pašonėje. Ganėtinai neplanuotai, nors ir skubėdamas į Bolzaną, gavau pavėpsoti į vieną iš Europos perlų.















Venecijoje praleidau tik 20 minučių. Daug nepraradau: grįždamas iš Bolzano Venecijoje praleidau daugiau laiko.

B.d.

trečiadienis, gegužės 03, 2006

Variacija knygutės apie kurmį tema

Šitų plakatų pilnas Århusas. O knygutė apie kurmį čia.

penktadienis, balandžio 28, 2006

Kaip Danijos Technikos Universitetas savo studentais rūpinasi

Studentų apgyvendinimas yra rimtas galvos skausmas kiekvienam universitetui. Per daug studentų? Per mažai barakų? Universitetai sukasi kaip išmanydami. Lietuvoje tiesiog pristums daugiau lovų į kiekvieną kambarį (kai baigsis grindų plotas, pereis prie dviaukščių lovų). AAU apgyvendins buvusioje fermoje arba pasiūlys šitai.

DTU žymiai rimčiau už AAU sprendžia šias problemas. Šiaip ar taip, sostinė, ne provincija. Jie studentus paslaugiai apgyvendino prie universiteto pastatytame „DTU Campus Village“:
















Žodis „Village“ turėtų asocijuotis su kaimo trobelėmis ir žaliose pievose atrajojančiomis karvutėmis. Deja deja. Dabar „Village“ asocijuosis su jūriniais konteineriais:
















Skandinavams visai nebūdinga architektūra puošia Kopenhagą ir visai nedaro gėdos sovietinėms chruščiovkėms:
















Žinoma, visi džiaugiasi stogu, kad ir koks jis bebūtų. Tik viena bėda: jūra ir uostas visai netoli. Koks girtas kraninkas gali mažumėle neapsižiūrėti, pakrauti ne tuos konteinerius, ir tokiu būdu išvaduoti DTU nuo studentų juos išsiųsdamas į Braziliją ar Kamčiatką.

ketvirtadienis, balandžio 20, 2006

Velykinės kelionės

Balandžio pirmą nieko neišdūriau ir eilinį kartą patraukiau Lietuvon. Pirmiausia - Kopenhaga. Apsilankiau pas Norą, savo grupiokę, kuri seniai rugpjūtį priėmė pagyventi Roskildėje. Bene pirmą kartą atvykęs Kopenhagon nepuoliau kaip akis išdegęs į aerouostą, o net visą dieną praleidau mieste. Po to dvi žaibiškai prabėgusios savaitės Lietuvoje bei kelionė atgal. Ir ką gi pamačiau?

Christianija

Lengvai salsvu dūmeliu apsiblaususi Christianija vis dar džiaugiasi savo egzistavimu prie pat miesto centro. Tiesa, dabartinė Danijos valdžia žolės nerūko, Christianijos nemėgsta, tad vis po truputį policijos ir mokesčių pagalba sodina šiek tiek apsiblaususių akių idealistus ant žemės. Na bet dar bent kurį laiką salsvasis dūmelis netrukdomai sklandys Kopenhagos padangėje, vėjelio nešiojamas. Suvenyrų ir kitų prekių ten nepirkau.

Kur Kopenhagoje pavalgyti

Sekundėlei pamirškime, kad esame studentai ir maitinamės parduotuvėse. Centrinė miesto gatvė. Kavinė-baras. Gatvėje pastatyta lenta, ant kurios parašyta šis tas iš meniu. Vaizdas Vilniuje: „Dienos sriuba 3 lt“. Vaizdas Kopenhagoje: „Žuvies kepsnys 300 kr (150 lt).“ Išvada: „Lėktuve pavalgysiu ir alaus atsigersiu. Bus pigiau.“


Karalienės laivas


Įsivaizduokite amerikietišką stealth bombonešį, tik labai didelį ir ant vandens. Prisišvartavęs strateginėje vietoje baido švedus savo patrankomis. Baido gana sėkmingai, jau daug laiko praėjo nuo paskutinio jų puolimo. Užsienio politikos įrankis, taip sakant.


Undinėlė

Sveika (vos neparašiau „ir gyva“) sėdi sau ant akmens. Akivaizdus įrodymas, kad pati mažiausia miesto skultpūra gali būti pati garsiausia. Kopenhagoje prie kiekvienos sankryžos stovi po 3 - 10 kartų didesnę skulptūrą kokio nors karaliaus ar šiaip jaučio. Kita vertus, tų jaučių ir karalių vandalai taip nemyli ir nereikia reguliariai jiems naują galvą daryti ar dažus valyti.

Sugalvojau, kad karalienės laivą galima būtų paplukdyti kilometruką ir peršvartuoti tiesiai prie tos undinėlės. Švedai būtų baidomi pakankamai efektyviai, o vietiniai vandalai irgi bijotų. Tik nežinau, kokiam čia danų atstovui šią mintį papasakoti ir kokio medalio už tai paprašyti.

Metro

Metro automatinis. Traukinio galuose ne siena, už kurios sėdi mašinistas, o langas. Gali sedėti ir gerėtis vaizdu, kuris pakankamai neblogas, ypač, kai traukinys įsibegėja. Ir veikia sklandžiai. Stotyse sustoti pataiko, avarijų nedaro.
















Lietuva


Per ilgo užsisedėjimo Skandinavijoje sindromas tęsiasi. Šio karto simptomas: pastebėjau, kiek daug Vilniaus gatvėse girtų alkoholikų išpurtusiais veidais. Ko jie visi tiek geria...

Su Velykomis Jus sveikina Danijos geležinkelių kompanija

Kada gi daugiau, jeigu ne per Velykų šventes, reikia daryti kapitalinius remontus, vienoj vietoj uždaryti eismą ir keleivius iš Kopenhagos aerouosto į Aalborgą vežti ne traukiniu, bet traukiniu, autobusu, traukiniu, traukiniu?

šeštadienis, balandžio 01, 2006

Lietuvon!


BT0162 (Copenhagen, Denmark (CPH) - Vilnius, Lithuania (VNO))


Departure: Copenhagen
Terminal 3
2 Apr 2006 09:35

Arrival: Vilnius
2 Apr 2006 12:05




BT0163 (Vilnius, Lithuania (VNO) - Copenhagen, Denmark (CPH))


Departure: Vilnius
15 Apr 2006 12:15

Arrival: Copenhagen
Terminal 3
15 Apr 2006 13:30

ketvirtadienis, kovo 30, 2006

Kodėl aš nemėgstu Software Engineering

(Tik informatikams)

Šiaip prieš jį aš nieko neturiu, kadangi tai būtina mokslo ir inžinerijos sritis. Tačiau amžina programinės įrangos krizė, "silver-bullet" metodologijų pardavinėjimas, atseit kurias numetus beždžionės intelekto klaviatūrų operatoriams, per nesusipratimą patapusiais programuotojais, gaunasi pasaulinės klasės produktai, pristūmė čionais krūvą jaučių mėšlo. Štai ištrauka iš šiandieninės paskaitos slaido:

What is a “Good” Test?


...

nA good test should be “best of breed”
...

Ačiū tau, Rogeri Pressmanai, kad išaiškinai man, kas yra „geras“ testas. Dabar aš žinosiu ir nepadarysiu kvailų klaidų. Pavyzdžiui, nesakysiu tokių nesąmonių, kaip „A good test should be excellent“ arba „A good test should do very well what it is supposed to do“. Ne. „A good test should be "best of breed"“. Valio!

trečiadienis, kovo 15, 2006

Ką aš mokausi

Kadangi žmonės klausinėja, išvardinsiu įdomumo mažėjimo tvarka. Aišku, čia bus įdomu tik informatikams.

1. Semestro projektas: „Indexing hyper-dynamic data“ (pavadinimas dar negalutinis). Projekto tikslas – patikrinti keletą Simo įdėjų apie R medį, kai insert/update/delete operacijų yra keliomis eilėmis daugiau negu query. Kitaip sakant, kaip paspartinti pirmąsias operacijas querių sulėtinimo sąskaita.

2. Semantics and Verification. Formalus sistemų modeliavimas ir verifikavimas. Skamba sausai, bet iš tikro labai įdomus dalykas, kaip sistemos aprašomos krūva baigtinių automatų ir formaliai rankomis ar kokios programos pagalba įrodoma, kad jos veikia, t.y. tenkina specifikaciją, neturi deadlockų ir taip toliau. Linksmas dėstytojas iš Čekijos, didžiulis sraigtasparnių skraidančių modeliukų entuziastas. Turi puslapį apie tuos modeliukus, pažiekit kokį filmuką.

3. Database Systems. Klasikinis duombazių kursas: reliacinė algebra, ER modeliai ir t.t. Kartą jau mokiausi VU. Antrą kartą mokytis vis tiek įdomu: Aalborgo universitetas garsėja savo duombazių kursu ir kiekvienoj paskaitoj galima kažką naujo sužinot. Be to, labai geras linksmų plaučių dėstytojas, brazilas iš Kanados, atvažiavęs čia pusmečiui.

4. Real Time Systems. Geraširdis dėstytojas, pasakojantis apie programavimą, kurio reikia, kad niekas nesusprogtų ar nesudužtų. Šio kurso atsiskaitymui reikia parašyti reportą apie real time aspektus pagrindiniame semestro projekte. Su dėstytoju žiejom pagrindinį projektą, real time aspektų neradom. Toliau ieškosim balandį.

5. Software Engineering. Dėstytojas iš industrijos, nelabai turintis laiko dėstyti. Kategoriškai liepė visiems knygą nusipirkt - matyt, kad pačiam nereiktų kažko aiškinti. Atsiliepimai apie ją yra, švelniai sakant, nevienareikšmiški. Viena iš tokių knygų, kurių vienintelė vertė yra būti textbooku kažkokiam kursui, po to būt parduotai metais jaunesniam studentui. Kaina 600 kronų. Textbookų kainos išvis yra kažkas baisaus šiame pasaulyje (knygyne užrašas „-10% student discount“ atrodo tragikomiškai), bet dabar ne apie tai. Kaip vyksta paskaita? Dėstytojas atsisiuntęs iš knygos puslapio courseware slaidus, juos rodo ekrane ir skaito auditorijai. Slaidas po slaido. Bullet pointas po bullet pointo. Sekantis slaidas. Ir vėl tas pats. Migdomasis efektas auditorijai žvėriškai efektyvus. Kadangi šitą kursą turi tik international srautas, įspūdingai atrodo klasė, kurioje sėdi gal 25 žmonės ir pusė jų miega. Kartas nuo karto dėstytojas pabunda iš savo letargo skaitymo, ir prideda komentarą, dėl kurio verta vaikščioti į paskaitą, nes to nėra slaide: „Well... This methodology is similar to the previous one... Different too... You have to see what works for your company...“. Kiekvienu atveju reikia žiurėti konkrečiai, taip sakant.

Pratybos. Dėstytojas griebėsi savo VU kolegos, kurio pavardė gerai rimuojasi su „žvyras“, metodologijos kurso įdomumui pakelti: žymi lankomumą. Turbūt vienintelis visam Aalborge taip daro. Per pratybas paklausiau, o kuo gi jis dirba industrijoje, nes norėjau suprasti, kodėl taip dėsto. Ir kaip manot, kuo? Programuotoju? Ne... Vadybininku? Ne... Neduok dieve, konsultantu? Ne... Jis dirba metodologininku. Pats neprogramuoja, tik kitus moko programuoti.

sekmadienis, kovo 12, 2006

Dvi šventės

Šią savaitę buvo kovo aštunta ir kovo vienuolikta.

Kovo aštuntosios proga Nerius, Kazyma, Darius, aš, Kysa, Stardas ir Francois susukom filmuką. Žiūrovėms, regis, patiko, ačiū už tai, juk viskas dėl jų :)




















Vos spėjus išsimiegot po kovo 8-osios, atėjo kovo 11-oji. Ta proga Studenterhusete atvarė kažkoks saksofonistas iš Lietuvos, buvo jo koncertukas, po to kokia tai kultūrinė programa vaikams ir po jos kokia tai kultūrinė programa suaugusiems. Nuvariau į tą koncertuką. Saksofonistas užsileidžia iš CD fonogramą ir groja sau kokią tai „easy listening“ tipo muzikytę. Su Laurynu susiginčijome, kas tai. Aš sakiau, jok čia „IWM“, na kaip IDM, tik ne „dance“, o „wedding“. Lauryno gi manymu, tai buvo gero restorano vakaro muzikantas, na kad sriubą valgant geriau virškintųsi.

Visą tą reikalą organizavo Aalborgo-Vilniaus draugija. Žymią jos narių dalį sudaro vietinės močiutės, kurios moka kokį tai nario mokestį, už kurį saksofonistai į Aalborgą važinėja, ir jos gali vadintis Lietuvos draugėmis. Ar kažkaip panašiai. Danijoj pensininkai ganėtinai aktyvūs ir negali skųstis veiklos trūkumu. Lietuvių susirinko irgi gana nemažai, krūva nematytų (yra Aalborge dar viena didelė lietuvių bendruomenė ne universitete: daktarai).

Taigi taip ir sutikom šventes. Su šventėm ir jus!

penktadienis, kovo 03, 2006

Vairavimo Aalborge pradžiamokslis, pirma dalis

„Ką čia nusišneki? Kokia duobė autobusui? Griovio lėktuvui nenori? Dar pamokysi vairuot, tuoj pėsčias eisi!“
...














Šios duobės, skirtos tam, kad gatve pravažiuotų tik autobusai ir kokia viena kita šiukšliavežė, yra nesibaigiantis linksmybių šaltinis. Štai dar.

trečiadienis, kovo 01, 2006

Ne su televizoriais daryti projektų susirinkome


Įdėja: aš ir Kazyma. Įgyvendinimas: Kazyma.

Su pavasariu!

antradienis, vasario 28, 2006

Kaip keista būti vėl studentu

Kaip keista būti vėl studentu. Su vasariu atėjo naujas KDE2 semestras, o su šiuo semestru po pusės metų pertraukos sugrįžo ir mano studentavimas. Kas nežinot, buvimas studentu suteikia daug privalumų.

Privalumas numeris vienas: kursiokai.

Vienam būti studentu liūdna. Laimei, mūsiškis KDE2 kursas to išvengė. Turim vieną lietuvį (mane), keturis mainų lietuvius (aprašytus praeitą kartą), dvi kines, vieną bosnį ir vieną persižaidusį kompu ukrainietį, kurio beveik nebėra: dvi skolos. Iš viso šito katilo pasirinkau projektą daryti kartu su kinėmis. Galbūt jų darbštumas privers ir mane mažiau tingėti.

Projekto pasirinkimo metu truputį nustebino ketvirtasis lietuvis, toks Vytautas: norėjo daryti projektą su manimi, nė nepasiteiravęs, kas projekto vadovas, ir kokia tema. Kai aš nustebęs paklausiau, ar nereiktų pirma vadovo ir temos pasirinkti, atsakė kad „jeigu reikia, tai bus įdomu bet kokia tema“. Valia dalykas pagirtinas, bet nesu tikras, kad pritariu tokiam požiūriui.

Privalumas numeris du: grouprūmas.






























Prisimenu, kaip gera buvo būti man studentu
Alus tuomet kainuodavo tik keliasdešimt centų
Į paskaitas nėjau, pas paneles laksčiau
Ir vargo neturėjau, toks laimingas gyvenau
- Iš MIDI 2003 Roko operos „Kaip gera buvo būt studentu“

sekmadienis, vasario 26, 2006

Eilinė nauja lietuvių kolekcija

Kaip žinia, universitete gyvenimas yra matuojamas semestrais. Kas semestrą išvažiuoja vieni, atvažiuoja kiti. Mūsų fake po rudens semestro išvažiavo Gintas, pasiliko Saulius (dar vienas pavyzdys, kaip negalima namų puslapio daryti. Ir kas savo kompą pavadina „Patvirkelis“?). Ne iš mūsų fako pasiliko Marija, Edita (kažkur čia), Aistė (kažkur šičia) ir dar daug daug kas.

Dabar naujokai. Prieš semestrą planavom priimti atvažiuosiančius Kazymos pažįstamus kelioms dienoms, kol susiras butą arba kol aš parodysiu kempingą. Pora dienų iki jiems atvažiuojant paskambino Justė ir atvedė dar vieną neplanuotą lietuvį, tokį Vytautą. Kai atvažiavo ir trijulė (Justė, Andrius ir Kęstas aka Kysa), vieną dieną namuose gyvenom septyniese. Na bet Gedas išvažiavo Lietuvon sesijos laikytis, o ir butą chebra susirado greitai. Neprisireikė kempingo rodyti, trijulė išsinuomavo labai gražų dviejų kambarių butą pusei metų, o ir lietuvį, tokį Vytautą, priglaudė iki kovo pirmos.

Visi jie keturi yra mano kursiokai iš KDE2. Atėjo laikas rinkti projekto grupes, apie tai kitą kartą.

sekmadienis, vasario 19, 2006

Tuoj aš tave pamokysiu, kaip autobusą vairuoti!

Pusantros savaitės po mano grįžimo pasidarėme gimtadienį su Neriumi, mat gimėm beveik tuo pačiu metu: mūsų gimtadienius skiria tik du metai be dviejų savaičių. Pasiėmėm gimtadieniui AAU staff klubą, prisikvietėm krūvą žmonių ir tvarkingai atšventėm.

O kitą trečiadienį po gimtadienio pradėjau vaikščiot į danų kalbos kursus mieste. Pasisekė su grupe: joje susirinkę žmonės panašaus lygio. Panašaus ir mentaliteto: beveik visi studentai. O tautinė sudėtis marga: dvi lenkės, vienas italas bei neaiškus skaičius kinų. Jie kiekvieną kartą vis kiti ateina, matyt, kažkokį labai gudrų grafiką susidėlioję. Ir nuo pažįstamų niekur nepasislėpsi: rumunė Marija iš universiteto ir portugalas Danielius (taip negalima daryti namų puslapio. Girdi, Danieliau?)

Po vieno karto mokytoja nusprendė, kad ne šūdo malti susirinkome, ir išsiuntė mane į sekančio lygio testą. Tam reikia perskaityti tris knygutes. Nuėjau į biblioteką ir paprašiau trijų 3.1 lygio knygučių. Gavau literatūros stebuklus, nė iš tolo neprilygstančius kurmiui:

1. „Barnet“. Gyveno kartą šeima ir negalėjo vaikų turėti. Sugalvojo įsivaikinti. Pildė popierius, ruošė namus, laukė laukė. Galiausiai nuskrido į Afriką ir parsivežė tamsiaodę mergaitę. Geresnių migdomųjų už šitą knygutę dar neradau.

2. „Zanna er væk“. Gyveno kartą šeima ir galėjo vaikų turėti. Na ir turėjo. Kartą mama pasistatė vežimėlį su vaikeliu kieme, nusisuko sekundei ir – nebėra. Ašaros, panika, policija. Laukimas, dar ašarų, dar panikos. Po to paskambina policija, kad vaikas atsirado. Džiaugsmo ašaros. Kitą dieną laikraščio pirmas puslapis rašo, kaip vagys mėgsta Danijoje vežimėlius vogti, tik kartais nepasižiūri, jog juose vaikų būna.

3. „Jan kører bus“. Gyveno kartą Jonas ir vairavo autobusą. Vairavo vairavo, o kartą perkasė gatvę ir jis vėlavo. Stotelėje įlipo piktas pacanas, kuriam tai labai nepatiko: „Tuoj aš tave pamokysiu, kaip autobusą vairuoti!“. Kitą kartą vakare Jonas vairavo autobusą ir įlipo tas pats pacanas su draugeliu, tik jau girti: „Nu ką, gaidy, o dabar tai jau mokysimės, kaip autobusą vairuoti!“. Jonas nebuvo pratęs prie tokių nesklandumų ir išsitraukė telefoną, kad paskambintų 112. Tai nepatiko pacanams, todėl davė Jonui per ausį ir kaip kompensaciją pasiėmė telefoną. Tai nepatiko Jonui, bet jis nieko negalėjo padaryti. Nuvežė pacanus, kur lieptas, pakeliui patyrė dar kelis lengvus kūno sužalojimus. Galiausiai pacanai išlipo, pasiėmę iš Jono ir piniginę ir dar autobuso langą iškūlė. Sumuštas ir apiplėštas Jonas nuvažiavo tiesiai policijon, o iš ten jį vežė tiesiai ligoninėn. Ligoninėj, kaip smurto aukai, jam išrašė apsilankymą pas psichologę. Po kelių dienų policija surado pacanus. Žinos durniai, kaip prie vairuotojų kabinėtis.

Keista skaityti knygutes, skirtas pomokyklinio amžiaus skaitytojams, bet parašytas paprasčiausiu įmanomu žodynu. Potekstė aiški: „Brangieji imigrantai, pas mus Danijoje irgi yra problemų. Tarp kitko, Afrikoje labai gražu. Su geriausiais linkėjimais, danai.“

pirmadienis, vasario 13, 2006

Kastauyra, vasario mėnesio numeris

Kažkada Nerius pareiškė: „Pas tave ne dienoraštis, o savaitraštis“. Ko gero, dabar pareikš, kad čia visai ne savaitraštis, o mėnraštis. Kas blogiausia, būtų visiškai teisus. Per savo didelę tinginystę anksčiau neprisėdau ko nors parašyti, tad dabar teks už visas tris savaites atidirbti.

Parskridau Danijon. Kadangi yra pakeliui (100 km iki Aalborgo), pirmiausia nuvažiavau Århusan pas Eglę į svečius. Kas nežinot, Århusas yra didelis (kaip Kaunas) ir vietomis baisus miestas su uostu, per kurį nesimato jūros, ir imigrantų getu, kur geriau nevaikščioti, bet užtat nuoma pigi. Århuso senamiesčiu teka nei-tai-upė-nei-tai-kanaliukas ir yra dviejų aukštų pėsčiųjų gatvė: gatvė ir virš jos dar beveik tokio pačio pločio pėsčiųjų tiltas pastatytas. Senamiesčiui tai tinka kaip Vilniaus katedrai tiktų stiklinis fasadas.

Århuso vardą pasaulyje garsina du žymiausi vietiniai. Pirmas iš jų yra Bjarne Stroustrup, C++ autorius. Na taip, šitą žino tik informatikai. Užtat kitą žino visi. Čia leidžiamas dabar jau legendinis laikraštis „Jyllands-Posten“, kurio karikatūrų humoro jausmą suprato ne visi. Ir labai supyko.

„Žmonijos proto kiekis yra konstanta. O žmonių žemėje daugėja.“
– iš atminties perfrazuotas vienas Merfio dėsnių.

šeštadienis, sausio 21, 2006

Įspūdžiai iš Lietuvos

Grįžau į Aalborgą, taigi jau pats laikas aprašyti visus įspūdžius apie Lietuvą.

Vilniaus aerouostas. Sutikimas, kaip ir prašiau, buvo be dūdų orkestro, nes išvis niekas neatėjo. Parvažiavau namo autobusu ir troleibusu. Bevažiuodamas pastebėjau, kad jau per ilgai užsisedėjau Skandinavijoje: labai keista buvo stebėti žmones perkreiptais veidais, kurių kiekvienas atrodo tartum su pusės pasaulio problemų našta. Tiems veidams labai tinkamą foną sudarė chruščioviniai Naujininkų penkiaukščiai ir Naujamiesčio fabrikai. Postsovietinė dvasia sklandė ore, kartodama „Dirbti nenoriu! Viskas blogai! Pigus alus... Duokit man bambalį pigaus alaus!“ Na nieko, gyvenimas gerėja ir vėliau įspūdis pasitaisė. Po Aalborgo kaimo Vilnius atrodė didelis, gražus ir gerai gyvenantis miestas.

Po kelių dienų nuėjau į savo VU MIFą. Jame vyko tarptautinė konferencija WIM2006, į kurią atvažiavo ir pusė Aalborgo universiteto lietuvių. Ir vienas danas. Pasiklausiau prezentacijų, apvaikščiojau MIFą, pabendravau su pora dėstytojų. Permainos į gerą pusę MIFe lėtesnės, negu norėtųsi:

1. Dėstytojas pavarde, labai gerai besirimuojančia su „žvyras“, vis dar dirba fakultete.
2. Tualetinio popieriaus tualetuose niekaip neatsiranda. O šikti tai norisi kartais...

ketvirtadienis, sausio 12, 2006

Google google

Nagi nagi, ir ko gi dabar žmonės ieško kastauyroje?



„Darbas su Ni-TI“ – na aš ne specialistas, bet tikiuosi, kad rado, ko ieškojo...
„danu abecele“ – „meksikieciu abeceles“ herojus sugrįžo.
„bedarbio pasalpa danijoje“ – eik dirbt, tinginy!
„Danų kiaulės“ – jokių problemų, prašom čia.

antradienis, sausio 10, 2006

Pirk treningą.

Namo parvažiavau blogiausiu įmanomu laiku: pataikiau tiesiai į tėvų kraustymosi įkarštį. Važiavau į svečius, o atvažiavęs vietoj pelnyto poilsio gavau pusę to kraustymosi suorganizuoti ir sutvarkyti. Na niekis, tėvai perkraustyti, šventės baigėsi, nusipirkau laptopą, įvedžiau tėvams internetą ir dabar galiu rašyti toliau.

Lietuva Lietuvėlė. Gimtojo krašto specifika prasidėjo jau lėktuve iš Kopenhagos. Sėdžiu sau vienas prie lango, skaičiuoju debesis, ir staiga prieina kažkoks vaikinas:

– Aš čia atsisėsiu.
– Nu sėskis.

Įsipatoginęs iš kažkur ištraukia treningą ir sako:

– Pirk treningą.

Aš dar nespėju niekaip sureaguoti į prekybinę ataką, o jaunasis pardavėjas iš kažkurios kišenės (atskirai nuo treningo (!)) ištraukia etiketę ir pateikia neatremiamą pasiūlymą:

– Pirk treningą. Matai, naujas kainuoja 2000 kronų. Iš parduotuvės pavogėm, labai pinigų reikia, tau už 100 litų atiduodu. Labai krūtas treningas, juk 2000 kronų kainuoja, pažiek kokia medžiaga, va, ir užsidėk, kaip tik tavo dydis, labai gerai atrodysi. Pirk treningą.

Ir taip toliau. Geras 10 minučių atkakliai įrodinėjau, kad man treningas už 100 litų nereikalingas ir viskas. Galiausiai jaunasis drabužių verslininkas nustojo man įrodinėti priešingai, susirinko savo ekspoziciją ir išėjo ieškoti pelningesnių rinkų.

O visų svarbiausia, kad dingo man iš akių.